Pakeleivingais automobiliais į Rygą – įsitikinti, ar tikrai Latvijoje blogiau nei pas mus (nuotraukos)

Apsisuko laiko ratas ir po devynių su puse mėnesio aš vėl stoviu Nidoje ant Kuršių marių kranto. Per Naujuosius metus pakeleivingais automobiliais nuo Vilniaus iki pajūrio perskrodęs Lietuvą, su ten sutiktais lietuviais pasišnekučiavau apie artėjančią krizę bei kasdienius vargus. O štai jau šį rudenį galiu pažiūrėti, kas pasikeitė nuo to laiko, ar vis dar jaučiamas tas susikaupęs nerimas dėl ateities. Dar kartelį įkvepiu gaivaus, kirų klyksmu užpildyto Kuršių marių oro ir iš Nidos patraukiu į Rygą. Visus metus kalbama, kad ten blogiau nei pas mus. Kažin kaip yra iš tiesų?

Nuo Naujų metų pradžios Nida išsivadavo iš sniego, o vėliau – ir iš vasarinio turistų būrio. Beliko tik vietiniai gyventojai ir vokiečiai. Net neaišku, kurių daugiau.

Turistai iš Vakarų vaikštinėja poromis pamariu nuo V.Kernagio paminklo iki Th.Manno namelio, o paplūdimys – tuščias. Gaila, nes rugsėjo viduryje saulė orą įkaitino iki 24, o jūra atvėso tik iki 17–18 laipsnių šilumos. Doram lietuviui tai butų idealus oras maudynėms.

Šį kartą į vandenį įšoko tik vienas kitas fotografas. Mat rugsėjo viduryje čia vyko jau 30-asis kasmetis Lietuvos fotografų seminaras.

Paskaitose padiskutavę apie lietuviško identiteto paieškas Nidoje, veteranai ir jaunieji fotografai tarsi gandrai su didžiuliais objektyvais sugužėjo į paplūdimį ir kopas atrasti dar vieną kitą savitą kadrą gausiame Neringos nuotraukų albume. „Nidą galima būtų pavadinti magiška vieta, įkvepiančia kūrybai“, – žiūrėdamas į Palangos fotomenininko Ado Sendrausko darbus, sukurtus Neringoje, sakė fotografijos, televizijos ir kino kritikas Skirmantas Valiulis.

Panašu, kad poilsiautojai iš Vokietijos į šį Lietuvos kampelį taip pat atvažiavo pasisemti kūrybinių idėjų. Daugelis jų per pietus pasiima kavos puodelį kavinėje su vaizdu į marias ar kopas ir, atsivertę nutrintas bei pribraukytas užrašų knygutes, kažką susikaupę rašo. Gal dėl to ir Thomo Manno, Jeano Paule’io Sartre'o bei kitų menininkų pėdos įspaustos Nidos smėlyje? Ši vieta tikrai įkvepia kūrybai.

Vis dėlto pirmoji mane iki Juodkrantės pavežusi pusamžė vokietė teigė, kad Nidą, ypač važiuojant iš Vilniaus, nebuvo lengva rasti.

„Lietuvoje labai gražu, čia gera ilsėtis, keliai geri, tačiau ženklų bei nuorodų į kitus miestus, žymias vietas ir pagrindinius kelius nesuvokiamai mažai. Vakaruose gali keliauti net be žemėlapio, o ir iš Rygos išvažiavau be problemų, tačiau iš Vilniaus... Drei stunde, drei stunde! Tris valandas ieškojau kelio iš miesto!“ – karščiavosi berlynietė. Aš tik spėjau atsakyti, kad Vokietijoje nuorodų tiek daug, kad kol jas visas perskaitai, vis tiek pasiklysti greitkelyje.

Mūsų pokalbį nutraukė policija. Įsijautusi moteris pamiršo, kad savo mažuoju „Ford Ka“ automobiliu vis dar skrieja Nidos keliu. Iš už krūmų greičio matuoklį atkišęs policininkas energingu mostu liepė sustoti.

„Kur skubate? Pažiūrėkite į matuoklį!“ – piktai, garsiai ir kapotai angliškai prabilo policininkas. Vietoje leistinų 50 km/h matuoklyje švietė bemaž 80. Vokietė, stipriai įsitvėrusi vairą, panašiu į vieno Edvardo Muncho nutapyto personažo veidu bandė klausti „Kodėl?“ Policininkas dar kažką piktai atrėžė ir mostelėjęs ranka liepė važiuoti.

Vokietė kelis kartus iš nuostabos kostelėjo ir persižegnojusi tarė: „Vokietijoje jau man būtų buvę „kaput“. Žmogau, negaliu patikėti!“ O man beliko tik nusišypsoti.

Daugiau visą kelią jokių nusiskundimų Lietuvos atžvilgiu neišgirdau. Vokietė prisiminė malonią nidiškę, kuri apgyvendino ją jaukiame namelyje, peršalusią pavaišino karštu pienu ir šviežiu medumi, o išvažiuojančiai padovanojo didelį naminį varškės sūrį.

Vis dėlto greitai ir man teko įsitikinti, kad lietuviškų miestų gatvės informaciniais ženklais neblizga. Klaipėdoje bandžiau nukakti nuo perkėlos iki išvažiavimo į Vilnių, tačiau ilgokai pasivažinėjęs viešuoju uostamiesčio transportu galiausiai po pusantros valandos nuėjau iki greitkelio pėsčiomis.

Dar valandą pastovėjau prie kelio. Dulkės, kylančios iš naujo įspūdingo automobilių eismo mazgo statybvietės, šalia Klaipėdos, pradėjo dirginti akis, pasibaigė vanduo, o mašinos švilpė viena po kitos nesustodamos. Žvilgtelėjau į laikrodį – 2 valandos. O iki Rygos man – kaip kolegai Dainiui Kinderiui iki Pietų Afrikos Respublikos. Per pastarąsias 4 valandas nukeliavau tik 50 km.

Būtent tada horizonte pasirodė mergina. „Keliauju į elektroninės muzikos koncertą Vilniuje. Ne dažnai tranzuoju, tad vienai nejauku. Galim kartu stabdyti automobilius?“– paklausė prie manęs priėjusi vienos Klaipėdos mokyklos dvyliktokė.

Neprireikė ir pusvalandžio, kai mes jau sėdėjome šiauliečio automobilyje. Mergina iki Vilniaus tikėjosi nukeliauti per 4 valandas ar net greičiau. Aš panašų atstumą iki Rygos tikėjausi įveikti per 8–9 valandas.

Mus paėmęs šiaulietis, statybų darbų vadovas, baigęs darbą Klaipėdoje, savaitgaliui važiavo namo į Šiaulius. „Anksčiau ir mes su žmona dažnai keliaudavome, o dabar nebėra laiko. Darbas veja darbą, tai net “Šiaulių dienose” nesudalyvavau. O sakė, kad smagu buvo“, – pasiguodė darbų vadovas.

Statybininkas, nors ir santūriai, tačiau pasidžiaugė, kad darbo vis dar yra. Šiauliuose atnaujinama ligoninė, o Klaipėdoje, nors ir nebestatoma naujų butų, tačiau baigiamus statyti būstus žmonės vis dar perka: „Ateis geresni laikai, tai ir vėl keliausime su žmona. Juo labiau, kad mums patinka važinėti po Lietuvą. Čia tiek visko galima pamatyti, nereikia ir užsienio. Dabar labiausiai norėčiau pabūti Aukštaitijos nacionaliniame parke“.

Išsikalbėjus, pašnekovas labai susidomėjo mano pamėgtu kelionės būdu ir ypač nakvyne pas internetinės svetainės couchsurfing.com narius, kurie vieni kitus priima pernakvoti savo namuose.

„Sakei, kad reikia prisiregistruoti? Gal tai tikrai geras būdas keliauti? Anksčiau mes tokių galimybių neturėjome. Jeigu žmonės geri, negaila ir juos priimti, ir pačiam pigiau bei smagiau poilsiauti pas kažką“, – naujas galimybes keliauti svarstė šiaulietis.

Išsiskyrėme mes šalia dar vieno Lietuvos „Akropolio“ Saulės mieste. Važiuodamas į kitą miesto galą mačiau švytinčią Šiaulių sporto areną, prieš keletą metų nušiurusi buvusi autobusų stotis dabar greičiau primena vakarietišką tarpmiestinio susisiekimo centrą, pagrindinė miesto alėja taip pat sutvarkyta, o kitame jos gale – dar vienas didžiulis prekybos centras.

Pradėjo sektis. Kitą automobilį sustabdžiau vos per 5 minutes. Prekinis furgonas latviškais numeriais nudžiugino – galbūt jis važiuoja iki Rygos. Vis dėlto atsiminiau, kad su vairuotoju jau tikriausiai taip, kaip Lietuvoje, nebepasikalbėsiu.

„Laba diena“, – tariau nedrąsiai, nors bent jau šis pasisveikinimas latviškai skamba panašiai. „Laba diena. Kur važiuoji? Aš galiu iki Jelgavos pavežti. Nuo ten netoli ir Ryga“, – lietuviškai atsakė pusamžis slaviškos išvaizdos vairuotojas.

Tikrai nustebau. Netrukus visgi paklausiau, kaip čia yra, kad automobilio numeriai latviški, o vairuotojas lietuviškai kalba. „O kaip gi? Reikia bent tris kalbas mokėti, tad rusiškai, latviškai ir lietuviškai kalbu“, – su vos pastebimu akcentu tarė Latvijos pilietis.

Įvažiavus į Latvijos teritoriją, lygus lyg stiklas kelias nuo Joniškio pasikeitė į sulopytą asfalto tarką. Dėl to mano pašnekovo nuotaika subjuro.

„Visa mano giminė iš čia jau emigravo. Kas prieš dvidešimt metų, kas prieš dešimt, kiti prieš penkerius, ketverius, o dabar, va, ir sūnus su draugu išvažiuoja į tą pačią Ameriką statybose dirbti. Sakė, nebegrįš“, – liūdnu balsu tarė vairuotojas.

Daugiausia istorijų iš JAV vairuotojas žinojo apie lietuvius. Pasakojo apie du gerus statybininkus, kuriems vadovas latvis mokėdavo dvigubai daugiau nei kitiems. Pasakojo, kad latviui net atvažiavus į Čikagą, šis miestas pirmiausia pasirodė labiau lietuviškas nei amerikietiškas.

Paklaustas, kodėl visi išvažiavo, latvis atsakė greitai ir tvirtai: „O ką čia veikti? Visi čia pinigus „iš oro“ uždirba. Antraip nei jūs, neturime pramonės, ir žemės ūkis nekoks. Aš, va, pats prekes iš Lietuvos vežioju, bet beveik nieko neuždirbu. Liūdna, bet taip yra“, – konstatavo vairuotojas.

Nejučiomis įsijautęs prekių išvežiotojas pradėjo kalbėti rusiškai. Tik po kelių minučių prisipažinau, kad labai nedaug šią kalbą suprantu. Pyktelėjęs, jis paklausė, ar išvis kokią užsienio kalbą moku. Prasitariau, kad kalbu angliškai ir šiek tiek vokiškai, tačiau jau Jelgavoje išlipdamas iš automobilio pasižadėjau grįžęs pradėti mokytis ir rusiškai. Išties nesmagu, kai negali kaimyninėse šalyse susikalbėti.

Šiek tiek po 20 val. aš jau stovėjau Rygoje. Pagaliau galėsiu susitikti draugus ir nuplauti kelionės dulkes. Bežingsniuodamas link Šv.Petro bažnyčios, prie kurios susitarėme susitikti su kitais keliautojais, kiek įmanoma, akyliau stengiausi apžiūrėti miestą. O jis, ypač šiuo metų laiku, išties atrodo kontrastingas.

Vakarėjant Rygos senamiestyje iš barų ir kavinių skamba muzika, juokas, tačiau pagrindiniuose skveruose išmaldos prašančių žmonių į vieną taktą linguoja daugiau nei gatvės muzikantų. Ant senų penkiaaukščių architektūros šedevrų ir kadaise iškilusių dangoraižių lyg istorinis palikimas šviečia Švedijos ir Latvijos bankų pavadinimai, o šalia tebestovi „Ferrari“ automobiliai.

Rygiečiai mielai apsiperka prekybos centruose su didžiausias nuolaidas siūlančiomis iškabomis. Yra restoranų gatvė, tačiau joje vos ne kas antra maitinimo įstaiga – pigi picerija ar užkandinė. Kavinėse dar vis sėdi britų turistai, tačiau gatvėje galima sutikti ir lietuviškai kalbančių benamių, kurie ragina vykti ten, iš kur atvykome, arba duoti pinigų „bilietui namo“.

Senamiesčio pašonėje vienas šalia kito stovi du naktiniai klubai „Piens“ ir „Kefyrs“. 90 laipsnių kampu sustatyti pastatai turi didžiulę terasą. Viena jų – po stogu, aptverta, su gražiais staliukais ir kėdėmis bei su mėlynu švytinčiu užrašu „Piens“. Kita terasos dalis atvira visiems, ten kur ne kur pamėtyta kėdžių, o iš vidaus pro atviras duris sklinda tranki muzika. Tai „Kefyrs“ – klubas, į kurį slenka į blizgųjį kaimyną nepatekę naktinių klubų mėgėjai.

Visi Rygoje pirmiausia nori patekti į „Piens“, bet daugiausia atsiduria „Kefyrs“. Stovėdamas penkiasdešimties žmonių minioje prie įėjimo į klubą „Piens“ susimąsčiau, koks tuščias turi būti katilas žmogiško orumo, kad šios merginos ir vaikinai ramiausiai išstovėtų valandą net nežinodami, ar pateks į vidų.

O ten patekę jaunuoliai iš verandos viršaus, lyg Romos imperijos laikų plebėjai, stebi minią, nuleidžia nykštį žemyn arba iškelia aukštyn, o po to priėję prie apsaugininko sudiktuoja sąrašą laimingųjų, kurių galvos praskiria šurmuliuojančią minią ir paskęsta „Piens“ jūroj.

Per tą laiką keletas žmonių nubyra į „Kefyrs“, dalis išeina kitur, jų vietą pakeičia kiti ką tik atėję linksmybių mėgėjai. Yra dalis ir tokių, kurie prie apsaugininkų pralaukia visą naktį.

Ši dviejų naktinių klubų alegorija tikriausiai tinka ne tik Rygai ir jos gyventojams, tačiau ir mums, lietuviams. Šiuo metu, kai vis sakoma, kad pasiekėme dugną, daugelis vis dar trokštame plebėjiško gyvenimo ir žvilgesio, kuriuo švyti „Piens“, tačiau nepavykus patekti ten, atsiduriame „kefyriškoje“ realybėje, nes į čia – trumpiausias kelias.

O kas būtų, jei pasisuktume nuo minios ir paeitume už kampo? Tą vakarą su draugais taip ir padarėme. Ir nepralošėme.

Sutikome daug linksmų latvių, prisijuokavome, pripasakojome vieni kitiems linksmų istorijų, jaukiame klubelyje pažaidėme stalo futbolą, ir aš Rygoje pagaliau pasijaučiau kaip namie. Visgi ne tiek jau daug ir reikėjo pavargti, kad čia pasijusčiau laimingas. Bent jau tikrai mažiau kančios, negu siekiant patekti į „pienišką“ dangų.

Iki namų Kernavėje nuo pat Rygos pavežė du latviai. Į Vilniaus Santariškių klinikas važiavę draugai net nedvejodami pristabdė savo „Audi“ ir pakvietė šokti vidun.

Vienas jų verčia tekstus filmams, antrasis planuoja išvažiuoti dirbti į Norvegiją. „Man patinka žvejoti ir slidinėti. Norvegijoje galėsiu daryti ir tą, ir tą“, – laimingas kaip vaikas tarė vairuotas. „O aš labiau norėčiau pagaliau gauti vertėjo etatą Rygoje, įsigyti būstą ir dirbti ramų darbą“, – savo planus išsakė vairuotojo draugas.

Ir savo norais, ir išvaizda jie abu buvo palyginti skirtingi, tačiau taip pat ir labai panašūs. Kartu jie autostopu yra nukeliavę iki Kroatijos ir atgal, dabar Vilniuje susirado nakvynę tokiu pat būdu, kaip ir aš Rygoje – couchsurfing.com svetainėje.

Kai išlipau šalia namų, jau buvo prietema. Rūke paskendusioje miško proskynoje kvepėjo rudeniniais grybais. Tai bent savaitgalis – nuvažiuota tūkstantis kilometrų Lietuvoje ir Latvijoje, o pinigų išleidau mažiau nei jų būčiau pravalgęs sėdėdamas namuose.

Atsakyti į klausimą, kur geriau gyventi – pas mūsų kaimynus latvius ar čia, taip ir neįstengiau. Supratau tik vieną – pinigų trūkumas ir apribotos galimybės nusipirkti visko, ko trokštame, tik verčia mus ieškoti naujų kelių į laimę bei išmoko džiaugtis mažais dalykais. Pavyzdžiui, tokiais, kaip paskutinis šimtas metrų iki namų šiltą rudens vakarą.