Skaičiuoti paskutines dienas Afganistane tikrai malonu. Paskutinė savaitė iš keturių, praleistų šioje šalyje, suspėjo velniškai prailgti. Todėl bandome griebti už ragų kiekvieną pasitaikančią progą bent trumpam išlįsti už karinės bazės ribų. Kitaip tarp spygliuota viela apraizgytų keturių sienų imi labai gerai jausti, kai nuobodulys lėtai, bet užtikrintai žudo norą ką nors veikti.
Pėsčiomis per Čagčaraną
Pėsčiojo patrulio tikslas Čagčarane – pabendrauti su vietiniais žmonėmis, stebėti jų nuotaikas, dalinti spaudą ir tuo pačiu pademonstruoti, kad tarptautinės pajėgos stiprios ir nesiruošia apleisti provincijos.
Patrulio maršrutas – maždaug keturi kilometrai. Išvažiuojame iš bazės šarvuotais „Land Cruiser“, kolonos nelydi nė vienas kovinis visureigis. Civiliniais automobiliais stengiamasi pabrėžti draugiškumą vietiniams gyventojams. Nuvažiuojame nuo bazės į kitą Čagčarano galą. Miestas turi maždaug 15 tūkst. gyventojų, todėl kelionė neužtrunka.
Lydimi automobilių pėsčiomis patraukiame centro link. Smalsiai žingsniuoju duobėta gatve, kuri primena plūktą, molinę, aslą. Kariai rankose nešasi šūsnis laikraščių. Nors neraštingumas Goro provincijoje siekia apie 80 procentų, laikraštį pagriebti stengiasi kiekvienas praeivis ar vairuotojas.
Spaudos nesustoja tik vestuvių kolona – pora dešimčių signalinančių ir dulkes keliančių motociklininkų bei trys visureigiai.
Žvilgsnį prikausto degalinė. Kuras pumpuojamas rankiniu būdu iš statinių. Žinoma, galima viską daryti ir automatizuotai, tačiau tam reikia užkurti elektros generatorių, kuris ryja degalus.
Atpėdiname iki miesto centre esančio eismo žiedo. Jo viduryje – statula, kurios reikšmės niekas nežino. Žiedas – centrinės gatvės dalis, ją ruošiamasi asfaltuoti.
„Bus baisu, kai išasfaltuos gatvę. Mes vietinius motociklininkus vadiname „Hell's angels“ - pragaro angelais, nes jie laksto kaip išprotėję. Baisu pagalvoti, kas bus, kai skraidyti pradės ne duobėta gatve, o lygiu asfaltu“, - kalbėjo šalia žingsniuojantis kapitonas Marius Varna.
Šiek tiek nukrypstame nuo numatyto maršruto, kad aplankytume tradicinę duonos kepyklą. Pastaroji įsikūrusi centrinėje gatvėje, tarp gausybės kitų prekybviečių.
Kepyklos patalpa pailga. Grindyse skylė, kurioje įtaisyta kepimo krosnis. Vyrai ant plokščių akmenų tepa tešlos sluoksnį ir deda vidun. Po kurio laiko ištraukia jau iškeptas, pailgas duonos plokšteles. Už dolerį duoda septynis tokius kepaliukus duonos.
Pastato stoge – skylė, nėra jokio kamino. „Kas čia per karinis turizmas, greičiau baigiam ir judam“, - ima murmėti kariai. Užfiksuojame paskutinius kadrus - patrulis patraukia bazės link. Paskutiniai metrai pėsčiomis per tiltą, trinkteli šarvuotos automobilių durys ir tarsi kapsulėse pajudame per vis dar svetimą pasaulį į saugų užkampį – karinę bazę.
„Štai čia, už Lietuvos pinigus pastatyta autobuso stotelė“, - rodo akmeninį statinį kapitonas M.Varna.
Už stotelės tingiai teka viena didžiausių Afganistane Harirudo upė. Policininkai plauna joje amerikiečių dovanotus visureigius „Ford“. Teko girdėti, kad Čagčarane dirbantiems japonams toks vaizdas įvarė nemenką šoką. Netgi švara negarsėjantis Iranas yra skundęsis, kad iš Afganistano atiteka ypač nešvarus upių vanduo.
Viduramžių televizija ir radijas
Seniai buvau taip nuoširdžiai priblokštas. Tiesiog nesitikėjau, kad vietinėje televizijoje bus taip primityvu. Aišku, iš pirmo žvilgsnio. Vėliau prisiminiau, kad Lietuvoje taip dirba ne viena rajoninė televizija.
Televizijos pastatas niekuo neišsiskiria iš aplinkinių statinių. Prabanga dvelkteli viduje – raižyti baldai, plakatai ant sienos, ant televizijos vadovo stalo – lietuvių dovanotas gintarinis medis, šalia – net į rozetę neįjungtas kompiuteris.
Tradiciškai rėžiamos mandagumą ir svečių bei šeimininkų svarbumą pabrėžiančios kalbos, geriama arbata, apsikeičiama dovanomis.
„Mūsų auditorija – maždaug 8 tūkst. žmonių, kuriems transliuojame keletą valandų vakare. Kitu metu nieko nerodome, nes nėra elektros, be to, niekas nesėdi namuose ir nežiūri televizoriaus“, - išdidžiai išdrožia televizijos vadovas.
Klausydamas jo kalbos prisimenu, kad jau keletą kartų buvau apgautas, kai patikėjau vietinių sakomais skaičiais. Nenustebčiau, kad televizijos žiūrimumas – dešimt kartų mažesnis nei sakoma.
Programos metu paprastai retransliuojama valstybinė televizija, vietiniam “tinkleliui” skiriama vos pusvalandis ar kiek daugiau. Paprastai rodomos žinios arba transliuojama Goro gubernatoriaus kalba.
Kol keičiamasi tradicinėmis mandagumo frazėmis, viską filmuoja vietinis operatorius. Mažyte buitine kamera.„Jie dovanų yra gavęs brangią, profesionalią kamerą, su kuria nedirba. Kodėl? Nežinau, gal nemoka“, - stebėjosi vienas kariškis.
Galiausiai mandagumo kalbos baigiasi ir galime apžiūrėti studiją. Diktorius tekstą skaito sėdėdamas už stalo, jam už nugaros – paglamžyta, neaiškios spalvos marška. Apšvietimas – paprastomis, gelsvomis lemputėmis, kurios niekuo neždengtos.
Kalbantis diktorius filmuojamas ant stovo pastatyta sena kamera, viskas rašoma į vaizdo grotuvą. Kai nufilmuojama įžanga, diktorius prieina prie kameros ir kalba tiesiai į mikrofoną, kad geriau girdėtųsi. Tuo metu iš buitinės kameros į vaizdo grotuve esančią kasetę rašomas nufilmuotas vaizdas. Paprastai kalbant, reportažai montuojami vis dar kai kuriuose televizijose naudojamu linijinio montažo būdu.
„Mes sutvarkėme jiems kompiuterį ir vaizdo montažo programą. Tačiau jie juo nesinaudoja“, - skėsčioja rankomis mus atlydėjęs karininkas.
Atsisveikinę su Čagčarano žurnalistais, skubame į vietinę radijo stotį. Pastaroji irgi programas transliuoja tik vakare, todėl šeimininko tenka palaukti prie užrakintų durų.
Patekę vidun pastebime vieną iš legendomis apipintų kompiuterių. Ant stalo stovi kompiuteris visiškai be jokių laidų – tiesiog prabangi interjero detalė.
Susitikimas trumpas ir neįdomus. Apsidžiaugiu, kai jis baigiasi. Į bazę grįždami trumpam stabtelime prie kapinių. Važiuojant į priekį jų net nepastebėjau, nes vieta labiau primena išmėtytų akmenų lauką, o ne amžinojo poilsio vietą.
Beje, vietiniai mirusiuosius laidoja kur pakliūva. Tarkim vienos mokyklos direktorius buvo palaidotas tiesiog mokslo šventovės kieme.
Inč Alach! Lietus
Likus porai dienų iki skrydžio į Lietuvą palyja. Apskritai, gamta pulsuoja sparčiai atbėgančio rudens žingsniais. Einu pas kariuomenės kapelioną, kad pasakytų kokią maldą, kuri atitolintų liūtis. Kitaip pakilimo takas - žvyrkelis gali virsti neįveikiama kliūtimi lėktuvams, o mes užstrigtume Čagčarane neribotam laikui.
Lyja gal dešimt minučių, tačiau to užtenka, kad stovykla virstų molyne. Ačiū Alachui, jis viską greitai išdžiovina.
Melagis gidas
Dieną prieš skrydį pasitaiko galimybė nuvažiuoti į vietinių išgirtą urvą. Pastarojo gyrimas skamba maždaug taip – už keturių kilometrų yra mažiausiai pusantro šimto metrų gylio urvas.
Realybė tradiciškai kitokia. Urvas – net už 25 kilometrų, o jo ilgis – tik 15 metrų. Vietiniai vėl apgavo naivius europiečius.
Ilgas kelias namo
Ankstų rytą Čagčaranas apsigobęs ledu. Tolumoje kalnai baltuoja sniegu. Lietuvos KOP „Spartan“ atsiplėšia nuo pakilimo tako - kelionė namo prasideda. Bet pirmiausia laukia nakvynė Herate. Čia įsikūrusi italų ir ispanų karinė bazė, kurioje turime nakvoti, kad pailsėtų lėktuvo įgula.
Bazė padalyta į dvi dalis. Vienoje dalyje – ispanų kariai, kitoje - italai. Pastarieji – tikras betvarkės įsikūnijimas. Visur nešvara, nuorūkos, prakiurę vamzdžiai tualetuose, nėra muilo, tualetinio popieriaus. Nieko nuostabaus, kad ispanai italų savo stovykloje nepageidauja.
Muilo stygius ypač šokiruoja, nes tiek prieš kelionę, tiek po jos mums visi pabrėždavo higienos svarbą Afganistane.
Vienintelis tikrai puošnus dalykas Herate – spalvingos italų kariškių kepurės. Visa kita palieka nemalonų įspūdį.
Nakvojame palapinėje, kurios laukiame keletą valandų slampinėdami po stovyklą ar tiesiog drybsodami ant betoninių grindų. Toks laukimas erzina, apie mūsų atskridimą buvo žinoma bent keletą dienų prieš, todėl tokia situacija nesuprantama.
Naktis palapinėje šilta, nereikia net užsitraukti miegmaišio.
Ryte lakūnai visus pralinksmina agresyviu pakilimu. Keturiolika valandų įkyraus, varginančio skrydžio ir po kojomis – Lietuva. Įkvepiu rudeniško oro – pagaliau namuose.