Įkvepiu dulkėto pavasarėjančios Maltos oro ir nusičiaudžiu. Girdėjau, kad visoje šalyje atmosferą grynina vienintelis čia augantis miškas. Dar leidžiantis lėktuvui salynas atrodė tarsi šen bei ten paraižyta ir padekoruota rusvai pilkų tonų uoliena. Vėliau ir turizmo darbuotoja Sylvia pasiguos drauge su savo šunimi kiekvieną pavasarį kenčianti nuo dulkių sukeliamos alergijos. Žydi gėlynai bei apelsinmedžiai, su jų aromatais ore maišosi pokarį menančių autobusų išmetamosios dujos.
Viešasis transportas Maltoje – viena iš turizmo atrakcijų. Šeštojo-septintojo dešimtmečio britų gamybos „Leyland“ ir „Bedford“ markių autobusai tėvynėje jau seniai surūdijo, o Maltoje tebėra visateisiai eismo dalyviai. Negana to, mylimi ir išpuoselėti: vairuotojai paprastai yra ir savo vairuojamų autobusų savininkai, todėl į šių transporto priemonių priežiūrą bei dekoravimą žiūri rimtai.
Jie virš priekinio lango pasikabina laikrodį, šv.Marijos paveikslą, vidų ir išorę išrašinėja savo pasaulėžiūrą išreiškiančiais, dažnai religinio pobūdžio šūkiais, kaip antai: „Rojus“, „Padaryk Jėzų savo gyvenimo centru“, arba pasaulietiškesniais: „Padykęs seniokas“, „Bosas“, „Linkiu tau dukart to, ko tu linki man“ ir pan.
Vairuotojai ir keleiviai nesiraukydami kenčia, kol juos fotografuoja svetimšaliai. Suvenyrų parduotuvėse galima įsigyti autobusų-magnetų, autobusų-atidarytuvų, surenkamų modeliukų, autobusus vaizduojančių atviručių ir pan. Lyg to nepakaktų, atvykėliai su lagaminais ropščiasi gyvąjį technikos paveldą čia pat išbandyti, tuo nuvildami aplinkui besisukinėjančius taksistus.
Viešuoju transportu nusigauti galima beveik visur. Miestai maži, todėl kone visi maršrutai yra tarpmiestiniai. Sala suskirstyta į tris transporto zonas, bilieto kaina priklauso nuo to, kelias zonas kerti. Net ir nuvažiuoti iš vienos salos pusės į kitą nekainuoja brangiau nei vienkartinis viešasis transporto bilietas Vilniuje.
Vis dėlto reikia susitaikyti su tuo, kad dažnos kelionės metu bešokinėjant per duobes jums barškės kaulai, o skylę autobuso grindyse dengiantis nepritvirtintas dangtis gali imti ir atsiverti. Galbūt dėl to vieno iš autobusų vairuotojas virš kabinos turėjo užrašą „Tiktai Jėzus tave išgelbės“.
Autobusai – ne vienintelis Didžiosios Britanijos kolonijinio valdymo laikų palikimas. Gatvėse stovi raudonos britiškos pašto dėžutes ir telefonų kabinos, eismas vyksta kairiąja kelio puse, o šaltas ir karštas vanduo teka iš atskirų čiaupų. Be viso to, sostinė Valeta reklamuojama kaip miestas, džentelmenų pastatytas džentelmenams.
Šalyje - oficiali dvikalbystė. Nors maltiečių kalba vietiniams gyventojams yra gimtoji, besiklausydama jų pokalbių įpratau man nesuprantamų žodžių srautuose atpažinti įpintas paskiras angliškas frazes ar žodžius. Maltiečių vardai neretai taip pat angliški: George'as, Paulina, Charlesas.
Posakis, kad kuo mažesnė šalis, tuo joje daugiau separatistų, gali būti teisingas. Maltos Respublika – septynių salų grupė. Neskaitant Komino salos, kurioje nei iš šio, nei iš to įsikūrė keturi žmonės, apgyvendintos yra dvi: Malta ir Gozo.
Didesnioji sesuo Malta tapatybės problemų neturi, pagaliau, jos vardu pavadinta visa valstybė. Tačiau mažesnioji Gozo sala visaip bando pabrėžti savo identitetą, netgi autobusus dažo skirtingų spalvų deriniais. Škotijoje turėjau kolegą, kurio bičiulis atkakliai prisistatinėdavo esąs iš Gozo, šalies į pietus nuo Italijos ir į šiaurę nuo Maltos.
Gozo sala patogi tuo, kad joje galima nesunkiai pėsčiomis nueiti iš vieno miesto į kitą. Tiems, kuriems patinka gamta, čia jaukiau negu Maltoje. Kur tik yra vietos, tarp gatvių ir pastatų žaliuoja javai. Gyventojai šiek tiek vyresni, o viešasis gyvenimas aprimsta jau apie septintą valandą vakaro. Tada daugiausia žmonių sutiksi bažnyčioje, užsieniečiams skirtuose restoranuose arba senyvų vietinių vyrų nusėstuose alubariuose.
Gozo ir Maltos miestelių alubariai – laikui nepavaldžios tvirtovės. Maltoje viešėjau tomis dienomis, kai nukrito Lenkijos prezidento lėktuvas. Alubariuose buvo žiūrimas futbolas, tad apie nelaimę sužinojau tiktai po dviejų dienų, iš kitoje šalyje tuo metu buvusio draugo.
Kalbant apie minėtus alubarius, juose karaliauja išskirtinai pagyvenusi vyriška klientūra. Lankytojai atrodo svetingi ir draugiški, virš dažnos iškabos net būna pridėtas ženklas, kad turistai taip pat kviečiami užeiti, tačiau pastarieji ten lankosi retai.
Šalyje populiarus barų tinklas, valdomas Maltos Darbo partijos – vienos iš dviejų pagrindinių Maltos politinių jėgų. Valetos bare, dekoruotame partijos narių fotografijomis, drauge alų gėrė ir pramogavo skirtingų kartų kairieji. Skambant grupės „Simply Red“ įrašams, keli jaunuoliai lošė biliardą, pagyvenę pilvoti vyriškiai su merginomis balkone traukė cigaretes ir stebėjo praeivius. Vienas iš lankytojų prasitarė, kad bare lankosi suteneris, pas kurį galima užsisakyti prostitučių.
Maltos Darbo partijai, be šio barų tinklo, dar priklauso laikraštis, televizijos kanalas ir gėjų radijo stotis. Balandžio vakarais Valetoje, pagrindiniam naktiniam gyvenimui persikėlus į gretimus Slimos ir San Džulijano miestus, Maltos Darbo partijos baras lieka bene gyviausia susibūrimų vieta.