Patys lenkai Varšuvos nelaiko gražiausiu šalies miestu. Jį prilygina keletą kartų mažesniems Gdanskui, Vroclavui ar Poznanei. Ir Lenkijos gyventojai, ir turistai iš kitų šalių pirmenybę teikia Krokuvai, kuri dar vadinama mažąja Praha.
Varšuva už Krokuvą buvo populiaresnė prieš porą dešimtmečių, kai lietuviams atsivėrė keliai į užsienį. Tačiau tuomet jie į Lenkijos sostinę veržėsi ne lankyti istorinių paminklų, o apsipirkti garsiajame Dešimtmečio stadione („Xlecia“) – didžiausiame regiono turguje.
Dabar garsioji turgavietė jau išnykusi, o prieš metus jos vietoje pradėtas statyti naujas stadionas, kuriame vyks finalinės 2012 metų Europos futbolo čempionato rungtynės.
Čempionatą rengiančios Europos futbolo federacijos vadovai pareikalavo, kad Varšuvos valdžia suremontuotų geležinkelio bei autobusų stotis ir pastatytų naujų viešbučių.
Oro uostas neseniai buvo sutvarkytas, tad lėktuvu į Varšuvą atskridę nepatirsite šoko, kokį išgyvena autobusu iš Lietuvos atvykę keleiviai, išlaipinami Vakarų stotyje. Ji ne tik toli nuo centro, bet ir daugybę metų neremontuota.
Centrinė geležinkelio stotis irgi apšiurusi, tačiau ji – pačiame miesto centre, tad pradėti pažintį su Varšuva šioje vietoje yra patogiau.
Stotyje iš karto nusiperku miesto transporto bilietus dviem dienoms – už abu sumoku 4,5 euro. Toks bilietas leidžia visą parą važinėti metro, autobusu, tramvajumi ir net ekskursiniu apžvalgos autobusu Nr.101.
Varšuvoje trūksta nebrangių viešbučių. Apsistoti senamiestyje, kuris yra nutolęs nuo centro, nepatartina, nes pramogų vis vien reikės ieškoti kitur.
Puiki vieta įsikurti – Mazovijos gatvėje (ul.Mazowiecka) esantis viešbutis „Mazowiecki“. Nuo traukinių stoties eidami senamiesčio link, jį pasieksite per penkiolika minučių.
Paprašę vienviečio kambario be dušo ir tualeto, higienos procedūras būsite priversti atlikti bendrojo naudojimo patalpose, tačiau už nakvynę sumokėsite tik 35 eurus.
Tame pačiame pastate yra įsikūręs populiarus baras „Paparazzi“ bei diskotekų salė „Enklawa“, o priešais – dar kelios diskotekos, kavinės bei nebrangus kinų baras.
Užkąsti einu į netoliese esantį sriubos barą „Marak“. Jame, be įvairių rūšių sriubos, siūlomos salotos, kepsniai, o kartais net ir didžkukuliai, kurių kitur Varšuvoje vargiai pavyktų rasti.
Bare „Marak“ pigiau užsisakyti vieną iš trijų kompleksų, tačiau aš renkuosi atskirus patiekalus. Paprašau arbatos, vidutinio dydžio lėkštės tailandietiškos sriubos su vištiena, kokosų pienu ir citrinų sultimis bei pyragėlio su morkomis ir graikiniais riešutais. Už viską sumoku 5,5 euro.
Kitoms išlaidoms dar turėdamas 55 eurus, išsiruošiu į miestą.
Pažintį su Varšuva geriausia pradėti nuo didžiausio pastato – 237 metrų aukščio Kultūros ir mokslo rūmų. Pokariu jie buvo vadinami Josifo Stalino vardu – taip didžiajam diktatoriui buvo atsidėkota už statybos finansavimą.
Sumokėjęs 5 eurus, pakylu į apžvalgos aikštelę ir gaunu progą įsitikinti, kad Lenkijos sostinė tikrai neatrodo įspūdingai. Po karo visos pajėgos buvo skirtos senamiesčiui atstatyti, o kiti rajonai formavosi chaotiškai.
Nusileidęs iš apžvalgos aikštelės pasuku į Chmelno gatvę (ul. Chmielna), išeinančią į Novy Sviato gatvę – ji tapo karališkojo kelio nuo Karalių rūmų senamiestyje iki vasaros rezidencijos Lazenkų parke dalimi.
Pakeliui į senamiestį – puiki proga apžiūrėti Varšuvos universitetą ir prezidento rūmus, tačiau senamiestis nėra įspūdingas.
Į UNESCO saugomų paminklų sąrašą jis įtrauktas ne dėl istorinių grožybių, o todėl, jog po Antrojo pasaulinio karo jis pagal senus planus buvo smulkmeniškai atstatytas iš griuvėsių.
Užsuku pasižvalgyti į Karalių rūmus. Už įėjimą sumoku 5,5 euro.
Pietūs senamiesčio restoranuose brangūs, tad susirandu Bednarskos gatvėje varšuviečių itin mėgstamą koldūninę „Pierogarnia“. Už koldūnus su voveraitėmis bei apelsinų sultis sumoku 4 eurus, ir man lieka 40,5.
Kai kurie lietuviai Varšuvoje bergždžiai ieško „Čili picos“ restoranų. Tačiau šie, prieš porą metų bandę pradėti invaziją įsikurdami beviltiškai toli nuo centro, bankrutavo. Gaila, nes kokybe tikrai lenkė daugelį tokio tipo Varšuvos užeigų.
Iš koldūninės patraukiu į senamiesčio turgaus aikštę, kur vasarą kiekvieną šeštadienį vyksta nemokami pasaulio džiazo garsenybių koncertai. Atsisėdu lauko kavinėje, užsisakau alaus bokalą už 2 eurus ir klausausi JAV pianistės improvizacijų.
Pailsėjęs pasuku viešbučio link ir pastebiu garsiausią Lenkijoje parodų salę „Zachęta“, kuri net šeštadieniais dirba iki 21 valandos. Bilietas kainuoja tik 2,5 euro, tad būtų nuodėmė neužsukti.
Netoli viešbučio ir filharmonija, tačiau tą vakarą – jokio koncerto. Bilietą į simfoninį koncertą galima nusipirkti už 7,5 euro, o jei sutiksite pa-stovėti – už 4.
Lankantis Varšuvoje verta pasidomėti ir teatrų repertuaru, mat teatre „Studio“ vis dar rodomas žinomo lietuvių dailininko Stasio Eidrigevičiaus režisuotas spektaklis „Medinis žmogus“, o teatre „Rozmaitosci“ vaidina vilnietis Janas Dravnelis.
Persirengęs išsiruošiu ieškoti naktinių pramogų. Nusileidžiu į šalia esantį populiariausią šalies džiazo klubą „Tygmont“, kuriame kas vakarą vyksta nemokami koncertai. Už 1,5 euro užsisakau puodelį kavos ir pasiklausau puikaus Agos Zaryan dainavimo.
Atgavęs jėgas nusprendžiu pasižvalgyti po diskotekas ir įsitikinti, ar tikrai lenkės yra gražios viliokės, o vaikinai – perdėtai elegantiški.
Bare „Lemon“ už įėjimą į diskoteką nereikia mokėti, žmonių – sausakimša, tačiau muzika – prastoka. Be to, labai prirūkyta, tad ieškau kitos vietos.
Abejingai praeinu pro lotyniškos muzikos diskoteką „Tygmont“ rūsyje, ignoruoju kiek senamadišką „Enklawa“ ir susirandu J.Pilsudskio aikštėje esančią „Cinnamon“.
Už įėjimą tenka pakloti brangiau nei kitur – net 10 eurų, mat gros žinomas didžėjus, o aplink suksis madingiausias Varšuvos jaunimas. Vyno taurė piniginę paplonina dar 4 eurais, tačiau ne visada juk įmanoma taupyti.
Sekmadienio ryte suskaičiuoju, kad liko 20,5 euro, bet tiek turi užtekti per akis, nes šiandien eisiu vien į nemokamus renginius.
Viešbutyje gavęs pusryčius, pasuku į neseniai pastatytą 1944 metų Varšuvos sukilimo muziejų. Jame įspūdingai pateikiami to meto įvykiai.
Prieš eidamas į Lazenkų parką už pusę euro nusiperku riešutų. Girdėjau, kad drąsios voverės nesibaido jų imti iš rankų, tuo džiugindamos tiek vaikus, tiek suaugusiuosius.
Nuotaiką praskaidrina ir povai, tupintys šalia rūmų ar išdidžiai vaikščiojantys tarp pučiamųjų orkestro muzikantų.
Lietuviams pasivaikščiojimas po Lazenkų parką gali sukelti ir kitokių emocijų. Čia stovėjusią pirmąją medinę Varšuvos pilį sudegino mūsų protėviai. Bijodami naujų lietuvių antpuolių, varšuviečiai naują mūrinę pilį – Karalių rūmus – pastatė ant skardžio.
Vidurdienį parke prie paminklo kompozitoriui Fredericui Chopinui vyksta nemokami jo muzikos koncertai, kurių pasiklausyti susirenka po kelis tūkstančius žmonių.
Šiandien labai karšta, tad nusiperku už vieną eurą dvi porcijas ledų, ir, atsigulęs ant vejos, sulaukiu pianistės pasirodymo.
Prieš kelionę namo nusprendžiu sočiai pavalgyti, tad Hožos gatvėje susirandu studentų mėgstamą kavinę „Bambino“. Joje už lėkštę šaltibarščių, kiaulienos kepsnį su bulvėmis ir stiklinę kompoto sumoku 3 eurus.
Kadangi esu nepataisomas smaližius, nusprendžiu susirasti netolimoje Mokotuvo gatvėje (ul. Mokotowska) esančią garsios konditerininkės Martos Gessler kavinę ir įsitikinti, ar jos kepami tortai tikrai tokie įspūdingi, kaip apie juos kalbama.
Už kavos puodelį bei gabalėlį šokoladinio torto su likeriu ir mėlynėmis tenka sumokėti 8,5 euro, bet skonis nenuvilia.
Už likusius 7,5 euro geležinkelio stoties pašonėje stovinčiame prekybos centre „Zlote Tarasy“ nusiperku sulčių bei gardumynų kelionei, išgeriu puodelį kavos (2 eurai) „Hard Rock cafe“ ir pagalvoju, kad lietuviai ne visai pagrįstai vengia vykti į Varšuvą.