Šią vasarą Ventspilis it masalas traukia lietuvius. Tai - nauja pramoga
lietuviams, išmokusiems skaičiuoti savo išlaidas. Vaikystėje mėgau
važiuodama troleibusu skaičiuoti automobilius, kurių valstybinis numeris baigiasi
lyginiu skaičiumi. Tikėjau, kad kuo daugiau per dieną suskaičiuosiu tokių automobilių, tuo
greičiau išsipildys koks nors sugalvotas noras. Tokį žaidimą tęsiau visas penkias viešnagės Latvijoje dienas.
Automobilius su lietuviškais numeriais skaičiuodavau ne tik prie
paplūdimio, bet ir viešbučių kiemuose, prie prekybos centrų. Mano spėjimas
pasitvirtino. Smarkiai smogęs sunkmetis latviams pateikė
malonią staigmeną.
Šiemet Ventspilyje poilsiaujančių lietuvių - daugiau nei vokiečių ar rusų
turistų, nors į populiariausių Latvijoje poilsio ir pramogų sąrašą šis
miestas dar nepatenka.
Pagal viešbučiuose apsistojusių turistų skaičių Ventspilis yra
ketvirtoje vietoje po Rygos, Jūrmalos ir Liepojos.
Statistikos duomenys rodo, kad iš visų Latvijos viešbučius pasirenkančių
užsieniečių lietuviai gerokai aplenkė rusus, estus, ukrainiečius,
lenkus, o lyderiai šioje srityje - vokiečiai ir skandinavai.
Kuo traukia Ventos žiotyse įsikūręs miestas?
Lietuvių kalba išleisti lankstinukai Ventspilio turizmo informacijos
centre tirpte tirpo, jų nuolat pritrūkdavo.
Daugiau kaip 40 tūkst. gyventojų turinčiame mieste yra olimpinis sporto centras,
stipri krepšinio ir futbolo komanda, trykšta net šeši fontanai. Tačiau Ventspilis
niekada nebuvo kurortas, garsėjantis mineraliniais šaltiniais, gydomuoju purvu ar sanatorijomis.
Sovietų okupacijos metais tai buvo žvejybos ir pramonės miestas, o dėl Sovietų armijos
karinės jūrų bazės niekas neskubėjo tiesti per kopas takų poilsiautojams.
Per pastaruosius dešimtmečius miestas pasikeitė tiek, kad buvę
trūkumai tapo privalumais. Dėl Rusijos naftos išvežimo Ventspilio jūrų uostas
pagal eksportą lenkia kitus uostus rytinėje Baltijos pakrantėje.
Galvoje kirbėjo mintis - ar tik ne dėl šios priežasties kiekviena
Venstpilio gatvė išklota trinkelėmis kaip Gedimino prospektas Vilniuje.
O gal iš Polocko į Ventspilį nutiestas naftotiekis praverčia šio miesto
gyventojų poreikiams?
Tačiau skandalingasis Ventspilio meras Aivaras Lembergas neišlenda iš
teismų. Vienas turtingiausių latvių yra įtariamas kyšininkavimu,
nusikalstamu būdu įgytų pinigų legalizavimu.
Degalams pinigų negaila, nes benzinas Latvijoje šią vasarą buvo apie dešimt
centų pigesnis nei Lietuvoje.
Kad daugiau nei 400 kilometrų kelias nuo Vilniaus iki Ventspilio
neprailgtų, už Bauskės susirandame Rundalės rūmus. XVIII amžiuje pagal
Sankt Peterburgo dvaro architekto B.F.Rastrellio sumanymą pastatyti
rūmai ir dabar garsėja prancūzišku sodu bei svaiginančiais rožynais.
Vėliau - Tukumas, buvęs Kuršo hercogystės centras. Jo senamiestyje, netoli
XIV amžiaus pilies bokšto, įrengta milžiniška Ledo arena, dėl ledo ritulio latviai kraustosi iš proto.
Šiemet gegužę vykusiame Šveicarijoje pasaulio čempionate latvių ledo
ritulininkai dėl teisės kautis ketvirtfinalyje įveikė netgi olimpinius
čempionus - švedus. Nors latviai namo grįžo be medalių ir galiausiai užėmė
tik septintąją vietą, bet meistriškai stumdyti ritulį svajoja kiekvienas latvis berniukas.
Mintyse vėl skaičiuoju pliusus latvių naudai. Prisimenu, kad lietuviai
nemėgsta žiemos sporto. Šiemet liepą Panevėžyje pramogų ir prekybos
centro „Babilonas“ Ledo arena buvo ištirpdyta, todėl nutrūko ir sportininkų treniruotės.
Dar vienas latvių ir lietuvių nacionalinio charakterio skirtumas. Įvažiavęs į Ventspilį,
neišvysi stovinčių ant šaligatvių žmonių su plakatais apie nuomojamus kambarius.
O ką pasakyti apie gatvės madą? Tokios nėra. Gatvėse pilna dviratininkų, sportiškai
apsirengusių žmonių, bet niekas čia nevaikšto demonstruodamas garsių užsienio
dizainerių gaminių. Komercinis poilsis dar nesuklestėjęs, nėra nei kebabus
kepančių kioskų, nei greitojo aptarnavimo restorano „McDonald's“. Ieškantiems ramybės
ir atgaivos poilsiautojams čia nesunku surasti vienatvę.
Taip pat nereikia sukti galvos, kur palikti automobilį. Stovėjimo
aikštelės nemokamos, o vienpusis eismas - tik Ventspilio senamiestyje. Painaus
gatvių labirinto šiame mieste nėra, ties kiekviena sankryža gatvių
pavadinimai surašyti ant lentelių. Todėl neįmanoma pasiklysti.
Visi keliai Ventspilyje veda į paplūdimį. Daugiau nei kilometro ilgio
paplūdimyje plevėsuoja „Mėlynoji vėliava“. Švariu baltu smėliu ir maudynėmis jūroje
gali mėgautis ne tik sveiki žmonės - paplūdimyje įrengti specialūs tilteliai judėjimo
negalią turintiems asmenims.
Ant specialios lentos paplūdimyje surašyti jūros vandens kokybės
duomenys galėjo nuraminti net priekabiausius poilsiautojus - nei
pavojingų bakterijų žarnyno lazdelių, nei enterokokų nerasta.
Pensininkė Olia, pas kurią parai už 10 latų (apie 49,1 lito) dviese nuomojomės
kambarį, kasdien kalbėjo rožinį, kad tik būtų geras oras. „Jeigu jums patiks, gal ir
jūsų šeimos draugai pas mane atvyks apsistoti kitais metais“, - vylėsi į septintąją dešimtį įkopusi
pensininkė.
Ponia Olia neslėpė, kad Latvijoje pensininkams gyventi pasidarė labai sunku. Kasdien
moteris vengia eiti apsipirkti į parduotuvę ne tik dėl to, kad skauda kojas, bet ir norėdama sutaupyti.
Strimėlių ir rūkytų šprotų jai parūpina konservų fabrike dirbanti
dukra. Netoli Kuldygos kaime gyvenanti veterinarė neteko darbo, kai
prieš penketą metų buvo uždaryta kiaulių ferma.
Pro šį miestą važiuojantis fabriko autobusas surenka darbininkus į
naktinę pamainą žuvies fabrike.
Taip moteris vargsta jau trečius metus. Olios dvi anūkės irgi be darbo
- nei pardavėjų, nei virėjų Ventspilyje netrūksta. Moterys verčiasi
atsitiktiniais sezoniniais darbais: valo turistams skirtą palapinių miestelį,
padeda ūkininkams doroti derlių.
Olios maldos padėjo - orai Ventspilyje buvo puikūs.
Nuo Inžinierių gatvės, kur buvome apsistoję, iki paplūdimio - maždaug
pusantro kilometro. Gatvė veda tiesiai į Inkarų taką,
kuriame surinkta didžiausia Baltijos šalyse inkarų kolekcija - per
šimtą eksponatų, pradedant XVII amžiumi ir iki šių dienų.
Kiekvieną rytą šį taką valė darbininkės, rinkusios per naktį vėtros
nulaužtas šakas ir pušų kankorėžius. Pedantiškumas, o gal baimė netekti
darbo?
Šluojami buvo netgi smėliu užpustyti takai per kopas, specialia technika
kasryt siurbiami biotualetai. Todėl įprasto šlapimo tvaiko, skirtingai
nei gintarinėje Palangoje, negalėjo atpažinti net jautriausia uoslė.
Skulptūros Ventspilį pavertė galerija po atviru dangumi. Netgi
seniausia miesto dalis Uostgalas išliko kaip unikalios medinės
architektūros pavyzdys.
Dar viena įžymybė - karvės skulptūros. Vienos jų pasitinka
poilsiautojus Ventos krantinėje, o Karvė Jūreivė rymo ant Pietinio molo. Karvės
yra prieš septynerius metus Ventspilyje vykusio menininkų projekto
dovana šiam miestui.
Poilsiaujant Ventspilyje yra ką veikti ir lyjant. Amatų muziejuje - žvilgsnis į
kuršių buitį, papročius. Čia paaiškėja, kodėl kuršės ryšėdavo tiek daug skarelių, o
artėjant vestuvėms merginos neišleisdavo iš rankų virbalų.
Jei vyras gaudavo dovanų baltas vilnones pirštines, tai - ženklas, kad
galima pradėti derybas dėl kraičio. Įteikus tamsios spalvos pirštines,
vyrui tekdavo sprukti namo.
XIII amžiuje vokiečių feodalų įkurto miesto istoriją galima sužinoti
apsilankius Livonijos pilyje. Vaizduotę kaitina ir Piltenė, miestelis už 20 kilometrų.
Šiemet Piltenės liuteronų bažnyčia švęs 290 metų jubiliejų. Netoli jos buvo vienas
svarbiausių upių uostų - tada, kai dar Venta nebuvo pakeitusi savo vagos. Po didžiojo
potvynio Piltenėje beliko senvagė, o upės srovė prasigraužė kitą vagą.
Dėl šios priežasties vos nenugarmėjo kita, už 5 kilometrų nuo Piltenės
esanti Landzės liuteronų bažnyčia. Tiesa, dešimčia metų anksčiau
pastatyta. Dabar į šią bažnyčią sekmadieniais renkasi tik Landzės senelių
prieglaudos gyventojai, kuriems prie šventovės užaugusios storos liepos
atrodo kaip antikos kolonos.
Už 76 kilometrų nuo Ventspilio - Kolkos ragas, skiriantis atvirą
Baltijos jūrą nuo Rygos įlankos.
Dėl vyraujančių povandeninių srovių šis kyšulys vis ilgėja, pavojinga
laivams sekluma driekiasi apie 6 kilometrus. Ne veltui ties šia vieta
yra didžiausias Baltijos jūros laivų kapinynas.
Kad laivai nepatektų į spąstus, nuo seno jiems taką žymėjo Kuršo
pusiasalio švyturiai. Vienas seniausių - Ovyšų švyturys, į kurį dar
prieš du dešimtmečius sovietų kariškiai neleisdavo pašalinių.
1814 metais pastatytas Ovyšų švyturys veikia iki šiol, jame įrengtas
muziejus. 37 metrų aukščio švyturio šviesos signalai matomi per
penkiolika jūros mylių. Į jį užlipus užima kvapą nuo jūros platybių.
Kai būna geras oras, iš Ovyšų yra matomas Irbenės švyturys,
pastatytas ant dirbtinės salos jūroje.
O kurgi Ventspilyje pramogaujama? Kavinės „Jūros brizas“ padavėja Ilzė
mosteli ranka į senamiestį, kur stovi didinga Livonijos laikų pilis, Amatų
muziejus, jaukūs restoranai.
Gavusi latą arbatpinigių mergina nurausta ir padėkoja. Ji įspėja, kad
senamiestyje patiekalų kainos taikomos užsieniečiams ir priduria: „Lietuviai yra latvių broliai“,
todėl ji nurodo, kur galima pigiau pietauti.
Bet pigiau - ne visada skaniau. Kepta plekšnė senamiesčio restorane kainuoja apie 3-4
latus, pusė litro alaus - 1,5 lato, puodelis kavos - 0,8 lato, sriuba
- šaltibarščiai ar agurkinė, kuri kažkodėl latvių vadinama rusiškai
solianka, - po latą, o pusė porcijos - perpus pigiau.
Diskotekos, klubai savo naktines programas siūlo tik
savaitgalį, o tie, kuriems be interneto per atostogas ima niežėti
rankas, gali nemokamai juo naudotis Skaitmeniniame centre. Jis
įsteigtas už Europos Sąjungos pinigus.
Iki šiol šiame mieste veikia netgi kino teatras, pastatyta nauja
biblioteka, o autobusų stotyje - visą parą veikianti kavinė.
Bet nuo alkoholio apspangusių latvių nesutikome, sunkmetis koreguoja net
ir žalingus įpročius.
Nakvynės kainos rugpjūtį
Viešbutyje „Dzintarjūra“ dviviečio numerio kaina parai nuo 25 iki 100
latų, Olimpiniame centre - 21-50 latų, viešbutyje „Jūros brizas“ -
20-40 latų, Ventspilio aukštosios mokyklos turistų viešbutyje - 12-30
latų už numerį.
Svečių namuose, jaunimo nakvynės namuose para vienam žmogui nuo 6 iki 12
latų, poilsinėse - 15 latų, butą galima išsinuomoti už 20-25 latus,
kambarį - už 10-15 latų, palapinių miesteliuose - 20 latų už namelį, 3 latai už
palapinės vietą vienam žmogui.