Pradėję žygį nuo Kauno hidroelektrinės žygeiviai kasdien nuirkluodavo
apie 50-60 kilometrų, o paskui ilsėdavosi. Priplaukę Rusnės salą jie
pasuko į Kuršių marias. Beveik savaitę trukusi kelionė baigėsi ties
Kiaulės nugaros sekluma esančia Tarptautine jūrų perkėla.
„Pirmąkart kajaku nuplaukiau tokį didelį atstumą“, - džiaugėsi žygio
sumanytojas 67 metų šiaulietis Gintas Luckus, anksčiau irklus mirkęs tik
Ūlos, Merkio, Žeimenos upėse, Aukštaitijos ežeruose. Šiek tiek ilgesnę
ir talpesnę nei turistinės baidarės valtį jis pasigamino pats.
Dviviečiu kajaku su G.Luckumi irklavo kitas patyręs upeivis - trakiškis
Vladas Kasperavičius. Kiekvieną vasarą jis su bendaminčiais leidžiasi į
keliones per Nemuną iš tuščių plastiko butelių sukonstruotu originaliu
keleiviniu plaustu „Bliuškis“. Jame gali tilpti 20 žmonių.
„Plaukdamas kajaku su G.Luckumi įsitikinau, jog ne viską žinau. Jo
upinė valtis - tikras šedevras“, - prisipažino „Bliuškio“ kūrėjas,
savo plaustu Nerimi ir Nemunu iki pat Rusnės nuplaukęs 14 kartų.
Plaustininką nustebino vandens paviršiumi lengvai slystantis kajakas.
Juo irkluojama kitaip nei baidarėmis - ne sutartinai, o pakaitomis
grybšniais kabinant vandenį. G.Luckus irklavo iš titano pasigamintu
tvirtu irklą, kurį krante galima naudoti kaip kastuvą.
Žygeiviai sėdėjo ant pjūvenų prikimštų pagalvėlių, kurias naktį
pasidėdavo po galva. Kajake užteko vietos drabužiams, maisto
produktams, krosnelei, kurią galima užkurti ir pažliugusioje vietoje.
Plaukdami Nemunu irkluotojai nesudaužė nė vieno pasiimto kiaušinio.
„Palapinių neprireikė - vakarais į krantą išvilktas ir tentu apdengtas
kajakas tapdavo šilta pastoge. Lietūs, vėstantys orai mūsų nejaudino.
Galima nakvoti ir po apversta valtimi“, - sakė V.Kasperavičius.
Priplaukę Kuršių marias irkluotojai svarstė, ar jiems verta veržtis į
platesnius rudens vėjų jau šiaušiamus vandenis. Padrąsino pro pilkų
debesų maršką švystelėję saulės spinduliai - sėkmingai įveiktas ir
paskutinis kelionės etapas.
Aistringas vandens turistas buvęs tremtinys G.Luckus, irklais išmatavęs
beveik visas upes ir ežerynus, mūsų kraštuose nematytą aptakių formų
kajaką pasistatė prisimindamas sovietmečiu Sibire praleistą vaikystę.
„Mano tėvai buvo ištremti į Tomsko sritį, kur vietiniai gyventojai
chantai ir mansiai iki šiol raižo vandeningą Obės upę riestanosiais
kajakais. Manevringos ir greitaeigės šių Sibiro aborigenų valtys
pritaikytos visiems jų rūsčios buities atvejams“, - pasakojo G.Luckus.
Grįžęs į gimtinę vyras pamėgo vandens keliones. Iš pradžių plaukiojo
standartinėmis baidarėmis, o vėliau sumanė pats pasistatyti jam iš
atminties neišdilusį sibirinį kajaką.
G.Luckaus valties išvaizda šiek tiek skiriasi nuo tradicinių chantų ir
mansių kajakų - šeimininkas ją patobulino savo nuožiūra.
„Kelionė kajaku iki Klaipėdos mane įtikino, kad tokiomis valtimis galima
saugiai plaukioti Lietuvos upėse ir ežeruose“, - pažymėjo šiaulietis.