Filipinai – vienintelė Azijos šalis, kur krikščionybė yra dominuojanti religija. Net 90 proc. šalies gyventojų yra krikščionys, iš kurių beveik didžioji dauguma - Romos katalikai. Toli nutolę nuo didžiumos krikščioniškų šalių, Filipinai nušlifavo šią religiją savaip. Su pietų šalims būdingu temperamentu, karštu tikėjimu, egzotika ir fanatizmu.
Praeidamas pro bažnyčią Filipinų krikščionis persižegnoja, prieš kiekvieną kelionę meldžiasi. Kiekvieno taksisto automobilyje ant veidrodėlio barška rožančius, per Velykas jie pakartodami Kristaus kančią nusikryžiuoja, o kelios savaitės iki Kalėdų beveik neišeina iš bažnyčių – per naktis meldžiasi.
Vėlinės čia irgi išskirtinės. Filipiniečiai į kapines per Vėlines užsuka ne pusvalandžiui ir ne pusdieniui, o visai parai. Todėl kapinės labiau panašesnės į festivalio teritoriją, su didžiulėmis palapinėmis, prekystaliais ir netgi atrakcionais.
Prekiaujama ne tik gėlėmis ir žvakėmis. Čia galima pasipildyti telefono sąskaitą, nusipirkti spalvotų balionų, išgerti sulčių ir paragauti karštos picos.
Prekyba užsiima ne tik prekeiviai, bet ir artimųjų kapus aplankyti atėję vietiniai. Guli ant masyvių baltų kapų, o šalia sudėti cigarečių pakeliai, žuvies traškučiai ir šalti gėrimai.
Pepsikolos reklama – visur: ant tvorų, ant kapų. Troškulys tikrai kankina, juk oras įkaitęs iki 34 laipsnių Celsijaus. Filipiniečiai nuo saulės slepiasi po masyviais betoniniais kapų luitais, kiti lenda po skėčiais. Šypsosi. Vieni klausia, ką mes atvykome aplankyti, kiti sveikina su Helovinu.
Astorgos paplūdimyje, palmių pavėsyje paslėptame užkampyje, kur tingios bangos skalauja vulkaninės kilmės juodo smėlio pliažą, Vėlinės – pasipelnymo laikas.
Čia turbūt pačios egzotiškiausios mano matytos kapinės. Į jas patekti galima tik per svyruojantį, specialiai Vėlinėms sukaltą tiltą. Prie įėjimo sėdi grupelė besišypsančių vyrų ir rodo į ženklą „Entrance – 2 pesos“ (Įėjimas - du pesai). Taip jie bando surinkti pinigus iš kapus ateinančių aplankyti žmonių.
Sumokame. Vietiniai, kurie nenori mokėti, plaukia per penkių metrų pločio purviną upę. Kapinės chaotiškos, pusę kapų skalauja Davao įlankos bangos. Čia mes tapome tikromis žvaigždėmis. Vyrai, tvarkę kapus, siūlė alaus, moterys niekaip negalėjo suprasti, ką mes čia veikiame ir kodėl mums tokie kapai patinka.
Galiausiai kapinės tapo populiariausia vieta Astorgoje, su mažiausiai 50 laimingų ir krykštaujančių vaikų, puikiai kalbančių angliškai ir prašančių bent mažos dovanėlės prisiminimui.
Davao – antras pagal plotą pasaulio miestas (po Brazilijos San Paulo), todėl čia kapinių kelios dešimtys.
San Pedro – vienos iš seniausių kapinių Filipinuose, kur ilsisi ne tik filipiniečių, bet ir kinų, japonų ir amerikiečių kūnai. Filipinuose kapinės dažnai būna padalytos į kelias dalis: į atminimo parką (memorial park) ir įprastas kapines.
Atminimo parkai išsiskiria dideliais plotais, žaliuojančiomis vejomis, kukliomis atminimo lentomis ir prabangiais mauzoliejais. Šeimynos čia susirenka ne liūdėti. Jie linksminasi ir džiugiai prisimena savo išėjusius artimuosius.
Kas groja gitara sentimentalias melodijas, kas rėkia į mikrofoną ir čia atsitempęs karaokės aparatą. Neturintys karaokės aparatų atsiveža magnetofonus ir klauso romantiškų „The Beatles“ melodijų.
Maisto per Vėlines niekada netrūksta. Atrodo, kad šeimos su savimi atsiveža visą virtuvę. Verda ryžius, kiaulieną, žuvį, ant grotelių čirškina viščiukus. Desertui visada atsiras ananasų ir ledų. Ir alaus. O kaipgi Filipinuose be jo!
Nors filipiniečiai atsidavę Dievui, kartu jie ir pasaulinės klasės „nusidėjėliai“. Alus kapuose liejasi laisvai, ir niekas nepyksta, jei ant išėjusio giminaičio kapo kas padės „San Miguel“ alaus butelį. Aišku, geriau būtų ne tuščias, ypač jei velionis mėgo išgerti...
Šalia kuklių antkapių puikuojasi prabangūs mauzoliejai – pasiturinčių filipiniečių kapai – vilos. Jų viduje ištaigingai išpuošti sarkofagus primenantys kapai. Patalpose, be jokios abejonės, įrengtas ir oro kondicionierius. Tokiose mauzoliejuose dažnai būna ir terasa antrame aukšte, kur skamba muzikos garsai ir juokas.
Įprastesnėse San Pedro kapinėse palaidoti mažiau pasiturintys. Čia ėjimas per kapų teritoriją primena laipiojimą kalvomis. Įvairiaformiai balti kapai taip arti vienas kito, kad sunku pralįsti. Žmonės ant kapų sėdi, guli, snaudžia, todėl ir aš nesutrinku užlipęs ant vieno iš jų, kad galėčiau praeiti toliau.
Žmonės iš tolo bando atkreipti į save dėmesį ir vienas per kitą rėkia „Pikčior!“, taip prašydami juos nufotografuoti. Vieno kadro dažniausiai nepakanka. Linksmi vyrai trumpam sustabdo kapo tvarkymo darbus ir kelia nykščius į viršų šaukdami „Ačiū, ačiū!“
Aplink užuodžiu dažų kvapą – kapai kasmet perdažomi baltais dažais, vėliau jie nupoliruojami ir nušveičiami iki blizgesio, uždegama daug mažų žvakelių, švytintis kapas apibarstomas geltonais ir raudonais žiedlapiais.
Per nugarą nuo saulės ir kopimo, šokinėjimo nuo kapo ant kapo teka prakaitas. Linksma ir man. Nors pikniko stiliaus Vėlines sunkiai įsivaizduotų dažnas lietuvis, prisiminti anapilin iškeliavusius brangius žmones galima ir kitaip. Su pakilia nuotaika, pakelta galva ir šypsena.