Dabar lėktuvai čia nebesileidžia, o likusi infrastruktūra – apleista. Viename po karo likusiame dideliame, surūdijusiame ir tepalų prisigėrusiame angare, kuriame buvo taisoma aviacinė technika, šiandien gyvena žmonės.
Kažkada jie gyveno Afrikoje, bet dėl vienų ar kitų priežasčių šie žmonės, rizikuodami savo gyvybę prarasti atviroje jūroje ir tikėdamiesi pasiekti geresnio gyvenimo krantus, sėdo į laivelius ir išplaukė Europos link.
Tik nedaugelis iš jų norėjo pasiekti Maltą, priešingai – didžioji dauguma Afrikos pabėgėlių vengia šios salos kaip maro. Vis dėlto nuo 2002 metų Maltoje išsilaipino daugiau kaip 12 tūkst. emigrantų, daugiausia – iš Somalio.
Išsilaipino jie čia ne savo noru – kadangi ši sala yra pusiaukelėje tarp Šiaurės Afrikos krantų ir Sicilijos, kuri labiausiai ir traukia emigrantus, siekiančius patekti į kitas Europos Sąjungos (ES) valstybes, į Maltą dažniausiai emigrantai patenka dėl to, kad sugenda jų laivai arba įsikiša pakrantės apsauga.
Patekę į Maltą, šie žmonės turi vienintelę išeitį – prašyti politinio prieglobsčio. Grįžti į Afriką daugeliui jų tolygu mirti, o keliauti toliau jie negali dėl galiojančių įstatymų. Kol galės įgyti teisę keliauti į kitas ES šalis, nelegalai Maltoje iki 18 mėnesių turi kalėti uždarame kalėjime, o po to dar iki 5 metų privalo praleisti šioje saloje.
Malta yra skurdi valstybė. Čia nėra pakankamai darbo vietų, todėl didžioji dauguma gyventojų yra bedarbiai. Net ir tie, kurie vis tik turi darbą – dažniausiai statybose, valytojo ar pan., – nėra tikri, kiek ilgai jį turės.
Hal Far angaras, šalia esantis palapinių kaimelis bei keletas aplinkinių mažesnių centrų, kuriuose gyvena moterys su vaikais, yra atviri centrai – čia gyvenantys žmonės jau turi teisę Maltoje gyventi legaliai ir netgi yra skatinami išsikraustyti.
Gyvenamosios patalpos čia atrodo nekaip: tiesiog angaro viduje arba aplink angarą surikiuotos kelių aukštų lovos, kiti žmonės gyvena konteineriuose-nemeliuose arba gerokai nusidėvėjusiose palapinėse. Vienu tualetu čia dalinasi 40–60 žmonių, panaši situacija su dušais ir virtuve. Kai kurie iš jų taip gyvena jau 7 ar daugiau metų.
Gaudami juokingai mažą finansinę paramą iš turtais negarsėjančios Maltos biudžeto šie žmonės išgyvena laikydamiesi kartu, dalindamiesi viskuo, ką turi, ir broliškai vieni kitais rūpindamiesi.
Dauguma imigrantų – vyrai. Moterų ir vaikų mažai, ir dauguma jų gyvena atskiruose mažesniuose centruose ar už jų ribų.
Situacija moterims kiek geresnė, bet vis tik sunki. Teko pabuvoti pastate, kur apgyvendintos moterys su naujagimiais. Jos pasakojo, kad vieną nedidelį kambarį neretai dalinasi 4 moterys su vaikais. Beje, Maltoje gimę imigrantų vaikai turi tokį pat statusą, kaip ir jų tėvai.
Lietuva šiems žmonėms nėra negirdėtas žodis, tačiau daugelis kur kas daugiau yra girdėję apie Švediją, Italiją, Prancūziją – tas šalis, kuriose norėtų atsidurti.
Maltos situacija ES nėra nežinoma, greičiau ji tiesiog ignoruojama. „Žmonės ateina, fotografuoja, filmuoja ir išeina. O situacija niekada nesikeičia“, – pasakojo aštuoniolikmetis Ahmedas.
Ko gero, ES nėra tokios valstybės, kuri emigrantų iš Afrikos lauktų išskėtusi rankas. Vis dėlto tikrai yra vietų, kur šie žmonės galėtų gyventi geriau nei Maltoje.