Ant aukšto upės šlaito išdidžiai į plačius Nemuno vandenis žvelgiantis raudonas Raudonės pilies bokštas ir tolimoji Portugalija – slėpininga ir dar labiau romantiška istorija. Paskutiniojo Raudonės pilies šeimininko, lietuviškai vadinto Juozu Kasteriu, protėviai buvo portugalai. Jo tėvą Žozė Karlą de Faria e Kastro į Lietuvą atvedė meilė. Raudonėje bemaž prieš pusantro šimtmečio buvo pradėta lietuviškoji de Faria e Kastro giminės atšaka, kurios palikuonys iš įvairiausių pasaulio kampelių ir dabar su nostalgija žvelgia į tą seniai jiems dingusį stebuklingą pasaulį.
Toji meilės istorija prasidėjo tolimojoje Madeiroje – gražiausioje pasaulio saloje Atlanto vandenyne. 1861 metais į stulbinančio grožio Madeiros salą nukeliavo tuometinės Raudonės pilies savininkės Sofijos Platonovnos Kaisarovos duktė Sofija Karlovna Vaksel su trim savo vaikais. Gyveno ten keletą metų tikėdamasi, kad šiltas subtropikų klimatas pataisys silpną jaunesniosios dukters sveikatą. Sofijos Karlovnos vaikai – jaunuoliai Nadiežda, Sofija ir Platonas susidraugavo su rašytojo kelią pradėjusiu portugalu Žozė Karlu de Faria e Kastro.
1870 m. Platonas pasikvietė bičiulį į Peterburgą. Bet ne tik draugo kvietimas viliojo jaunąjį Žozė į tolimą, jam nepažįstamą kraštą. Baigęs Funšalo licėjų, studijavęs Paryžiuje politinius mokslus, aktyviai bendradarbiavęs spaudoje, Karališkosios geografijos draugijos narys, kuriam Portugalijos karalius suteikė hidalgo titulą ir apdovanojo aukščiausiuoju pasižymėjimo ženklu – Kristaus ordinu, Žozė Karlas de Faria e Kastro ryžosi palikti Atlanto vandenų skalaujamą, vynuogynais klestinčią savo tėvynę Madeirą. Į nežinomus tolius jį paviliojo trapi ir švelni, ir graži kaip grakščioji Madeiros gėlė – rojaus paukštė strelicija – Platono sesuo Sofija Lvovna Vaksel.
Atvykęs į Rusiją Žozė Karlas ėmė lankytis Raudonėje, kur močiutės dvare gyveno Sofija. Tik šimtametės liepos mena įsimylėjėlių šnabždesius, medžių viršūnės tebesaugo jų laimingus žvilgsnius, susitikusius prie horizonte patekančios saulės, Nemuno vandenys plukdo gražią meilės istoriją...
1872-ųjų pavasarį Žozė Karlas ir Sofija Lvovna susituokė Raudonės pilyje. Pilyje ir apsigyveno, nes Sofija Platonovna savo įpėdine Raudonėje pasirinko anūkę Sofiją. Po ketverių metų Raudonėje gimė ir augo jų vienintelis sūnus Juozas de Faria e Kastro.
Močiutė jaunajai šeimai paliko ne tik pilį, bet ir didžiulį 30 tūkst. hektarų ūkį su dvarais Raudonėje, Pramedžiavoje, Lapgiriuose, Miliušiuose, Pašaltuonyje. Ūkį tvarkyti ėmėsi Sofija, o Žozė tęsė savo literatūrinę veiklą. Ryšiai su tėvyne nenutrūko. Žozė straipsnius politinėmis, istorinėmis, religinėmis temomis spausdino portugališki laikraščiai, jie buvo skaitomi ir Raudonės pilyje, čia Žozė prancūzų kalba parašė knygą apie keliautoją Vasko de Gamą, istorinę poemą apie Portugalijos karalienę Inesę de Castro.
Laimingai tekėjo laimingos Raudonės pilies šeimos gyvenimas. Augo sūnus Juozas, jis buvo mokomas prancūzų ir vokiečių kalbų, o lietuviškai išmoko pats, girdėdamas kalbant dvaro darbininkus ir pilies tarnus. Pilyje skambėjo muzika, nes Sofija Lvovna nuo jaunumės buvo vokiečių kompozitoriaus ir gitaros virtuozo Dekerio mokinė. Šeimos rate ir sulaukus svečių buvo skaitoma poezija, nes Žozė Karlas pažinojo ir mėgo ir portugalų, ir užsienio rašytojų literatūrą.
Bet pašlijo Sofijos de Faria e Kastro sveikata. Nepadėjo ir gydymas Karaliaučiuje. Sofija mirė penkioliktąjį savo laimingo gyvenimo su Žozė pavasarį, 1887-aisiais.
Žozė liko Raudonėje, tokiame tolimame nuo tėvynės krašte, ir tokiame skirtingame. Žiemą spaudė speigas ir pilies kuoruose gąsdindami ūžavo vėjai, tamsiais žiemos vakarais dideliuose kambariuose tarsi vaiduokliai slankiojo šešėliai. Bet čia tokie gaivūs pavasariai, ilgesingai suokia lakštingalos ir neapsakomai nuostabūs saulėlydžiai. Portugalas pamilo Raudonę, kur buvo laimingas su Sofija, kur parko takai, ūksmingi pavėsiai, žydintys pavasariai jam priminė mylimąją.
Po mylimosios Sofijos mirties dar dvidešimt trejus metus Žozė gyveno Raudonėje. Važinėjo į Portugaliją, į Peterburgą. Paskutiniaisiais savo metais vyko į Madeirą – atsisveikinti su tėvyne – ir vėl grįžo į Raudonę. Prieš šimtą metų – 1910-ųjų pavasarį – Žozė Karlas de Faria e Kastro atgulė amžinojo poilsio katalikų kapinėse ant kalno prie Raudonėnų.
Šviesią vasaros naktį tyliai atsidaro pilies durys ir išeina Baltas ponas. Jis be garso žengia parko alėjomis, jo cigaro dūmai susimaišo su alpios nakties kvėpavimu. Jo žvilgsnis paliečia medį, paglosto žolę, akmenį, nuslysta blizgančiu tvenkinio vandeniu, pakyla į mėnulio pilnatį... Baltas ponas apsigręžia, sugrįžta į pilį. Sunkios durys tyliai užsiveria.
Tai – graži legenda. O gal? Gal portugalas Žozė iš amžinojo pavasario žemės Madeiros Raudonės pilyje vėl atranda savo meilės pavasarį.
„Ponta do Sol – mažytis miestelis, kuriame gimė Žozė Karlas de Faria e Kastro. Ponta do Sol lietuviškai – Saulės kraštas, mat nuo prieplaukos rytiniame miestelio pakraštyje nuolatos matyti saulė“, - pasakoja Nuno Guimaraesas, Portugalijos Camoes instituto atstovas Lietuvoje.
Ponta do Sol savivaldybė įkurta 1501 m. gruodžio 2 dieną gavus Karaliaus Manuelio I karališkąją privilegiją. Šiandien ji yra pati mažiausia savivaldybė Madeiros saloje, kuriai priklauso trys apylinkės: Ponta do Sol, Cañas ir Madalena do Mar.
Ponta do Sol – viena pirmųjų apgyvendintų vietovių Madeiros saloje. Klimatas palankus auginti cukranendres, todėl Madeira garsi kaip cukraus sala, o cukrus vadinamas baltuoju salos auksu.
Madeiroje švelnus subtropinis klimatas, net ir žiemą nebūna šalta. Daugybė egzotinių augalų veši po atviru dangumi. Saloje vyksta didžiuliai Gėlių, Vyno, Atlanto, Kolumbo festivaliai, pritraukiantys daugybę turistų. Tai ir kalnų kraštas. Nusileisti nuo kalnų senovėje naudodavo jaučių traukiamas karietas su medinėmis pavažomis, dabar karietos – atrakcija turistams.
Portugalai nuo seniausių laikų keliaudavo jūromis, bet tik ne į šiaurę, tad senų, XIX amžiaus Lietuvos ir Portugalijos ryšių surasti mums nėra tekę. Žozė Karlo de Faria e Kastro šeimos lietuviškosios atšakos istorija mums labai įdomi ir, manau, bus abiem pusėm naudinga plėtoti mūsų šalių kultūrinius mainus. Madeiros salos laikraštis jau išspausdino straipsnį apie Žozė Karlo de Faria e Kastro ryšius su Lietuva. Jau suradome dvi jo parašytas knygas.
Turime pasitelkti žiniasklaidą, kad kuo daugiau žmonių ir Portugalijoje, ir Lietuvoje sužinotų apie tiltus tarp mūsų šalių, kuriuos 19 amžiuje nutiesė Žozė Karlas de Faria e Kastro. Turime minčių sukurti filmą šia tema. Renginiu „Panemunių žiedai“ susidomėjo turizmo organizatoriai, tad gali būti, kad šventė sulauks svečių iš Portugalijos.