1920 metais geologas Hendrikas Bekkeris atrado, kad Estijos pietryčiuose slypi aukštos kokybės kvarcinio smėlio klodai. Taigi jau po dvejų metų žmonės pradėjo kasti smėlį. Tik šiame regione nebuvo stiklių, todėl smėlis gabentas į Rusiją ir centrinę Estijos dalį.
„Dešimt vyrų ir keturios moterys naudojo tik kirtiklius ir kastuvus, smėlio dėžes ir vagonėlius. Ir aš tai galėčiau pavadinti industrine kasyba, – šypsosi jau dešimt metų Piusos smėlio kasyklose ir turizmo centre dirbanti Kaire Hakk. – Tais laikais jie kasė tuneliuose po žeme, o ne atviruoju būdu. Mat neturėjo įrangos iškirsti medžiams ir nukasti viršutinį žemės sluoksnį. Stiklo gamybai viršutiniai smėlio sluoksniai nėra tinkami. Kvarcinis smėlis prasideda tik po 3–4, o kai kada ir po 19 metrų. Taigi galite įsivaizduoti, kaip toli jiems reikėjo kasti, kad rastų tą tobulą kvarcinio smėlio sluoksnį“.
Pirmieji urvai buvo 2-3 metrų aukščio ir jie iškasti tik rankomis. Norėdami palengvinti darbą, kasėjai nusitiesė bėgius, kuriais išveždavo smėlį. O kol bėgių nebuvo, smėlį gabendavo arklių traukiamais vežimukais.
Tamsiuose smėlio urvuose darbininkai pasišviesdavo žibalinėmis lempomis. Pakankamai sunkias spingsules kabindavo į sagų kilpas. Galvas pridengdavo metaliniais šalmais ir taip kasdavosi vis gilyn ir gilyn. Kai penktojo dešimtmečio pabaigoje atsirado elektra, darbas labai palengvėjo. Jie galėjo naudoti ir specialią techniką, ir mašinas.
Smėlio kasyba baigėsi, tačiau į Piusos urvus plūdo vis daugiau smalsuolių. Jie klaidžiojo tarp smėlio kolonų, meno plenerus čia rengdavę studentai rudenį nakvodavo urvuose, nes pakankamai pastovi temperatūra nekrisdavo žemiau nulio. Meno studentai vienoje urvų nišoje išskobė kario skulptūrą.
Paraleliniai urvai driekiasi apie 20 kilometrų. Tačiau jie nėra labai gerai sužymėti, o juos ištirti sudėtinga, mat kai kur pavojinga įžengti dėl įgriuvų. Vieni tyrėjai sako, kad urvai driekiasi 14 km, kiti – kad 17 km.
Prieš trejus metus beveik visi įėjimai į urvus buvo užversti. Taip sumažėjo įgriuvų rizika, nes stabilizavosi oro temperatūra, taip pat žmonės nebegali laisvai vaikščioti ir kelti pavojaus sau bei patiems urvams. Sutvirtinus urvų lubas, 2008 metais Piusos urvų muziejus duris atvėrė lankytojams.
K.Hakk sako, kad seniau, kai dar galėdavo įeiti ten, kur dabar uždaryta, ji rytais matydavo šviežiai pabirusio smėlio, o anga viršuje vis didėjo. Net ir dabar nepaisyti įspėjamųjų užrašų ir juostų – pavojinga. Urvuose ne tik gali užgriūti smėlis, bet ir lengva pasiklysti. Turistams leidžiama žvalgytis tik Muziejaus urve, kuris šį vardą gavo devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai vietos valdžia nusprendė čia įrengti lankytiną vietą. Beje, anuomet tai liko tik planu, nes nebuvo užtikrintas turistų saugumas.
Kai smėlio alėjose nebevaikšto neprašyti svečiai, šikšnosparnių populiacija ėmė atsigauti. Taigi gamtos saugotojai pasiekė, kad urvai būtų uždaryti. Šie jautrūs gyvūnai gyvena Piusos urvuose, ir turistai net garsiau kalbėdami šikšnosparnius pabudina. Kadangi žiemojimo metu jų kūno temperatūra būna labai žema – tik apie 2 laipsnius, pabudinti jie žūsta.
Prieš 60 metų suskaičiuoti tik 22 šikšnosparniai. Dabar gyvūnų populiacija padidėjo iki 3–4 tūkstančių.
„Dešimtajame dešimtmetyje, kai žmonės atrado, kad čia įdomu ir pradėjo vaikščioti, buvo tikra netvarka. Žmonės eidavo kur norėdavo, jie trukdydavo šikšnosparniams, juos liesdavo. Ir taip nužudydavo“, – sako K.Hakk.
Kai požeminė kvarcinio smėlio gavyba buvo baigta, žmonės pradėjo paviršinę kasybą. Šiandien vietiniai žmonės į karjerą ateina raudonai dažančio smėlio. Jo pasikasusi vietinė moteriškė, maišus tempiasi namo. Išdalijusi mažesnėmis porcijomis ji smėlį parduos sąnarių skausmų kamuojamiems žmonėms. Sakoma, kad smėliu patepus skaudančias vietas ir aprišus šildančiu audiniu – skausmai apmalšta.
K.Hakk tai pat pasakoja, kad seniau vietinės moterys smėlį naudodavo kaip skaistalus ir juo ryškindavo skruostus. Pasirodo, ochros raudonumą sunku nuplauti ir kelis kartus trinant su muilinu vandeniu.