Praplaukus Suasi salą Titikakos ežere Vidmantas Urbonas įlipo į laivą eilinėms poilsio ir pasistiprinimo minutėms. "Matai tą baltą pastatą krante? Ar įveiksi per valandą?" - paklausė gydytojas Dainius Peldžius. V.Urbonas palinksi galvą. Žiūrėkite reportažą.
Kiek iki kranto - niekas tiksliai nežino. Vietiniai sako, kad pusė kilometro, tačiau visiems atrodo, kad daugiau. Gal pusantro, gal net du.
"Manau, kad prireiks pusantros valandos", - savo nuomonę išsako gelbėtojas Erikas Duškinas. "Lažinamės", - į tai iškart atsikerta V.Urbonas.
Vėliau, važiuodami mikroautobusu Puno miesto link, jie abu dar ginčijosi, iš butelio ar dėžės alaus tuomet susilažino. V.Urbonas paskutinę atkarpą įveikė mažiau nei per penkiasdešimt minučių ir tapo pirmuoju žmogumi, kuris perplaukė Titikakos ežerą.
Nerimas ir nemiga
Likus parai iki pergalingo grybšnio, visi stipriai abejojo, ar V.Urbonui pavyks įgyvendinti užsibrėžtą tikslą. Antrąją dieną plaukimas buvo nutrauktas po laivo įgulos pranešimo apie gresiančią audrą. Liko neįveikti maždaug 17 kilometrų.
Prie vakarienės stalo V.Urbonas sėdėjo rūškanu veidu. Maistą jam reikėjo siūlyti per prievartą.
"Miegojau tik tris valandas, - vėliau pasakojo panevėžietis. - Pirmą valandą nakties nubudau ir iki penkių varčiausi galvodamas, kaip čia perplaukus, kaip sulaukti gero oro. Atsikėlus paguodos buvo maža, nes oras pasitaikė ne itin geras".
Valgant pusryčius lietuvių komandą lydintis gidas atkakliai atkalbinėjo nebeplaukti. Esą telkiasi debesys, kyla bangos. Vis dėlto V.Urbonui primygtinai pareikalavus, pasakė nusiplaunantis rankas. Esą tegul lietuviai pasirašo nuo jo ir nuo laivo įgulos atsakomybę nuimančius popierius. Tiesa, nei po pusryčių, nei vėliau dieną tokių reikalavimų nebekėlė.
Pasikeitę planai
Iš vakaro buvo planuojama plaukti nuo Suasi salos link to taško, kur dėl artėjančios audros buvo nutrauktas plaukimas. Ryte apsispręsta grįžti būtent į tą tašką, kad sėkmės atveju finišuoti tektų ne jūroje, o kojomis pasiekiant krantą.
Tamsūs debesys slinko netoliese plaukimo maršruto, tačiau virš laivo taip ir nepakibo. Tačiau vėjas kėlė maždaug metro aukščio bangas. Jų kryptis buvo palanki. Per poilsio akimirką V.Urbonas pripažino, kad jos padeda irtis į priekį. Tai truko neilgai.
"Po keturių ar penkių kilometrų plaukimo su bangomis pasidarė tikra košė. Pučia tai iš vienos, tai iš kitos pusės. Labai sudėtingas plaukimas buvo", - po pergalingo finišo sunkiausias plaukimo akimirkas prisiminė panevėžietis.
Trečiąją plaukimo dieną jis vandenyje praleido aštuonias valandas. Tai tik truputį mažiau, nei per ankstesnes dvi dienas: pirmąją plaukta tris valandas, antrąją - maždaug šešias.
Sėkmės nuojauta - nurimus vėjui
Laivu plaukianti V.Urboną lydinti komanda pergalingam šventimui pradėjo ruoštis priartėjus prie Suasi salos. Nuo jos iki kranto - tik vienas kitas kilometras.
"Kai prie kranto bangelės pradėjo rimti, tada aš apsiraminau. Supratau, kad bus įveiktas Titikakos ežeras - anksčiau ar vėliau. Mąsčiau apie tai, kad reikia plaukti ramiai, kvėpuoti", - kaip pats patikėjo sėkme pasakojo V.Urbonas.
Paskutines penkiasdešimt minučių panevėžietis plaukė nesustodamas, nors paprastai maitindavosi ir gerdavo kas pusę valandos. Tuo metu laive sėdėjęs lažybų varžovas juokaudamas jam šūkavo neskubėti, pailsėti, šiek tiek paplaukti ant nugaros. Sėkminga žygio baigtimi jau buvo patikėję visi.
Į smėlėtą ežero krantą V.Urbonas išlipo gruodžio 1-ąją, prieš trečią valandą dienos. Lietuvoje tuo metu buvo beveik aštuonios valandos vakaro.
"Pirmas! Pirmas!", - džiaugsmingai šūkaudamas ir griuvinėdamas į vandenį V.Urbonas pozavo nuotraukoms ir netrukus puolė į žmonos Ritos glėbį. Ji visą kelią rūpestingai ruošė gėrimus ir maistą, nors ne kartą per trijų dienų kelionę prisipažino ne itin mėgstanti tokius plaukimus.Sėdėdamas mikroautobuse pakeliui į viešbutį V.Urbonas atsidusęs pasakė: "Tikrai žinau, ko dabar nenorėčiau. Plaukti".
"O jei šiltas baseinas viešbutyje?", - paklausė kažkas iš komandos narių."Gal tik rytoj. Mañana", - atsakė plaukikas.