Vakarų šalyse stipriai išpopuliarėjusios kalnų pramogos - kanjoningo - Lietuvoje neišbandysi. Vargiai kuris sugebės paaiškinti net šio žodžio reikšmę.
Šią pramogų rūšį išbandžiusi lietuvių grupelė adrenalino prisipildė visiems metams - jiems teko eiti šniokščiančios Ispanijos Pirėnų kalnų upės dugnu, lipti uolomis, leistis virve, šokinėti nuo uolų į vandenį, čiuožti, plaukti ir išbandyti daugybę kitų upėje sunkiai įsivaizduojamų keliavimo būdų.
Ispanijos kalnų kanjonai gali būti ir lengvai praeinami, ir labai sudėtingi, tačiau šio sporto esmė ne sunkumuose. Pagrindinės priežastys, kodėl žmonės juo užsiima - pramoga ir aštrūs pojūčiai.
Adrenalino čia netrūksta. Mūsų vandens parkų ekstremaliausios trasos nė iš tolo neprilygsta čia patiriamiems įspūdžiams ir pojūčiams. Ar galite save įsivaizduoti šokantį nuo penkių aukštų namo stogo į vandens krioklio išmuštą duobę? Arba leistis virve 80 metrų aukščio siena, kuria žemyn krenta putojantis ir baisų triukšmą sukeliantis krioklys?
Prisipažinsiu, nors ir esu išbandęs nemažai įvairių kitų žmonių ekstremaliomis sporto šakomis laikomų pomėgių, tačiau Ispanijos Pirėnų kalnuose esančių upių kanjonai paliko didžiulį įspūdį.
Kalnų upė yra maitinama sniego tirpsmo vandens, todėl jos temperatūra dažnai nesiekia net dešimties laipsnių pagal Celsijų. Tokiame lediniame vandenyje be specialios aprangos žmogus, išbuvęs daugiau negu keliolika minučių, mirtinai sušaltų. Tad vienas būtiniausių jų ekipuotės elementų yra iš specialios medžiagos neopreno pasiūtas hidrokostiumas. Su šia apranga žmogus, nors ir sušlampa, tačiau išlaiko šilumą.
Kitas būtinas daiktas - šalmas. Jis apsaugo nuo galvos sutrenkimų į uolas arba nuo netaisyklingų nušoimų į vandenį.
Taip pat jums prireiks apraišų ir virvių. Paprastai visą šią įrangą jums mielai išnuomos aplinkiniuose kaimeliuose esantys specialūs nuomos punktai.
Po valandos klaidžiojimų kepinant Ispanijos vidurdienio saulei mes pagaliau surandame kanjono, kuriuo leisimės, pradžią. Prakaituoti kūnai vos sulenda į transportiniuose maišuose atsineštus hidrokostiumus.
Greitai karščio problema išnyksta - jau už pirmo posūkio mūsų laukia šuolis iš kelių metrų į ledinį kalnų upės vandenį.
Nuo šios vietos ir pradingsta mano laiko matavimas. Kitos dvi valandos iki kanjono pabaigos prabėga nejučia. Tartum keletas minučių.
Toliau mūsų laukia nusileidimas virve šalia keliolikos metrų aukščio krioklio. Kol kabinama virvė nusileidimui, likusieji negali atsidžiaugti savo pirmaisiais žingsniais kanjoninge - šokinėja į vandenį nuo pirmosios kliūties. Netrukus virvė krenta žemyn, ir mes jau leidžiamės pirmuoju kriokliu. Nors jis ir nedidelis - keliolika metrų, bet šokti nuo jo būtų pavojinga - apačioje labai negilu.
Kanjoninge yra išrasta speciali technika, kuri leidžia ne tik saugiai nusileisti virve, bet ir nusileidus, ją ištraukti ir neštis ją iki kitos kliūties. Taip pasielgiame ir šįsyk.
Brendant kalnų kanjonu toliau jo sienos tampa vis statesnės ir aukštesnės. Jeigu pradžioje kanjone jautėmės kaip tarp dviejų didelių akmenų, tai dabar, kai sienos „išaugo“ iki dešimties metrų aukščio, o pats plyšys susiaurėjo iki kelių metrų pločio, pojūtis tapo panašus į jausmą, kuris apima esant urve. Skirtumas tik tas, kad kažkur viršuje matosi šviesos plyšelis.
Kai šuoliai į vandenį jau nebestebina, tenka išbandyti beveik dešimties metrų vandens čiuožyklą, kurios gale - duobė su vandeniu. Vėliau - laipiojimas uolomis. Toje vietoje nusileisti kitaip neįmanoma - vandens gylis per mažas.
Kanjonas baigiasi taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo. Sustojome ties 90 metrų aukščio krioklio slenksčiu. Tai - bene baikščiausiai įveiktas mano atstumas. Kaboti ant vieno karabino, kai po manimi esantis kaimas atrodo kaip degtukų dėžutė - nejauku.
Netrukus, nugalėję savo baimes ir pritvirtinę virves, mes jau leidžiamės žemyn ir sėkmingai pasiekiame žemę.
Kupini įspūdžių ir iš kažkur atsiradusios energijos mes išsineriame iš šlapių hidrokostiumų ir juos susikrauname į maišus.
Eidamas namo jaučiau, kaip adrenalinas vis dar kutena paširdžius.
Yra ko bijoti. Pasiekę kaimą išgirstame, kad prieš savaitę šiame kanjone žuvo žmogus. Dar du žuvo kituose kanjonuose. Pasirodo, nepatyrusius pramogautojus užklupo staiga kalnuose prasidėjusio lietaus potvynis, kuris juos tiesiog nuplovė nuo krioklių.
Šie skaudūs įvykiai tik dar kartą įrodė, kad kalnai aplaidumo neatleidžia. Bandydami bet kokią panašią pramogą eikite tik su patyrusiu (geriausiai - vietiniu) instruktoriumi, kuris žino visą smulkiausią informaciją apie kanjone tykančius pavojus ir meteorologines sąlygas.