Pietų Amerikos žemyne tyvuliuojantį
Titikakos ežerą šturmuoti pasiryžusiam Vidmantui Urbonui kol kas
nepavyksta be kliūčių įgyvendinti savo tikslo. Iš pradžių buvo
planuota didžiausią Pietų Amerikos ežerą įveikti per dvi
dienas, tačiau prireiks ir trečiosios - rezervinės. Koją kiša
ne anksčiau V.Urbono įvardintos kliūtys: aukštikalnėse išretėjęs
oras ir šaltas ežero vanduo, o nenuspėjami orai. Žiūrėkite reportažą.
Pirmoji diena
„Padarykime tai, ko dar niekas nėra
padaręs“, - nuo akmenuotos iškyšulio pakrantės lipdamas į
ežerą pasako V.Urbonas. Pradedamas maždaug keturiasdešimties
kilometrų žygis per Titikakos ežerą.
Su problemomis plaukikas susiduria po
pirmųjų šimtų metrų. Galbūt dėl išgertų kelių gurkšnių
kavos stringa kvėpavimas. V.Urbono gydytojas Dainius ir žmona Rita
iškart paruošia energinių gėrimų. Jie atgaivina panevėžietį,
plaukimas tęsiamas. Tačiau ne ilgam.
Po dviejų valandų plaukimo subjursta
oras. Pradeda lyti, pakyla bangos. Jų kryptis itin nepalanki
V.Urbonui. Jis plaukdamas oro įkvepia iš dešinės pusės, o dabar
bangos teškia teisiai į veidą. Sutrinka kvėpavimas.
„Su bangomis čia kitaip nei jūroje.
Plaukdamas jūroje gali neįkvėpęs atlikti penkis grybšnius ir
viskas būna gerai, oro netrūksta. O čia, beveik 4 kilometrų
aukštyje, kiekvienas oro gurkšnis turi būti pritaikytas prie
ritmo, prie rankų dėliojimo. Ir jei ateina banga ir praleidi
įkvėpimą, iškart kvėpavimas sutrinka, prasideda
problemos“, - pasakojo V.Urbonas.
Plaukikas negaili piktų žodžių
laivo vairininkui.
„Jis visiškai nemoka susiderinti su
plaukiku. Turėtų plaukti per kelis metrus nuo manęs, užstoti
bangas, o dabar praplaukia dideliu greičiu į priekį,
šliūkštelėdamas dar daugiau vandens į veidą“.
V.Urbonas ir jį laivu lydinti komanda
nusikapsto iki Amantani salos. Aštuntą valandą ryto, nuplaukus
apie 8 kilometrus, V.Urbonas lipa į laivą. Jis pasuka Takvilės salos
link.
Šioje saloje gyvena vos 2 tūkst.
gyventojų. Čia nėra elektros laidų, vandentiekio, automobilių
kelių, net dviračiu važiuoti tinkančių takų. Tiesa, kai kurie
namai išsikėlę saulės baterijas. Per dieną sukauptos energijos
užtenka porą valandų pasišviesti silpnomis elektrą taupančiomis
lemputėmis.
Vieninteliais tikrais inkų
palikuoniais laikomi Takvilės salos gyventojai turi visišką
autonomiją nuo Peru, mokesčius moka tik į salos biudžetą.
Elektros ir vandentiekio neturi, nes patys nenori modernėti.
Čia tenka praleisti visą dieną ir
naktį.
Prieš vakarienę V.Urboną ir jo
komandą lydintis gidas Eduardo paklausia: „Ar jūs tikintys? Jei
taip, melskitės, kad naktį lytų lietus, tuomet didelė tikimybė,
kad rytoj bus graži diena“.
Naktį saloje lijo.
Antroji diena
Ketvirtą ryto kambarius sodyboje
nuomojanti šeimininkė pusryčiams kepa bananinius blynus, o virš
Titikakos ežerą supančių kalnų pasirodo pirmieji saulės
spinduliai. Jie suteikia gražios dienos viltį.
Plaukiant Amantani salos link V.Urbonas
ilgai neina ruoštis teptis šildančiais kremais, rengtis
kombinezono. Vienas stovi laivo gale.
Antroji plaukimo diena prasideda pusę
septynių ryto. Šįkart V.Urbonas paprašo jam įjungti ausinuką.
Plaukti pradeda garsiai pranešęs, kad dabar jam skamba „Gypsy
Kings“ muzika.
Priešingai nei sekmadienį, oras -
puikus. Debesys plaukioja tik ežero pakrantėse, nedidelės bangos
plaka ne plaukiko veidą, o pakaušį. Kilometras po kilometro
artėjama tinklo link.
V.Urbonas skundžiasi tik gerklę
spaudžiančiu plaukimo kombinezonu.
„Tokie maži dalykai labai nervina, -
stebėdamas plaukiantį panevėžietį pasakoja daktaras. - Būtų
galima prapjauti, tačiau tuomet į vidų pribėgs vandens, sušals“.
Rūpesčių turi ir V.Urbono maitinimu
besirūpinanti plaukiko žmona Rita Urbonienė. Per naktį, praleistą
Takvilės saloje, atšalo visos vyrui pasistiprinti paruoštos košės,
atvėso į termosus supilta arbata, kava, vanduo.
Visiems plaukiantiems laivu
uždraudžiama gerti drungną arbatą. Ji skirta tik su Titikakos
ežeru kovojančiam plaukikui. Maistas - bananai, sausainiai, chalva.
Nepaisydamas šių nepatogumų
V.Urbonas per penkias valandas įveikia apie šešiolika kilometrų.
Priplaukęs prie laivo eiliniam pasistiprinimui pradeda skųstis, kad
pradeda šalti kūnas, tačiau jam padeda šildantieji pleistrai.
Po pusvalandžio medicininių procedūrų
V.Urbonas vėl vandenyje, tačiau tik kelioms minutėms.
„Artėja audra, - vairininko žodžius
plaukiką lydinčiai komandai perduoda gidas. - Galite rinktis, ar
plaukti, kol ji prasidės, o tuomet dreifuoti vėjo kryptimi iki
artimiausiosios sausumos, ar traukti plaukiką iš vandens ir visu
greičiu plaukti į Suasi salą, kur jūsų laukia viešbutis. Turime
maždaug valand1“.
Nesusigaudantį, kas vyksta, V.Urboną
lipti į laivą kviečia jo žmona. Tikslas perplaukti Titikakos
ežerą pakibęs ant plauko.
Paskutinės dienos viltys
„Rytoj plauksime tik tuo atveju, jei
bus geras oras. Mes branginame savo gyvybes“, - į krantą ilsėtis
išlipantį V.Urboną perspėjo laivo įgula.
Jei oras nenuvils, antradienį nuo
Suasi salos planuojama plaukti iki tos vietos, kur dėl gresiančios
audros pirmadienį per pietus teko lipti iš vandens.
„Planas kol kas vykdomas tvarkingai,
- paklaustas apie nuotaikas dėl trukdančių orų kalbėjo
V.Urbonas. - Lipame po truputėlį į viršūnę ir noriu tikėti,
kad rytoj tie paskutiniai kilometrai bus įveikti“.
V.Urbonui likę nuplaukti apie
septyniolika kilometrų.