Prarasto rojaus paieška: Haitis šiandien (nuotraukos)

Gyvenimas Haityje ir prieš žemės drebėjimą buvo nesibaigianti kova už geriamą vandenį, maistą, žemę ir vietą po stogu. 50 proc. vaikų iki 5 metų amžiaus Haityje mirdavo nuo šiltinės, dizenterijos bei įvairių parazitų, tarpstančių nešvariame vandenyje. Suaugusiuosius šienaudavo AIDS, ŽIV ir tuberkuliozė. Vidutinė gyvenimo trukmė Haityje prieš žemės drebėjimą buvo vos 61 metai, palyginti Lietuvoje – 74 metai.

Prieš žemės drebėjimą tūkstančiui haitiečių teko vos 0,2 gydytojo, kai Lietuvoje – net 4, o tai yra daugiau nei kai kuriose Vakarų Europos šalyse. Iš tūkstančio vaikų iki 5 metų amžiaus Haityje mirė 76, Lietuvoje – 8. Iš 100 tūkst. moterų Haityje gimdydamos mirė 520, Lietuvoje – 18.

Apie haitiečių gyvenimo patogumus iškalbingai liudija menkas elektros energijos suvartojimas – vos 37 kWh žmogui, kai Lietuvoje šis skaičius yra 80 kartų didesnis ir siekia 3 tūkst. 104 kWh žmogui.

Haičio gyventojai iš nuskurdusių kaimo vietovių plūdo į miestus tikėdamiesi geresnio gyvenimo ir daugiau galimybių, tačiau tankiai apgyvendinti miestai atvykėlius pasitiko menkomis sanitarinėmis sąlygomis, geriamo vandens trūkumu ir užkrečiamomis ligomis.

Kritiškiausia padėtis buvo sostinėje, viename iš tankiausiai gyvenamų miestų pasaulyje, kur viename viename kvadratiniame kilometre gyveno 28 tūkst. 353 žmonių (palyginti Vilniuje gyvena 1 tūkst. 391,9 žmonės/ kv.km). Standartiniame 8 kv.m kambaryje prieš žemės drebėjimą glaudėsi 10–12 žmonių, todėl ir žemės drebėjimo aukų skaičius sostinėje buvo pats didžiausias.

Dabar retai kas prisimena, kad skurdžiausia Vakarų pusrutulio šalis, per savo 200 metų gyvavimo istoriją išgyvenusi daugybę didesnių ir mažesnių karų, sukilimų, perversmų bei gamtos katastrofų, kadaise buvo klestinti kolonija. Dar rečiau kuris susimąsto, kodėl.

Kolumbui išsilaipinus, kaip jis pats ją pavadino, Hispaniolos saloje 1492 metais ir pareiškus į ją Ispanijos karūnos teises, Naujojo Pasaulio atradėjus pasitiko tankiais tropiniais miškais apaugę kalnai ir kunkuliuojančios gyvybės pilnos upės.

Taikius, bet darbui plantacijose netikusius vietinius indėnus europiečiai netruko pakeisti juodaodžiais Afrikos vergais, savo kruvinu prakaitu sukūrusiais vieną turtingiausių pasaulio kolonijų, ispanų, o vėliau ir prancūzų su pasididžiavimu vadintą Antilų salyno perlu.

Ironiška, tačiau problemos prasidėjo šaliai išsikovojus nepriklausomybę. 1804 metais Prancūzijos ir Amerikos revoliucijų įkvėpti Haičio vergai išvijo savo šeimininkus prancūzus. Tačiau pasaulio akyse tautos apsisprendimo neužtenka, tai savo kailiu patyrė ir Lietuva, desperatiškai siekusi tarptautinio nepriklausomybės pripažinimo 1918 metais.

XIX amžiaus pradžioje Haičiui ištrūkti iš kolonijinės sistemos baltųjų dominuojančiame pasaulyje buvo dar sunkiau. Haičio ekonominė gerovė nuo pat kolonijos įkūrimo pradžios priklausė nuo salos eksporto. Todėl grasinant tarptautiniu prekybiniu embargu, Haičiui buvo pasiūlyta nusipirkti nepriklausomybės pripažinimą, buvusiems savo šeimininkams išmokant 37 mln. dolerių kompensaciją (ši suma 1838 metais sumažinta iki 15 mln. dolerių), kuri prilygo metiniam tuometės Prancūzijos biudžetui.

Norint suvokti, kokia milžiniška buvo paskirta kompensacija, reikėtų pažvelgti į kitus pavyzdžius. 1803 metais Amerikos vyriausybė už Luizianą, kurios teritorija buvo 28 kartus didesnė nei Haičio, Prancūzijai sumokėjo 15 mln. dolerių, o 1867 metais už Aliaską, užimančią 22 kartus didesnę nei Haičio teritoriją, carinei Rusijai sumokėjo 7,2 mln. dolerių. Amerikai atitekusių teritorijų pirkimas buvo tarpvalstybinis sandėris, o Haičio atveju – primesta išpirka buvusiems vergams.

Milžiniška Haičiui nustatytos išmokos suma liudija, kaip aukštai buvo vertinamas Haičio ekonominis potencialas. Priimdama iškeltas sąlygas, pirmoji Haičio vyriausybė tikėjo, kad klestinti sala greitai išmokės išpirką ir atsistos ant kojų. Tačiau dėl kilnių tikslų pradėta žemės reforma, suskaldžiusi milžiniškas plantacijas į mažus ūkelius ir aprūpinusi žeme visus jos siekusius, pati to nenorėdama pakirto šalies žemės ūkį. Neorganizuoti valstiečiai nesugebėjo pasiekti plantacijose dirbusių vergų darbo našumo, ir šalies ūkį ištiko krizė.

Beieškant išeities ir kaltųjų nepakeliamos skolos slegiamas Haitis įbrido į daugiau kaip 200 metų nesibaigiančią politinę krizę, šaliai atnešusią pilietinius karus, sukilimus ir perversmus. Užsienio valstybių kišimasis, tiesioginė JAV intervencija 1915 metais ir manipuliacija politiniais svertais tiek šalies viduje, tiek ir tarptautinėje arenoje tik dar labiau paaštrino ir taip sudėtingą politinę situaciją.

Diktatorių Duvalier režimo laikais (1957–1986 m.) tarptautinė pagalba ir paskolos laisvai plaukė iš turtingų vakarų, ypač iš Šiaurės Amerikos šalių. Daliai jų nusėdus diktatorių kišenėje, korupcija garsėjęs režimas paklusniai atstovaudamas donorų interesams paslaugiai atvėrė duris tarptautinėms monopolijoms į Haičio rinką.

Užburtas skolinimosi ratas nesibaigė ir šiandien. Šalies vyriausybę vis dar riboja Duvalier režimo laikais suteiktų paskolų sąlygos. Šalyje, kur 1 proc. gyventojų rankose sutelkta pusė šalies turto, apie demokratiją ir teisingumą net nekalbama.

Nors šiuolaikiniai ekonomistai laikosi nuostatos, kad valstybės skolinimasis yra neišvengiamas ūkio plėtros reiškinys, tačiau kartu jie įspėja ir apie riziką, kad dėl per didelio naudojimosi kreditais, ypač užsienio, gali atsirasti tokie skolos tvarkymo poreikiai, kurie bus nepakeliami šalies biudžetui ir apsunkins ekonomikos plėtrą. Haitis yra klasikinis blogo skolininko pavyzdys.

2000 metais antrą kartą laimėjęs rinkimus Haičio prezidentas J.B.Aristide'as paskelbė kontroversišką kreipimąsi į Prancūziją, reikalaudamas grąžinti visas Haičio išmokas, kurios 2003 metų kursu sudarė 21 mlrd. Dolerių. Prezidentas rėmėsi 1927 metais Aleksanderio Nahumo Sacko suformuluota doktrina, kuri teigė, kad režimo įsiskolinimas, panaudotas kariniams ar kitokiems agresiniams tikslams, negali būti išieškotas iš tautos.

Diktatorius asmeniškai atsakingas už skolą, ir ne kas kitas, bet paskolos davėjas prisiima atsakomybę už pasekmes, jeigu paskola nebūtų išmokėta diktatoriaus valdymo metu. Tačiau apie tai prabilęs Haičio prezidentas, padedamas užsienio slaptųjų tarnybų iš politinės padangės, dingo, o jo įpėdinis tokį reikalavimą panaikino pirmaisiais savo aktais.

Šiuo metu Haityje veikia daugiau kaip 10 tūkst. pagalbos organizacijų, t.y. daugiau nei bet kurioje kitoje šalyje skaičiuojant vienam gyventojui. Ir nors kiekviena iš jų atlieka svarbų ir naudingą darbą, Haityje iš esmės niekas nesikeičia. Dar blogiau – neretai pagalba yra naudojama kaip politinis įrankis ir suteikiama labai kontroversiškomis sąlygomis.

Pavyzdžiui, aštuntajame dešimtmetyje Haičiui, vienai neturtingiausių pasaulio šalių, buvo suteiktos paskolos su didžiausiomis pasaulyje palūkanomis. Ir Pasaulio bankas, ir Tarptautinis valiutos fondas (TVF), suteikdami paskolas, reikalauja svarbių struktūrinių pakeitimų šalies viduje, prekybos lengvatų ar socialinių programų finansavimo mažinimo.

TVF, suteikdamas paskolą 1995 metais, privertė Haitį sumažinti ryžių importo mokesčius nuo 35 proc. iki 3 procentų. Ką tokia sąlyga reiškė šaliai, kurios 70 proc. gyventojų vertėsi žemės ūkiu, nesunku įsivaizduoti. Haičio rinką užtvindė pigūs ryžiai iš JAV, sužlugdydami vietinius ryžių augintojus, kurie nepajėgė konkuruoti su nenatūraliai žemomis subsidijuojamų ryžių kainomis iš JAV.

Ryžiai, kažkada buvę pagrindiniu Haičio eksportu, tapo svarbiausiu importu. Pirkdami pigesnius ryžius haitiečiai parėmė ne savo, o JAV žemės ūkį, atvėrė naują rinką ir sustiprino pačių priklausomybę nuo importo.

Sunku nepaminėti ir kitos tariamos vakarų valstybių pagalbos Haičiui. Kai septintojo dešimtmečio pabaigoje Haityje ėmė plisti Afrikos kiaulių liga, atkeliavusi iš kaimyninės Dominikos Respublikos, JAV, susirūpinusios savo kiaulių saugumu, Haičiui pasiūlė padėti ją sustabdyti. Tarptautiniam spaudimui paklususi Haičio vyriausybė, patikinta, kad vietiniams gyventojams nuostoliai bus kompensuoti, sutiko savo kiaules sunaikinti.

Reikėtų pasakyti, kad pusiau laukinės Haičio kiaulės buvo gerai prisitaikiusios prie vietinio klimato ir aplinkos sąlygų, nereiklios maistui ir neėdusios galėjo išgyventi iki 3 dienų. Kaime jas augino maždaug 85 proc. žmonių. Laisvai bėgiodamos kiaulės surinkdavo maisto atliekas, o kartu ir patręšdavo laukus. Keturkojės „kiaulės taupyklės“ buvo haitietiška alternatyva vakarietiškai banko sąskaitai. Šeima lengvai galėjo jas paversti grynaisiais pinigais prieš vestuves, laidotuves ar prasidėjus mokslo metams.

Vis dėlto žadėta kompensacija už sunaikintas kiaules haitiečiams niekada nebuvo iki galo išmokėta, o pristatytos tariamai geros amerikietiškos kiaulės reikalavo ypatingos priežiūros – švaraus geriamo vandens, kurio patiems haitiečiams trūksta, specialaus importuoto maisto ir švarių tvartų.

Kažkada tropiniais miškais turtinga Hispaniolos sala Haičio teritorijoje dabar yra greitai besiplečianti dykuma. 200 metų kertami miškai ir besikeičiantis landšaftas sugebėjo prisitaikyti ir išlaikyti balansą besikeičiančioje ekosistemoje, tačiau antroje XX amžiaus pusėje buvo peržengta riba.

Kai nebegalėdamas konkuruoti su Vakarų šalių subsidijuojama žemės ūkio produkcija pasaulio rinkose Haičio žemės ūkis atsidūrė krizėje, ūkininkai ėmė naikinti nebepelningas plantacijas ir nesėkmingai eksperimentuoti su kitomis žemės ūkio kultūromis.

Desperatiškai už išlikimą kovojantys haitiečiai šeštajame dešimtmetyje rado alternatyvą – medžio anglies gamybą. Greitas, priemonių ir investicijų nereikalaujantis verslas pasirodė tas šiaudas, už kurio griebėsi tūkstančiai žmonių. Tačiau medžio anglies bumas nušlavė Haičio miškus, palikdamas vos 1 proc. teritorijos (Lietuvoje – 32,5 proc.).

Pasaulyje, kuriame viskas turi piniginę vertę, haitiečių sprendimas atrodo logiškas ir pagrįstas. Tačiau gamta vadovaujasi ekonomikos teorijoms nepaklūstančiais dėsniais, ir žmogus, pažeidęs ekosistemos stabilumą, pats atsiduria pavojuje.

Nors Haitis yra klimatinėje zonoje, kuri žmonėms dosniai dovanoja kritulius (1 tūkst. 461 mm per metus Haityje, palyginti – 683 mm Lietuvoje), tačiau šiandien 54 proc. haitiečių neturi gryno vandens. Iš 30 buvusių Haičio gamtinių vandens rezervuarų teliko 2, tačiau ir šie užteršti nuosėdų, o po lietaus – ir kanalizacijos teršalų. Daugelis kaltina vyriausybę, kad ši nesugeba pasirūpinti vandens apsaugos ir tiekimo infrastruktūra. Tačiau tai tik problemos dalis.

Iškirtus medžius ir krūmus, anksčiau natūraliai absorbavusius lietų savo biomasėje ir tankia lapija gynusius upes ir dirvą nuo kaitrių Karibų saulės spindulių, nebeliko kas sušvelnintų uraganus bei galingus potvynius. Dažnos tropinės liūtys, nebestabdomos miško, kasmet išplauna tūkstančius tonų derlingo viršutinio dirvos sluoksnio, paviršiuje palikdamos negyvą, žemdirbystei netinkantį kalkakmenį.

Nepaisant to, Haičio gyventojai ir toliau naikina juos išlaikančią ekosistemą. Medžiai vienas po kito keliauja į laužus, virsdami medžio anglimi, vėliau sunaudojama namų ūkyje arba parduodama turguje.

Ekonominė logika labai paprasta: norint gauti 13 JAV dolerių pelno pardavus derlių, reikalingi 3 akrai žemės ir visas sezonas sunkaus darbo, o per savaitę už išdegtą medžio anglį galima gauti 11 dolerių. Šalyje, kur vidutinis atlyginimas yra 1–2 doleriai per dieną, 80 proc. gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, o nedarbas siekia 65 proc. (palyginti Lietuvoje – 16,7 proc.), ir šio argumento užtenka.

Nors tarptautinės organizacijos gausiai rėmė Haičio miškų atsodinimo programas, tačiau neslopstantis medžio anglies bumas ir vangi vyriausybės apsauga pasiglemžė daugiau kaip 5 mln. naujai pasodintų medžių.

Du nacionaliniai parkai ir vienas rezervatas, neturėdami pakankamai žmogiškųjų resursų miškams prižiūrėti ir nelegaliems kirtimams pažaboti, greitai nyksta. Jų pakraščius tirpdo kaimynystėje gyvenantys valstiečiai, miško sąskaita plečiantys savo skurdžius ūkelius, o parkų širdyje šeimininkauja anglies degėjai. Ten, kur miško nebeliko, žmonės sugrįžta kelmų ir storų šaknų, vis dar tinkančių medžio anglies gamybai.

Masinis gamtos naikinimas kartu su nestabilia politine padėtimi ir žaibiškai plintančiais AIDS bei ŽIV sužlugdė praėjusio amžiaus viduryje klestėjusią Haičio turizmo pramonę. Tiesa, dabar vis dažniau pasigirsta pasiūlymų atgaivinti sugriautą infrastruktūrą, tačiau tam reikia laiko ir, svarbiausia – dosnių finansinių injekcijų.

Vienintelis dalykas, ką haitiečiai dar gali pasiūlyti, yra pigi darbo jėga, kol kas pajėgi konkuruoti su Kinija ir Indija. Pastaraisiais dešimtmečiais sunkia Haičio padėtimi naudojasi JAV aprangos gamintojai, tokie kaip „Gap“, „Disney“, „Levi Strauss“, „Haines“, „Wal-Mart“. Mokėdami 1–2 dolerių per dieną atlyginimą jie sukuria laikinas darbo vietas, tačiau įveždamos žaliavą ir išveždamos gatavą produkciją šios įmonės naudojasi mokesčių lengvatomis, aplenkdamos šalies biudžetą.

Tikriausiai vienintelis klestintis verslas Haityje yra narkotikų gabenimas. Geografiškai pusiaukelėje tarp Kolumbijos ir JAV, Haitis yra patogi tarpinė stotelė narkotikų gabenimo kelyje. Narkotikų verslo atstovų ryšiai siekia aukštus policijos pareigūnus ir vyriausybės narius. Stambiausias narkotikų verslo atstovas Jacquesas Ketantas yra buvusio šalies prezidento Aristide'o dukters krikštatėvis.

Aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje sugriežtinus gamtos apsaugos reikalavimus išsivysčiusiose pasaulio šalyse, greitai išaugo toksinių atliekų eksporto poreikis. Padėti mielai suskubo besivystančių šalių vyriausybės ir verslininkai, pasiruošę pasinaudoti bet kokia galimybe uždirbti valiutos.

Jeigu toksinių atliekų valymas Vakarų valstybėse gali siekti per 3 tūkst. dolerių už toną, tai neturtingose šalyse tokiu kroviniu galima atsikratyti šimtus kartų pigiau – 5–100 dolerių už toną, nesirūpinant jų tolimesniu likimu.

Pasaulio bankas ir TVF, suteikdami paskolas besivystančioms šalims, nesibodėjo įtraukti sąlygų, reikalaujančių šalis įsipareigoti priimti toksines atliekas. Nors 1989 metų Tarptautinė Baselio konvencija, o vėliau jos 1995 metų Priedas toksinių medžiagų gabenimą į besivystančias pasaulio šalis uždraudė, tačiau nelegalūs sandėriai vyksta ir toliau.

Haitis taip pat buvo atsidūręs toksinio imperializmo taikiklyje. 1980 metais JAV laivas „Khian Sea“, nesuradęs, kas priimtų triumuose gabentas toksines deginimo atliekas iš JAV, nesėkmingai bandė išsikrauti Bahamose, Dominikos Respublikoje, Hondūre, Panamoje, Bermuduose, Gvinėjos Bisau ir Olandų Antiluose. Besiblaškančio laivo žurnale 14 tūkst. tonų toksinių medžiagų „pavirto“ statybos, vėliau – kelių tiesimo atliekomis.

Laivui pasukus Haičio link, problemai spręsti buvo įjungtos politinės pavaros. Tuometis Haičio diktatorius Duvalier, remiamas JAV, davė leidimą laivą iškrauti. Tačiau kai visuomenės spaudžiama vyriausybė suvokė, kad 4 tūkst. tonų „trąšų“ vis dėlto yra toksinis krovinys ir pareikalavo jį atsiimti, laivas paslaptingai dingo, palikdamas haitiečiams patiems susitvarkyti savo darže.

Kol haitiečiai gedi savo artimųjų, o tarptautinės organizacijos svarsto Haičio skolų panaikinimo galimybę, 60 mln. kubinių metrų griuvėsių žadina užsienio verslininkų apetitą. 225 tūkst. sugriuvusių namų ir 25 tūkst. vyriausybinių pastatų kvepia daugiamilijoniniais kontraktais.

Neturėdamas galimybių susitvarkyti savo namuose, Haitis bejėgiškai stebės, kaip pelną tarp savęs dalysis užsienio valstybių užsakovai, kurie, beje, privalo savo pasiūlymuose įtraukti punktą, kad sukurs darbo vietų vietiniams gyventojams.

Jungtinės Tautos (JT), mokėdamos kelis kartus didesnį nei įprastą atlyginimą – 5 dolerius už 6 valandų darbo dieną, jau dabar įdarbino 31 tūkst. haitiečių. Žinoma, tai tik laikina pagalba, tačiau JT bandymas įpūsti dvasią į merdinčią Haičio ekonomiką yra geros valios pavyzdys. Kita vertus, pagrindinių pretendentų vardai nenoromis primena nesenus su jais susijusius skandalus.

Labiausiai į akis krenta Floridos kompanija „AshBritt“, kuri savo kompetencijai įrodyti naudoja didžiausią kozirį – 2005 metų 568,3 mln. dolerių vertės kontraktą su JAV vyriausybe. Tačiau auksinis po uragano „Katrina“ pasirašytas kontraktas vis dar kvepia besitęsiančiomis bylomis, kurios atskleidė norint pasipelnyti sukurtą daugiasluoksnę subkontraktorių sistemą, kuri kiekvienoje grandyje persamdydama vykdytojus susišlavė gražų pelną į savo kišenes.

Kompanijai patikimumo nesuteikia ir kita byla, atskleidusi, kad už darbus, atliktus po uragano „Vilma“ 2005 metais, Floridos mokyklų sistema „AshBritt“ kompanijai permokėjo apvalią 765 tūkst. dolerių sumą.

Taigi karti patirtis haitiečius išmokė skeptiškai žiūrėti į naujus užsienio pagalbos projektus. Šiandieną besiglaudžiantiems po laikinomis pastogėmis, pakeitusiomis žemės drebėjimo sugriautus namus, žmonėms labiau rūpi, kaip išgyventi kasmetinį gamtos išbandymą – ką tik prasidėjusį liūčių sezoną.