Įsisiautėjusi minia nuščiūva. Šimtai akių suakmenėja ties vieta, kur pasklido šūsnis plunksnų. Gladiatorius žuvo. Tegyvuoja gladiatorius! Veiksmas vyksta apvalioje galerijoje – amfiteatre. Aplink apvalią įstiklintą kautynių pakylą sėdi, stovi arba strykčioja gaujos rėksnių. Jie stato įvairias pinigų sumas už vieną iš gladiatorių ir akylai stebi jų trumpą kovą, po kurios vieni džiūgauja, kiti keikiasi. Tada pratrūksta pinigų lietus. Pralaimėję turi atiduoti laimikį laimės kūdikiams.
Iloilo amfiteatras – didžiausias Filipinuose. Tik kaunasi jame ne tikri gladiatoriai, o jais vadinami koviniai gaidžiai. Filipinuose tai viena iš populiariausių sporto šakų ir didelis pinigų šaltinis. Kaip Lietuvoje garbinamas krepšinis, JAV – beisbolas, o Naujojoje Zelandijoje – regbis, taip Filipinuose iš proto einama dėl gaidžių kovų.
Gaidžių peštynės praktikuojamos ne tik Filipinuose. Jos ypač populiarios Lotynų ir Pietų Amerikoje – Nikaragvoje, Peru, Kolumbijoje, Karibuose, taip pat Afganistane, Indijoje, iš Europos šalių – Prancūzijoje ir Ispanijoje. Tačiau tik Filipinuose tai siejama su šalies identitetu ir kultūros dalimi. Filipiniečiams tai – teatras, pramoga ir pragyvenimo šaltinis, o apie gyvūnų teises svaičiojantis ir tokiu gaidžių išnaudojimų pasipiktinęs dažnas užsienietis lieka nesuprastas.
Gaidžių kovos, kaip sporto šaka, Filipinuose yra įteisintos, tačiau ne visi stipruolių viščiukų mūšiai vyksta legaliai. Dažniausiai legalūs turnyrai vyksta sekmadieniais didžiųjų šalies miestų amfiteatruose.
Ironiška, bet neretas filipinietis į amfiteatrą užsuka iškart po sekmadieninių maldų bažnyčioje, aukšti pareigūnai ir politikai – ne išimtis. Nelegalios kovos gali būti surengtos bet kur ir bet kada, dažniausiai – gilioje provincijoje, tiesiog viename iš didesnių kaimo kiemų.
Vėlų lapkričio vakarą Iloilo amfiteatras ūžte ūžia. Reklaminiai skelbimai ir užrašai ant tvorų ir sienų skelbia apie derbį: „Laimėk dešimt kovų – gausi milijoną!“
Mums užėjus į vidų, toje pačioje pusėje įsikūrę filipiniečiai nustemba. Užsieniečiai čia – reti svečiai. Ypač moterys. „Laikyk kojas suglaudusi“, – mūsų kompanionei, vilkinčiai sijoną, pataria vedlys Junas. Trumpam sušmėžavę galerijos tribūnose dingstame įstiklintame VIP kambarėlyje nutrupėjusiomis sienomis, ir lengvas sąmyšis pasibaigia.
Didžiojo derbio metu vyksta daugiau kaip šimtas kovų, kurios trunka nuo kelių sekundžių iki dešimties minučių. Visa tai vyksta dieną, kartais – ir naktį. Tribūnose mėtosi daug tuščių alaus butelių ir plastikinių maišelių su ryžių bei vištienos likučiais.
Improvizuotos scenos viduryje stovi Kristumi pramintas pagrindinis kovų vedėjas. Taip jis vadinamas dėl to, kad lažindamasis nuolat ištiesia rankas į šonus – kaip nukryžiuotas Kristus.
Į areną prieš kovą atnešami du gaidžiai. Vienas laikomas kairėje, kitas – dešinėje. Tada dalyviai spendžia, už kurį gaidį statyti. Tam, kad kova būtų arši, gaidžius prižiūrintys vyrai leidžia peštukams paerzinti viens kitą – papešti vienas kito skiauteres.
Nuaidi gongas, ir prasideda pragariškas dviejų minučių triukšmas.
Beveik visi iš kelių tūkstančių spektaklio dalyvių šaukia: „Kairė“ arba „Dešinė“ ir pirštais rodydami ženklus ieško lažybų partnerių. Penki į viršų iškelti pirštai reiškia penkis šimtus pesų, penki pirštai, ištiesti tiesiai, – penkis tūkstančius, na, o žemyn pirštus nuleidę rimti ir smulkintis nemėgstantys žaidėjai vaizduoja dešimtis tūkstančių pesų.
Per dvi minutes eilinis lažybų dalyvis gali sudaryti sandorius su keliais ir net keliolika kitų vyrų. Jie garsėja unikalia atmintimi. Po kovos kiekvienas atsimins, kas kam skolingas ir kiek turi sumokėti. Atpildas dažniausiai tiesiogine prasme parskrenda iš įvairių pusių. Kad pinigai pasiektų adresatą, kupiūros būna suspaustos į gniužulą.
Reta kova prasideda staigiu puolimu. Gaidžiai abejingai vaikšto po aptvarą, netgi nusisuka vienas nuo kito. Tada žaibišku greičiu abu atsisuka akistatai ir žūtbūtinei kovai. Laimėjęs gladiatorius patenka į vadinamąjį greitosios pagalbos skyrių, kur veterinarai siuva ir tvarsto jų žaizdas. Pralaimėjęs kovą peštukas dažniausiai skrenda tiesiai į puodą.
Kad kova būtų dramatiška ir turėtų aiškią pabaigą – prie gaidžių kojų ir pentinų pritvirtinami aštrūs peiliukai. Jei gladiatoriai neužkapoja vienas kito, tai galų gale supjausto. Kova būna baigta, kai vienas iš gaidžių nebepastovi ant kojų, o kitas dar aktyviai puola savo priešininką.
Pasitaiko kovų, kai vienas iš gaidžių bėga nuo savo priešininko. Tada žiūrovai pratrūksta smagiu juoku. Tokie bailūs gaidžiai tiesmukiškai vadinami gėjais.
Kad kovoms būtų suteiktas tikras gladiatoriškas atspalvis, gaidžiai turi grėsmingus vardus, pavyzdžiui, Rokis, Trečioji Akis, Žemės Banga, Raudonoji Vapsva, Karalius Krabas ar Taifūnas.
Baigiantis vakarui sėkmingiausi rūko cigarus ir skaičiuoja krūvas pinigų. Kariškis Pedoy nusivylęs pareiškia, kad viskas čia ir taip buvo aišku. Per pilnatį laimi tik tamsūs gaidžiai. Taip buvo ir šį kartą. Gaila, kad aš apie tai sužinojau tik kovoms pasibaigus.
Gaidžių kovos vadinamos džentelmeniškiausiu sportu Filipinuose – dėl sąžiningumo. Nors būtų lengva pralaimėjus lažybas pradingti minioje, tačiau nusisukus fortūnai, nelaimėliai sąžiningai sumoka pralaimėtas sumas savo oponentams. Ir stato toliau. Kas nesigaudo, kokį poveikį gaidžiams turi mėnulio fazės, bando nuspėti, ar lengvesnis aukščiau pašoks, ar sunkesnis stipriau įkirs.
Filipiniečiui vyrui kovinis gaidys kartais reiškia daugiau negu jo žmona ir visa šeima. Rytais jis ne siūbuoja savo mažylius, o glosto švytinčius gaidžių pentinus, perka jiems specialų, gerai subalansuotą pašarą, laiko atskiruose narveliuose, blizgina plunksnas aliejais.
Gaidžiai veisiami beveik kiekviename kaime, kur vyksta bandomosios kovos. Turtingiausi Filipinų gaidžių augintojai importuoja viščiukus iš Teksaso. Jie yra laikomi nuožmiausiais gladiatoriais.
O kaipgi žinoti, kuris laimės? Junas pasuka galvą: „Čia kaip grožio konkurse – balsuok už gražiausią“.