Pasaulio žiniasklaida mirga nerimo persunktais pranešimais iš Graikijos. Ši ES šalis atsidūrė krizės gniaužtuose. Graikija, prislėgta skolų ir milžiniško biudžeto deficito, visuomenės nepasitenkinimo ir valdžios negalėjimo susitvarkyti su ūkio nuosmukiu bei socialine netvarka, yra galutinai įvaryta į kampą ir prašo ES paramos.
Iš visų pusių skamba valstybės bankroto prognozės, grasinimai atimti eurą, baiminamasi didėjančių socialinių neramumų. Gąsdinama, kad Graikijos krizė gali išplisti ir pažeisti kitas euro zonos šalis.
Žiemą Atėnuose itin vėjuota ir dažnai lyja. Atėniečiai šįmet su išskirtiniu nerimu laukia įkyrių liūčių pabaigos. Vilčių mąžta. Nuotaika niūri.
Atėnai Naujuosius metus pasitiko įpykusio jaunimo šūkiais išmargintomis pastatų sienomis, išdaužytomis parduotuvių vitrinomis. Šalies kelius ne kartą blokavo streikuojantys ūkininkai. Europos Taryba šalį apkaltino pateikus netikslias ir neteisingas šalies ekonominės padėties ataskaitas. Niekada nebuvę labai turtingi jos gyventojai pajuto skurdo dvelksmą, pasidarė prislėgti ir greit susierzinantys.
Atėnuose ir seniau buvo nelengva susirasti darbą, o šiuo metu tai padaryti ypač sunku. Graikijoje tradiciškai daug žmonių dirba sezoninį darbą turizmo ir aptarnavimo srityje. Žiemos mėnesiais jie gyvena iš santaupų ir nedarbingumo pašalpų. Salose taip verčiasi net 90 proc. gyventojų.
Miestuose, kur jie turi namus, butus ir kur dažniausiai gyvena jų šeimos, dirbti už minimalų atlyginimą, kuris šiuo metu siekia 650 eurų, paprasčiausiai neapsimoka. Todėl čia darbo vietas dažniausiai užima studentai arba jaunuoliai, gyvenantys su tėvais.
O juk žiema graikams visada būdavo gražus poilsio ir gausių valstybinių bei bažnytinių švenčių maratonas. Vos ne kas antrą savaitę – trys nedarbo dienos, sostinės ir kitų miestų šeimoms leidžiančios aplankyti kaimuose gyvenančius giminaičius ir apsirūpinti šviežiais maisto produktais iš aplinkinių ūkių.
Štai ir vakar vaikštinėdama po Akropolio papėdėje nusidriekusią Plaką, Senąją Agorą, neišgirdau nė vieno triukšmingos tavernos savininko šūktelėjimo ar linksmo kaštonų prekeivio balso. Nesigirdėjo net čigoniukų brazdinamų balalaikų.
Pirmą kartą šiame didingame baltame mieste, kurį per trejus pastaruosius metus nuoširdžiai pamilau, man pasidarė liūdna. Šviesios negyvos gatvės, tuščios kavinės ir suvenyrų parduotuvėlės. Dauguma jų net neatveria sunkių metalinių langinių. Visas senamiestis paskendęs liūdesy ir tyliame laukime - kada gi pagaliau baigsis lietus, ir kada pasaulis vėl prisimins saulėtąją, karštąją, gerąją, senąją Graikiją?
Vakarop Atėnų gatvėse padaugėja permirkusių motociklininkų, tavernos ir uzerijos vis dėlto prisipildo sušilti, taurelę uzo ar karštos rakijos su medumi išgerti panorusių studentų. Didžiausiame miesto prekybos ir pramogų centre „The Mall“ šurmuliuoja į kino teatrą atskubėjusių mokinukų minia.
Graikai jau ilgus metus yra prasiskolinę bankams, tačiau šie, visai nesidrovėdami, siūlo naujas paskolas. Ir mažai kas jų atsisako. Bet šiais metais jau ir televizija bando šviesti piliečius, rengdama tokio pobūdžio laidas, kaip „Ekonomistas pataria“ ar „Į tavo sąskaitą“. Jose ekspertai stengiasi padėti bankrutuojantiems verslininkams, o taip pat ir neapgalvotai besiskolinantiems žmonėms.
Tačiau, kad ir kaip giliai į ekonominės krizės duobę grimztų ši šalis, ji, kaip ir anksčiau, į gyvenimą žvelgia su graikams būdinga lengva ironija ir atsainumu. Juk galų gale vis tiek viskas kaip nors susitvarkys...
Iki pietų televizijos kanalai transliuoja triukšmingas ir labai emocingas rytines pokalbių laidas, kurių vedėjų veidai nesikeičia dešimtmečius, o pagrindinės temos – kone buitinės, iš vidutinės namų šeimininkės kasdienybės. Nors graikės jau seniai nebelaiko savęs tik namų šeimininkėmis ir tipinėmis žmonomis. Ši šeimos vertybėmis besididžiuojanti šalis dabar gerina europinius skyrybų rekordus.
Gali būti, kad ir dėl ekonominės situacijos graikai, ypač gyvenantys Atėnuose ir Salonikuose, nebeskuba tuoktis ir dar labiau neskuba gimdyti vaikų. Jei apsilankytumėte moterų klinikoje, tikrai nustebintų būsimų mamyčių amžius. Jaunesnę nei trisdešimt penkerių vargu ar rasi.
Pasikalbu su kitais užsieniečiais. Jiems, panašiai kaip man, net tokie graikų gyvenimo būdo minusai – nuožmi biurokratija, kitus varginantis temperamentas, tingumas, nuotaikų ir nuomonių kaita – nėra jau tokie baisūs. Nors beveik niekas iš mano pažįstamų negali dorai pasakyti, kas juos laiko šiame mieste.
Atėnai traukia tikrai ne vien savo turtinga istorija ar sveiku maistu. Kai geriau pagalvoji, šis miestas nei toks romantiškas, kaip Paryžius ar Roma, nei toks ekstravagantiškas, kaip Niujorkas, nei toks kosmopolitiškas, kaip Londonas. Kartais man atrodo, kad ši šalis traukia kitataučius panašiai, kaip blogas vyrukas traukia moteris. O to juk normaliai ir nepaaiškinsi.
Gera žinoti, kad poros mėnesių darganą visai netrukus pakeis saulė, šiluma, gausūs žiedai. Dauguma graikų kalba angliškai, todėl niekada nesijauti vienišas ar sutrikęs, koks neretai pasijunti Italijoje ar Prancūzijoje. Kita vertus, esi ir, panašu, kad visada čia būsi tik užsienietis, svečias. Tačiau tai juk kur kas geriau, nei jaustis svetimam ir nepritampančiam savo gimtojoje šalyje.