Dar niekada gyvenime laikas man nebuvo toks reliatyvus, kaip Kenijoje. Viena vertus, laiko turiu marias, nes niekas niekur neskuba ir kartoja vieną žodį „pole pole“ (lėčiau lėčiau). Net bičiuliui Carlosui, pripratusiam prie ispaniško „manjana“ (rytoj) afrikietiškas laiko suvokimas atrodo kaip vos krutantis vėžlys. Antra vertus, kontrastų ir spalvų perpildytoje šalyje pusantro mėnesio pralėkė kaip viena įsimintina savaitė.
Ir vis dėlto per šią ilgiausią mano gyvenime savaitę atsipeikėjau nuo galybės įspūdžių ir pradėjau tikrą gyvenimą Kenijoje - su konfliktais ir problemomis, su netikėtumais ir keistenybėm, su nepatikimais žmonėmis ir šauniais draugais.
Atvirkščias laikas
Vienas pagrindinių dalykų, padedančių suprasti Kenijos žmones, – svahili kalba. Nors absoliuti dauguma vietinių kalba angliškai, tačiau tik išvydę užsienietį, mokantį svahili, jie nusišypso ir pradeda bendrauti nuoširdžiai. Mokyti svahili kalbos du kartus per savaitę pas mus, dešimt europiečių Eldoreto priemiestyje, atvyksta kunigas Simeonas. Europos savanorių tarnybos (EST) projekte „Let the girls play“ (Tegul mergaitės žaidžia), jis paskirtas mūsų dvasiniu tėvu ir kalbos mokytoju.
Per pamokas svahili kalba giedame Dievą garbinančias giesmes, mokomės pagrindinių veiksmažodžių ir daiktavardžių, nes dirbant su vaikais mokyklose nebeužtenka pasakyti „Jambo“ (Labas) ar „Hakuna matata“ (Nėra problemų).
Tai, kad viskas čia labai stipriai susiję su krikščionybe, jau pripratau. Krikščionybė - bene vienintelis šiaudas, laikantis Kenijos gentis kartu, šviečiantis jaunimą ir suteikiantis žmonėms pagrindą po kojomis.
Tai, kad svahili kalboje pirmadienis vadinamas trečiadieniu, o trečiadienis - penktadieniu, taip pat susitaikiau. Tai musulmonų įtaka Kenijos kultūrai ir kalbai.
Bet kad laiką keniečiai apverčia 180 laipsnių, tai labai sunku suvokti. Norėdami paskirti susitikimą pirmą valandą dienos, jie sako: „Susitikime septintą“. Norėdami pasakyti, kad 10 valandą vakaro jie eina miegoti, vietiniai taria: „Einu miegoti ketvirtą valandą ryto“. Tai bent painiava.
Ši painiava labai puikiai atspindi Kenijos gyventojų gyvenimą. Diena jiems ištisus metus prasideda šeštą valandą ryto, kai pateka saulė, o pasibaigia taip pat su tamsa šeštą valandą vakaro. Todėl vietiniai ir pradeda skaičiuoti valandas nuo šešių ryto ir užbaigia šeštą vakare.
Vis dėlto visi sutartinai pasakėme kunigui, kad mokysimės svahili kalbos, tačiau valandas skaičiuosime taip, kaip tai daroma Europoje. Jis nusišypsojo baltais dantimis ir tarė: „Suprantu jus“.
Tapome Svečių knygų rašytojais
Nors esame tik jauni europiečiai, savanoriaujantys Eldorete ir ieškantys nuotykių Kenijoje, tačiau vien dėl savo odos spalvos mieste tapome visiems svarbūs. Nors per didelis aplinkinių dėmesys dažniausiai vargina, tačiau tai taip pat leidžia pažinti visas Eldoreto miesto puses – nuo lūšnynų iki savivaldybės.
Šiaulių dydžio pagal plotą mieste, kuris turi daugiau gyventojų nei Vilnius, kiekvienas svarbesnis žmogus nori su mumis susitikti.
Užeiname į sporto prekių parduotuvę nusipirkti krepšinio kamuolio, bet atsiduriame antrame aukšte esančiame parduotuvės vadybininko biure. Tiesiog pasisakyti, kas mes tokie.
Užsukame į Eldoreto priemiesčio lušnyno seniūnų stovyklą (tai pašiūrės atvirame lauke, į kurias kas savaitę ateina rajono senoliai ir sprendžia miestelėnų problemas), o ten rajono vadovas tiesiog aplenkia minią susirinkusių gyventojų ir pakviečia mus į savo darbo kabinetą – sukaltą mažą daržinę.
Lenkdamas penkiasdešimties žmonių eilę jaučiausi tikrai nejaukiai, juolab kai mamos su vaikais laukė mėnesio išmokų, ūkininkai nekantravo išsipasakoti apie automobilių partrenktus viščiukus, o kaimynai laukė eilės pasiginčyti dėl ne vietoje sukaltos tvoros. Bet keniečiai tikrai neburnojo dėl mūsų pasirodymo – pas seniūną jie užeis ne šią valandą, tai kitą, ne šiandien, tai kitą savaitę.
Vietos ant žolyno seniūnų stovykloje daug, o laiko - marios.
Ne išimtis ir aukščiausia Eldoreto valdžia – savivaldybė. Ji irgi nekantravo gauti mūsų įrašus svečių knygoje.
KESOFO (Kenya Community Sports Foundation) visus penkerius savo gyvavimo metus buvo tik viena iš daugelio organizacijų mieste, tačiau priėmusi savanoriauti mus dabar ši įstaiga patapo viena pagrindiniu savivaldybės svečių.
Vos ne kiekvieną savaitę einame pas Eldoreto valdžią, nešame memorandumus, bendradarbiavimo planus, prisistatinėjame ir pažindinamės su skyrių vadovais.
Žinoma, kiekviename kabinete atliekame tą patį ritualą – įrašom dešimt vardų svečių knygoje su tautybėmis ir palinkėjimais „God bles You“ – taip čia priimta - arba „Thank You for welcoming us. It is pleasure to colaborate“ (Dėkui už šiltą sutikimą. Malonu bendradarbiauti). Pirmuosius kartus pasirašymo procedūra surydavo galybę laiko, bet kažkur ties penkiasdešimtu parašu svečių knyga patapo tarsi kavos puodelis rankoje per rytmečio pokalbį.
Vizitas pas Eldoreto merą
Vis dėlto, įžengus į Eldoreto savivaldybės pastatą, laikas išnyksta. Jį suryja visagalė biurokratija ir afrikietiškas charakteris. Audiencijoje pas miesto merą mūsų komanda tai pajuto savo kailiu.
Vieną saulėtą rytą išsitraukėme gražiausius savo apdarus ir pasipuošę jais organizacijos mums paskirtu matatu (mikroautobusu) buvome iškilmingai privežti prie savivaldybės durų. Palyginti su miesto šiukšlėmis, amžinomis dulkėmis, tamsiais automobilių dūmais, karščiu, įvairiausiais kvapais ir triukšmu, Eldoreto savivaldybės pastato teritorija, kuri aptverta akmenine tvora, labiau primena žaliuojančią oazę. Pats pastatas net šiek tiek panašus į Bekingemo rūmus.
Švariai nublizgintas miesto laikrodis rodė be dešimties minučių devynias. Susėdę ant akmeninių įėjimo laiptų laukėme. Prabėgo 20 minučių. Akivaizdu, kad susitikti su meru devintą valandą, kaip buvome sutarę, nepavyks. Dar po dešimties minučių buvome pakviesti į pastato vidų.
Spiraliniais laiptais užkilome į antrą aukštą, kuriame ant prabangaus medžio lakuotų durų užrašyta „Samuel K.Ruto. Eldoreto miesto meras“.
Sužibo viltis, kad vėluosime tik pusvalandį, tačiau mero duris aplenkėme ir nusigrūdome į koridoriaus galą. Ir vėl lūkuriavom 20 minučių. Pavargę, gerai neišsimiegoję ir po truputį atsipalaidavę dėl ilgo laukimo vienas po kito lyg šlapi skudurai siena nuslydome ant žemės. Švedas Love - pirmas, paskui jį ispanas, estės, o galiausiai ir mes – du lietuviai.
Atsirėmę į sieną iš visų jėgų bandėme neužmigti. Minutė po minutės ir aplink mus pradėjo būriuotis susirūpinusios savivaldybės darbuotojos su įmantriausiomis šukuosenomis. Juodaodžių plaukai išties įspūdingi, iš jų galima suformuoti neįtikėčiausius kūrinius. Kita vertus, dalis savivaldybės darbuotojų buvo su lakuotais perukais.
Dar pusvalandis, ir sekretorė paspaudė stebuklingą mygtuką, durys spragtelėjo, o mes atsidūrėme prašmatniame kabinete. Bet galite įsivaizduoti nusivylimą, kai ant sienos išvydome užrašą – „Town Clerk“. Taigi, pirmiausia turėjome viską aptari su Eldoreto miesto administracijos vadovu Stanislasu Ondimu ir tik po to - priėmimas pas merą.
Tos pačios procedūros: prisistatymas, svečių knyga, trumpas pokalbis apie mūsų planus ir bendradarbiavimo galimybes, perklausėme keletą klausimų apie Eldoreto problemas ir pasiekimus, o galiausiai tyla. Tik kabineto gale televizorius rodė nigerietiškus filmus (panašūs į meksikietiškus serialus Lietuvoje, tik nufilmuotus buitine kamera su aktoriais mėgėjais ir afrikietiškomis dramomis), o miesto klerkas įsikniaubė į savo popierius bei mobilųjį telefoną.
Iš neturėjimo ką veikti, pradėjau nagrinėti nekrologus su nuotraukomis paskutiniuose nacionalinio dienraščio puslapiuose. Kiti pasinaudojo gailimybe nusnūsti patogiuose odiniuose foteliuose.
Štai ir vidurdienis, lygiai dvylikta. Durys kitame klerko kabineto gale prasiveria - vėl stumiamės į priekį. Praėję dar keletą darbo kambarių, galiausiai pasiekiame mero darbovietę. Ji jaukesnė ir prašmatnesnė nei miesto klerko. Tačiau kampe televizorius rodo tuos pačius nigerietiškus filmus, ant stalo pastatytas tas pats plastmasinis dramblys iš vieno prekybos centro, o virš galvos kabo tas pats Kenijos prezidento portretas.
Tyliai nutupiame odiniuose foteliuose ir vėl laukiame. Visų nuostabai, po kelių minučių į kabinetą įžengia tikru tikriausiu automatu ginkluotas kariškis. Nors ir menkas, tačiau šiurpuliukais kūnas nueina. Įtampa atslūgsta tik pro duris įžengus merui.
„Mano vardas Samuelis K.Ruto. Sveiki atvykę, dėkui už vizitą“, - iškilmingai ir labai ofcialiai taria aukštas pakankamai jaunai atrodantis meras. Dar kelios frazės, vienas neformalus juokas apie mero priėmimą į mūsų Europos savanorių futbolo komandą ir miesto vadovas atsiprašo turįs dalyvauti kitame priėmime.
Nespėjame nė mirktelti, kaip durys paskui politiką užsidaro, o mes liekame su pilnais arbatos puodeliais bei penkiais savivaldybės darbuotojais, nešiojančiais mums cukrų.
Iš pastato išeiname pirmą valandą dienos. Pietūs. Daugelis savivaldybės darbuotojų tiesiog guli pasikloję švarkus ant žolyno savo žaliuojančioje oazėje. Mes taip pat nuskubame į užkandinę, kurioje sušveičiame jautienos kepenų troškinį su ugali (kukurūzų miltų išvirta tešla) ir kokakola (ji čia pigesnė nei vanduo). Dar keletą reikalų mieste, ir darbo diena baigta.
Bet tai buvo labiausiai varginati darbo diena mano gyvenime. Pirmą kartą supratau, kad ramiai laukti tris valandas susitikimo bet kuriam europiečiui yra sunki, varginanti ar netgi neįmanoma užduotis. O vietiniai. Jų čia, gulinčių po medžiais, šimtai – nuo savivaldybės darbuotojų iki lūšnynų bedarbių. Ir kiekvienas užkalbintas jums atsakys „Pole pole“.
Nepriklausomybės dienos šašlykas
Tačiau bent jau viena vieta, kur laikas įspraustas į kažkokius rėmus, Eldorete vis dėlto yra. Tai mūsų savanorių namas Elgon View rajone. Šiame priemiestyje galima sutikti ir daugiau kitataučių – aplink vakarais krosus laksto olandai, vokiečiai, restoranus turi indai, didžiulėmis spygliuotomis tvoromis apsitvėrę gyvena amerikiečių studentai.
Nors nespygliuota, bet gėlėmis apsodintą mūrinę tvorą turime ir mes – tai neformali europiečių ambasada Eldorete. Tiesa, ši „ambasada“ labiau primena kino filmą „Europudingas“, tik čia dar ant viršaus užbarstyta skanių šokolado drožlių.
Keliamės lygiai devintą, o miegoti einame labai skirtingai. Bet dienomis, kai švenčiame nacionalines šventes, visi linksminamės ir po vidurnakčio (tai vietiniams atrodo labai keista, nes naktis jiems prasideda apie aštuntą vakaro). O keturių tautų katile švęsti tikrai yra ką. Aišku, kol kas labiausiai pasižymėjome mes, lietuviai ir estai, – Nepriklausomybės dienas minime kas kelias savaites. Švedams ir ispanui belieka tik šypsotis, žarstyti sveikinimus ir valgyti šventinį maistą.
Tik nustebinti draugus vakariečius ir Kenijos gyventojus nacionaliniais patiekalais sunku. Cepelinams bulvės čia turi per mažai krakmolo, kugeliui neturime orkaitės, o daugeliui kitų patiekalų trūksta varškės, juodos duonos, kiaulienos lašinių ir kumpio bei kitų ingridientų. Apskritai kiauliena šioje ožkų ir karvių šalyje - brangesnė nei auksas, o dar norint jos įsigyti reikia nemažai pavargti.
Suradę su estais vieną bendrą žodį „šašlykas“, nusprendėme, kad bent jau per nacionalines šventes šiek tiek prisiminsime namus ir paragausim kiaulės. Juo labiau, kad šiauriniame Eldoreto pakraštyje, Urumoje, pakelėse tarp ožkų ir karvių matėme kelias įdegusias kiaules.
Keletą dienų prieš Kovo 11-osios šventę, padedami vietinių draugų, aš ir ispanas Carlosas išsiruošėme ieškoti kiaulienos. Pavakary grįždami iš darbų viename sporto klube tiesiog užsukome į turgų. Šiukšlinoje ir purvu patvinusioje Urumos gatvėje galima surasti visko. Aliejuje išvirtų žuvų, didžiulių avokadų, bananų, mango vaisių ir daugelį įprastų daržovių.
Bešokinėdami per purvo duobes ir atsikalbinėdami nuo įkyrių prekeivių priėjome apgriuvusį pastatą. „Štai čia rasite kiaulienos“, - pasakė mūsų vienas kuratorių Joshua Ariko. Ir aš nusekiau paskui keletą žmonių į vidų. Koridoriais, vidiniais kiemais ir kambariais jie nuvedė mane iki tamsaus kambarėlio. Jaučiausi lyg ieškodamas kažko nelegalaus. Galiausiai pardavėjai vienas kitam pakuždėjo į ausį, pasitarė su dar viena moteriške tarpduryje ir nusprendė, kad kiaulienos neturi.
Teko grįžti į gatvės pradžią. Čia viskas vyko daug papraščiau. Buvom paprašyti užeiti į belangę lauko virtuvėlę, kurioje už durų kabojo didžiulė kiaulės koja. Pagaliau radome. Bet kol aptarinėjome, kiek kilogramų mums reikia ir kokią dalį pjauti, į mažą kambarėlį sugužėjo dar septyni žmonės: girta pagyvenusi moteriškė, du taip pat apsvaigę skarmaluoti paaugliai, motina su vaiku, kitas pirkėjas. O virš visų mūsų galvų mėsininkas didele mačete pasidėjęs ant kelmo kapojo kumpį.
Sutraiškyti kaulai susimaišė su galybė lašinių ir trupučiu kumpio. Visą tą masę supurtę į plastikinius maišus jie šiaip ne taip mus paleido laisvėn iš tos pritvinkusios kamaros.
Grįžę namo pamatėme, kad be sutrupintų kaulų ir lašinių toje mėsoje nieko daugiau ir nėra, o dar kavapas kaip seno kuilio, prisiėdusio pakelės šiukšlių.
Supratau, kad prieš srovę nepaplauksi. Jei jau jie čia valgo tik jautieną ir ožkieną, tai ir mums lemta maitintis šešis mėnesius vien šiais gyvuliais. Tad palikau kiaulieną šaldytuve ir užmaišiau blynų su bananais. Paragavę visi apsilaižė pirštus. Dar ant stalo padėjome saldų sultingą ananasą, o į puodelius įpylėme pigaus, bet tikrai neblogo romo.
Geresnių Kovo 11-osios šventinių vaišių ir namie nebūčiau sugalvojęs. O šašlykas dar vis guli šaldytuvo kameroje. Su Nepriklausomybės diena visus Lietuvoje!