Kelios dešimtys tamsių akių mane stebi kelte, keliantis ilgiausia šalies upe Senegalu, kuri yra ne tik pasienis tarp Mauritanijos ir Senegalo, bet ir labai svarbi arterija vietos gyventojams. Senegalo upės vandeniu drėkinami laukai, prie jos krantų verda žmonių gyvenimas.
Priartėjus prie kito upės kranto, pasienio pareigūnas liepia visiems laukti prie kontrolės posto. Minia juodaodžių skuba užsiimti geriausias vietas. Vėliau stumdydamiesi ir vienas už kitą garsiau rėkdami reikalauja pasienio pareigūnų greičiau užregistruoti jų atvykimą į šalį.
Jaučiuosi labai pakylėtas – Senegalas 50-oji, mano gyvenime aplankyta nauja valstybė. Džiaugiuosi ir dėl to, kad sėkmingai pavyko gauti toliausiai į vakarus Afrikoje nutolusios valstybės vizą. Vizą gavau tik po kelių atkaklumo reikalaujančių dienų ambasadoje Nuakšote. Ambasados darbuotoja tikslios datos, kada galėčiau atsiimti pasą, nenurodė, o atsiimant vizą nerado kelių šimtų frankų grąžos. Įvairiausi finansiniai nesusipratimai Afrikoje – kasdienybė.
Pasiekus Senegalą peizažas pasikeičia: smėlio kopos pavirsta savana, dykumos vėją išguja subtropinis klimatas. Į mulatus panašius mauritaniečius pakeičia tamsiaodžiai senegaliečiai. Vietiniu autobusiuku keliauju Sen Luji miesto link.
Mano dėmesį patraukia pakeliui įlipančių vietinių moterų grožis. Senegalietės pasipuošusios spalvingomis suknelėmis, įspūdingomis skaromis, žėrinčiais auksiniais auskarais ir kitais įmantriais papuošalais. Daugelis jų keliauja su dukromis. Vos kelių metų sulaukusios mergaitės išpuoštos spalvingais rūbais ir karoliais. Vyrai pasakoja, kad moterys iš Senegalo – vienos gražiausių visoje Afrikoje.
Skurdas netrukdo džiaugtis gyvenimu
Sen Luji triukšme nenoriu keliauti pėsčiomis. Važiuoju spalvingais autobusiukais – be stiklų, dažnai ir be užpakalinių durų, kuriuose sėdimąsias vietas atstoja kelios lentos. Pinigų rinkėjas, rankoje laikydamas krūvą monetų, nuolat kartoja rajoną, į kurį vyksta autobusas. Kelionės kaina – vos 100 Afrikos frankų (apie 50 centų).
Jaukiomis miesto gatvelėmis keliauju Atlanto vandenyno pakrantės link. Pakeliui sutikti vaikai prašo juos nufotografuoti, mielai šypsosi ir pozuoja. Žmonės maloniai sveikinasi, veiduose spindi ramuma. Tyliai svajoju pailsėti grožėdamasis saulėlydžiu į jūrą, tačiau pasiekęs pakrantę lieku priblokštas!
Tiesiai į vandenį besituštinantys žmonės, ramiai besišlapinančios mergaitės mojuoja netikėtai atklydusiam turistui. Čia pat, toje pačioje pakrantėje, moterys gamina maistą, vyrai prausia avis – šis vanduo tarnauja kiekvienam.
Žmonės, pamatę šviesiaodį keliautoją, nepraleidžia progos pabendrauti. Daugelis kviečia išgerti arbatos, palieka savo adresus, siūlo savo kuklų guolį ant žemės ir dalinasi paskutiniais ryžiais, kurių net ne visi įstengia nusipirkti. Ypač svetingi mažuose miesteliuose ar kaimuose gyvenantys žmonės.
Įdomiausia tai, kad, nepaisant prastų gyvenimo sąlygų, senegaliečiai jaučiasi laimingi. Gatvėse stebina plačios šypsenos, šiltas bendravimas, muzikiniai sugebėjimai. Laikas čia tarsi sulėtintas – atrodo, kad niekas čia neturi svarbių reikalų.
Ieškodamas kelio į sostinę Dakarą susipažįstu su anglų kalbos studentu, vardu Touradou. Bendraamžis vaikinas tampa netikėtu kelionės palydovu ir įdomiu pašnekovu. Netrukus surandame bendrų temų, o mums atvykus į Dakarą esu pakviečiamas kelias dienas paviešėti pas vaikino šeimą.
Senegaliečių namuose mane maloniai sutinka. Pasiūlomas dušas – sienoje esantis šalto vandens kranas ir šalia stovintis kibiras. Patogi lova – ant žemės patiestas paklotas. Draugiškos vaikino seserys pakviečia kartu papietauti iš vieno indo. Džiaugiuosi kiekviena galimybe gyvai pažinti vietos kultūrą ir papročius.
Vagys ir apsinuodijimas
Tris milijonus gyventojų turinčiame Dakare tenka gintis nuo dviejų kišenvagių. Pirmasis mane užklumpa lipant į autobusą – netikėtai pajuntu svetimą ranką savo kišenėje. Man pradėjus šaukti „Vagis!“, šis lyg niekur nieko nužingsniuoja tolyn. Po kelių akimirkų jau kitas žmogus autobuse stengiasi kuo arčiau priartėti prie mano kuprinės. Greitai suprantu, kas vyksta, atsisuku ir įsmeigęs griežtą žvilgsnį priverčiu jį nutolti.
Šios pamokos primena, kad turiu būti atsargus. Sutiktas dviratininkas iš Prancūzijos guodžiasi, kad keliaudamas dieną neteko kuprinės – ji buvo nuplėšta nuo dviračio priekabos.
Po kelių dienų viešnagės Touradou šeima įkalbinėja dar pasilikti. Aiškinu, kad turiu keliauti toliau. Visi šeimos nariai nenoriai mane išlydi. Mažos mergaitės mojuodamos dėkoja už nupirktus saldainius, vyresnioji sesuo nesulaiko ašarų. Malonios kelionės akimirkos moko susitaikyti su džiaugsmų laikinumu, o žmonės, kuriuos dažniausiai sutinku pirmą ir paskutinį kartą, padeda išlikti savimi ir prie nieko neprisirišti.
Kita kelionės stotelė – Tambakundos miestas. Aplinkybių verčiamas turiu apsistoti šiame miestelyje ilgiau nei planavau – suvalgęs žuvies patiekalų vietinėje kavinėje pasijaučiu blogai. Prarandu jėgas, eiti darosi vis sunkiau, pradeda svaigti galva, kol galiausiai suklumpu gatvėje.
Šalia prekiaujantis vyras, pamatęs mano išbalusį veidą, pasisiūlo padėti. Tą pačią akimirką mane supykina, pradedu vemti. Nepažįstamasis paima mano kuprinę, kita ranka prilaikydamas mane palydi į šalia esantį pastatą. Paprašau vandens ir išgeriu kelias „angliuko“ tabletes.
Po kelių valandų atsigaunu lovoje. Šalia žaidžiantys vaikai prieina, apsikabina ir siūlo žaisti kartu. Dešimtys tyrų akių, turėdami kelis senus žaislus, jaučiasi laimingi. Stebiu vaikus ir šypsausi. Nė vienas jų neverkia, nesipeša. Atmintyje įstringa, kaip tokios mažos nekaltos būtybės, negaudamos šilumos iš artimo, nepraranda gyvenimo džiaugsmo.
Man padėjęs vyras paaiškina, kad atsidūriau vaikų namuose. Pasijutęs geriau keliauju toliau. Vaikai išbėga į kiemą mane išlydėti, pats mažiausias kabinasi į koją prašydamas jį pasupti. Jaučiuosi nuostabiai, o apsinuodijimas maistu tampa laikinu nemaloniu atsitiktinumu.
Tarp pavojingų gyvūnų
Didelį poveikį Senegale padarę prancūzai – ne tik svečiai, bet ir gyventojai. Kai kurie sausros sezonu – spalio mėnesį – gyvena Senegale, o liepos pabaigoje, prasidėjus lietaus sezonui, sugrįžta į Prancūziją. Mano kelionės į Niokolo Kobos nacionalinį parką pašnekovu tapęs Nikola su žmona iš Senegalo pasakoja apie palankesnes gyvenimo sąlygas dėl oficialios prancūzų kalbos bei žemesnių kainų.
Į garsųjį Niokolo Kobos nacionalinį parką – gyvūnų rezervatą – vykstančių žmonių nedaug. Atsisveikinęs su Nikola kitų automobilių, važiuojančių reikiama kryptimi, nesulaukiu. Nuo kaitrių saulės spindulių slepiuosi medžių pavėsyje. Vakarėjant paskutinius kilometrus įveikiu pėsčiomis.
Gambijos upės slėnyje įsikūrusio parko džiunglėse šeimininkauja antilopės, liūtai, leopardai, drambliai, šimpanzės, daugybė rūšių beždžionių, paukščių, roplių ir varliagyvių.
Mane, atžingsniuojantį vienui vieną, pasitinka parkas, įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Beeidamas negaliu atsigrožėti tropiniam klimatui būdingais augalais, pakelėje savais reikalais užsiimančiomis beždžionėmis, virš galvos skraidančiais egzotiniais paukščiais. Kiekviena akimirka padovanoja kažką naujo ir gražaus.
Vakarėjant prie laužo sutinku parko darbuotojus. Nustebę vyrai pasiteirauja, kur mano automobilis, klausia, ar atsitiko kokia nelaimė su mano transporto priemone. Bandymai paaiškinti, kad parko teritorijoje keliauju autostopu, tampa nesuprantami, kol galiausiai pasisakau keliaujantis pėsčiomis.
Nustebusiomis akimis žiūrintys darbuotojai kalbasi tarpusavyje. Jaučiu, kad greičiausiai nedažnai čia užklysta tokių keistuolių kaip aš. Peiliais ir šautuvais ginkluoti vyrai uždraudžia tęsti kelionę tamsiu paros metu. Liepia palauki automobilių prie laužo.
Vėliau jie tampa kiek šiltesni, pradeda klausinėti įvairiausių dalykų, kaip sugalvojau keliauti tokiu būdu. Pasirodžius transporto priemonei, saugiai įsodina mane į automobilio priekabą. Taip nuvažiuoju į artimiausią už parko ribų esantį miestelį – Kidirą.
Pabėgimas
Kidira – miestelis Senegalo–Malio pasienyje, mano paskutinė stotelė šioje šalyje. Prisėdu pailsėti prie banko. Tik šioje vietoje tamsoje skendinčiame miestelyje randu veikiančią lempą, kurios blausioje šviesoje skubu rašyti kelionės dienoraštį.
Po poros minučių mano mintis pertraukia du vyrai. Iš tamsos pasirodę juodaodžiai paprašo pasišalinti. Bandau paaiškinti, kad aš tik ilsiuosi, tačiau vienas iš jų pirštu parodo į mano kuprinę. Paaiškinu, kad esu turistas, ir jiems nepaklūstu – neatsistoju. Jaučiuosi per daug pavargęs ieškotis kitos saugesnės vietos. Vyrai liepia dingti. Bandau atsikirsti, kad paklusčiau tik policijos pareigūnų nurodymui.
Vienas jų staigiu mostu išsitraukia ginklą ir prikiša jį man prie veido. Nepajuntu, kaip atšoku. Greitu žingsniu virpėdamas iš išgąsčio judu tilto, skiriančio Senegalą nuo Malio, link.