Vakaras Mariche. Tai mažas kaimelis kalnų pašonėje, pusiaukelėje nuo Eldoreto link Turkanos ežero. Vieta, kur baigiasi kalnų grandinės ir akmenuotos stepės pamažu virsta dykuma. Čia mūsų pirma stotelė savaitės projekte Šiaurės Kenijoje. Du estai, ispanas, švedas, du lietuviai ir keturi savanoriai iš Kenijos keliaujame per vietos bendruomenes, klausomės žmonių istorijų ir problemų, rengiame diskusijas apie lyčių lygybę ir kultūrinius skirtumus.
Kuo toliau į šalies pakraštį, link Sudano, tuo sunkiau susišnekėti angliškai. Sulyginus vietinius žmones su Nairobio, Kisumu ar mūsų namais tapusio Eldoreto gyventojais, kaimeliai Šiaurės Kenijoje atrodo lyg kita planeta. O ir patys Turkanos žmonės atitverti kalnais nuo likusios šalies teritorijos nelaiko savęs tikrais kenijiečiais.
Sėdėdami ant akmenuotos žemės Mariche šalia pagrindinio kelio link Turkanos ežero su ispanu kalbamės apie čionykštį gyvenimą. „Tik pagalvok, visame miestelyje tik trys namai turi elektrą: daktaras, lūšnelė, kurioje įsikūrusi parduotuvėlė, ir bažnyčios svečių namai“, – tariu aš, žvelgdamas į milžinišką kalnų grandinę, akmenuotus laukus, apaugusius krūmais, ir apgriuvusį kelią į Lodvarą, Turkanos regiono centrą. – „Che che... Vakariečių čia tikriausiai užsuka nedaug. Gyventi ilgesnį laiką Mariche tegalėtų gal nebent koks rašytojas, trokštantis ramybės savo darbui, arba vienuolis misionierius. Bent jau aš tokio žmogaus nepažįstu“, – pasiremdamas ranka į dulkėtą pakelę cigaretės dūmą išpučia Karlosas. – „Egzistencializmas. Kitaip ir negalėčiau pavadinti“, – atsakau bičiuliui iš Madrido ir pradedu vardinti pavyzdžius.
Toli žvalgytis nereikia. Prieš akis kitoje kelio pusėje dirba du policininkai. Turkanos žmonės Šiaurėje ir pokotai, pas kuriuos dabar viešime, kartais dėl karvių suremia ginklus, tad kariuomenės vyrai ir ginkluoti policininkai čia dažni palydovai. Pastarieji du dirba dienomis: atveria ir užveria sunkvežimiams bei vilkikams užkardą, geria „Fantą“ ir kiekvieną vakarą garsiai sušvilpę nuleidžia Kenijos vėliavą savo kieme.
Ir taip kasdien – tie patys aštuoni autobusai, kursuojantys tarp Turkanos ir likusios Kenijos, tie patys vilkikai, tie patys keli šimtai miestelio žmonių, ta pati vėliavos nuleidimo ceremonija ir tas pats jausmas, kad civilizacija kažkur toli anapus kalnų. Nenuostabu, kad išvydę mus, policininkai nušvinta plačiomis šypsenomis, nors už tai, kad sėdėjome ant žemės tuo metu, kai buvo nuleidžiama vėliava, jie galėjo mus suimti.
„Abari wazungu (Kaip laikotės, baltieji)?“ – „Sveiki gyvi, – linktelime galvą mes. – Kodėl autobusas šiandien jau trečią valandą vėluoja?“ – „Nesijaudinkite. Atvažiuos“, – nuramina mus pareigūnai.
Kol laukiame tos į tanką panašios pragaro mašinos, galinčios įveikti šį duobėtą ir dulkiną 300 km atstumą iki Turkanos, aš toliau mąstau apie vietos žmonių būtį ir buitį.
Pro šalį keliu pratipena būrelis pokotų. Tik su skraistėmis ant liemens, maža, taurę primenančia medine kėdute ir lazda rankoje jie žingsniuoja varyti karvių iš vieno išdžiūvusio dulkėto lauko į kitą. Ateis naktis, pasidės mažąją kėdutę po galva ir miegos. Kitą rytą karvėms jau reikia rasti ganyklą.
Prieš sutemstant tautietis Justas beda pirštu į artimiausio kalno viršūnę: „Šiandien lipome ten 3 valandas. Pačioje stataus kalno viršūnėje tikėjomės ramiai pasėdėti ir pasižvalgyti į slėnius, tačiau išvydome dvi lūšneles ir šalia jų sėdintį žmogų.“
Tas vyras be vandens, be elektros ir visų kitų paprasčiausių patogumų gyvena viršukalnėje. Kelis kartus per savaitę jo moterys leidžiasi žemyn parnešti vandens ir maisto. Dvi valandos žemyn, dvi valandos Mariche ir trys keturios valandos kelio į viršų. Besileisdamas vakare nuo to kalno gali išvysti visas tas susirietusias moterėles, tempiančias į viršų plastikinius dešimties litrų vandens indus, o iš paskos – su mažesniais puodais žingsniuojantį būrelį dukrų.
Ir tas pokotas kalno viršūnėje yra ne vienintelis gyventojas ant šių stačių uolų. Visos žemiau esančios keteros ir kalvelės taip pat nusėtos šambomis (namais – aut.past.), vaikais ir ožkomis.
Palei kalną šniokščia akmenuota rudo vandens upė. Nuo kalnų ji leidžiasi į slėnį, kuriame gyvena drambliai ir kiti Afrikos žinduoliai. Visi šios upės krantai blizga nuo aukso smilčių, rudame vandenyje turškiasi vaikai, o srovėje rankas sumerkusios pusnuogės moterys.
Pastarosios čia kiekvieną dieną ateina ieškoti aukso grynuolių. Įsibridusios į sraunią upę jos varto akmenis, metaliniais indais semia smėlį ir skalauja žvyrą, kuriame kartais sužimba auksas.
„Įdomu, kiek jos gauna pinigų už gramą aukso?“ – pasiteirauju bendrakeleivių. – „Anot vietinių, 200 šilingų (2 eurus) už gramą. Vietos pirkliai daugiau neduoda“, – atsako Justas.
Taigi net karves auginti čia daug prasmingesnis ir pelningesnis užsiėmimas, nei romantiškai skambanti aukso ieškotojo dalia.
Miestelis panyra į tylią tamsą. Tik kur ne kur sužimba žvakės.
Tolumoje išgirstame autobuso burzgimą. Vėluodamas keturias valandas jis šiaip ne taip atpuškuoja per asfaltuoto kelio liekanas, susimaišiusias su žvyru ir smėliu.
Kelionė į Lodvarą, Turkanos regiono centrą, iš Maricho trunka 7 valandas. Autobuso viduje tvanku, nėra vietos ne tik kad prisėsti, tačiau ir stovėti tenka tarp galybės maišų, lagaminų ir dėžių. Nemenkas išbandymas penkias valandas nukryžiuotojo poza išstovėti autobuse, kuris labiau panašėja į rusišką „kamazą“, šokinėjantį Dakaro ralio keliais. Vis dėlto bent jau paskutines dvi valandas, Lochičare išlipus keleiviams, bedaužydamas galvą į stiklą bandau prisnūsti kėdėje.
Iškratę pakeliui visas mintis, tuščiomis lyg puodynės galvomis išlipam Lodvare. Po kojomis karščiu dvelkiančioje gatvėje – vien tik smėlis. Antra nakties, malonus šiltas brizas draiko dieną susikaupusį karštį. Susirandame lovas už 2 eurus nakčiai ir išgėrę saldžios, cinamonu kvepiančios čai arbatos gulamės ilsėtis.
Rytas pasitinka kepinančiais saulės spinduliais. Lodvaro gatvės nušvinta akinančia šviesa. Visur baltas, kaistantis smėlis ir spalvoti Turkanos žmonės: masyvūs vėriniai ant moterų kaklų, lengvi vos kūną dengiantys apdarai, įvairios šukuosenos, auskarai, skylėtos lūpos ir daug kitokių šios Šiaurės Kenijos genties atributų.
Sėdžiu ant vienos užeigos laiptų ir laukiu susitikimo su vietos Bažnyčios, nevyriausybinių organizacijų ir jaunimo sporto klubų vadovais. Bendrakeleiviai išsibarstė po miestą ieškoti somalietiškos muzikos ir po varginančios kelionės skirtingose vietose pamestų daiktų.
Gatvėje gyvenimas – tarsi iš dar vienos „Žvaigždžių karų“ serijos. Viskas aplink dūzgia, mirguliuoja baltame smėlyje ir dienos kaitroje.
Turkanos genties žmonės, antraip nei masajai, dirbtinai nedemonstruoja savo kultūros, nesitiki pasipelnyti iš savo išvaizdos ar suvenyrų. Jie tiesiog gyvena savo natūralų gyvenimą toje iki 43 laipsnių karščio įkaitusioje keptuvėje, ant nugaros po audeklais paslėpę nešioja vaikus arba drybso skurdžios akacijos pavėsyje.
Vidurdienį su bendrakeleiviais lankomės vaikų dainų ir šokių festivalyje. Nuo uolėto kalno, ant kurio stovi mokykla, per krykštaujančių vaikų minią matosi išdžiūvusi upės rėva. Plati kaip Nilas. Tikra smėlio dykuma. Tik prieš dvi savaites šį kraštą siaubė staigūs liūčių sukelti potvyniai. Ant tos kepinančios plokštumos iš didžiulės, viską skalaujančios, upės teliko supustytas smėlis. Tolumoje, kitame krante ant kalno pridygę nendrinių pašiūrių.
Bežingsniuojant jų link, pro šalį dviračiu važiuojantis turkanietis paaiškina, kad tie žmonės gyveno čia žemiau, kur dabar stovime mes, bet po potvynių valdžia jiems leido persikraustyti ant kalno. Taip jie ir gyvena jau antrus metus laikinose žemėse, laikinose pašiūrėse.
„Štai žmonių namai, o va ten – Dievo namai“, – šiek tiek ironiškai taria Karlosas, besdamas pirštu į šalia lūšnelių stovinčią vienišą mūrinę bažnyčią. Krikščionybė, misionieriai ir kunigai šiame genčių, senų tradicijų ir tikėjimų katile, skurde ir kovoje su gamtos stichijomis išties kartais atrodo paradoksaliai.
Tačiau upės rėva jau graužia šlaitą ir link šios nendrinių pašiūrių gyvenvietės. Taip Turkanos žmonės ir gyvena – vienuolika mėnesių sausros ir vienas mėnuo viską nuplaunančio lietaus.
Vakare Lodvare susitinkame su vietos maratonininkais. Nustembu tarp būrelio atletų išvydęs merginą, iš kurios dieną pirkau kokakolos. Ji nusišypso savo baltut baltutėliais dantimis, o aš susigėstu prisiminęs, kaip prieš kelias valandas įtarinėjau ją prašant per daug pinigų už šalto limonado butelį.
Gyventi Lodvaro dykumose – ne pyragai, bet kiekvieną rytą ten bėgioti maratoną paprasčiausiai pamišėliška. Ir visgi tai nebūtų Kenija, jeigu bent keliolika išstypusių Turkanos gyventojų kiekvieną rytą nebėgtų 22 km. Daugiau šiose dykumose dėl karščio neįstengia nubėgti net ištvermingiausi sportininkai. Todėl ir visų sutiktų vietos atletų svajonė pasiekti maratonininkų meką – Eldoretą, kur vėsus kalnų oras, atletų sporto bazės, apskritai – idealios sąlygos treniruotėms. Atrodytų, Lodvarą nuo bėgikų miesto skiria tik 300 km duobėto kelio, tačiau beklausydamas maratonininkų bendruomenės vado, įsitikinu, kad atvykti į kalnuotąją Keniją Turkanos bėgikams yra milžiniškas iššūkis.
„Prieš keletą metų pardaviau visas turėtas ožkas ir nuvykau į Kitalės (miestas prie Elgono kalno – aut. past.) maratoną. Laimėjau, tad gavau pinigų grįžti atgal į namus ir vėl įsigyti keletą ožkų,– degančiomis akimis savo patirtį pasakojo jau į ketvirtąją dešimtmetį įžengęs entuziastingas skautų vadas. Įsižiūrėjus atidžiau, jame buvo galima išvysti visų Kenijos bėgikų veidus ir sportinę dvasią. – Tik duokit man galimybę pasitreniruoti Eldorete, ir aš dar parodysiu, ko esu vertas. O ką jau kalbėti apie jaunimą, kuris čia bėgioja akmenuotomis dykumomis.“
Bespausdamas ranką šiems ištvermingiems ir motyvacijos dykumose nepametusiems žmonėms, pradedu regzti planus, kaip bent jau keletui bėgikų už Europos savanorių tarnybos pinigus suteikti galimybę treniruotis Eldorete. Dviejų maratonininkių atvykimas į atletų sostinę būtų geras pusmečio projekto „Let the girls play“, kuriame ir dirbame, užbaigimo akordas.
Su tokiomis mintimis tą patį vakarą per išdžiūvusias stepes pajudėjome Kalokolo link. Tai miestelis, prie didžiausio Kenijos ežero – Turkanos. Jei ne šis ežeras, toje vietoje daugų daugiausia būtų gentinis keliasdešimties žmonių kaimas. Dabar tai gyvenvietė, kurioje užkandines turi atvykėliai iš Sudano ir Somalio, kur veikia žuvų džiovinimo fabrikas ir kur mobiliuosius telefonus pardavinėja verslininkai iš Nairobio. Tai miestelis, kuris turi dvi futbolo komandas ir dvi labiau į paplūdimį nei į stadioną panašias futbolo aikštes. Vienoje iš jų mes Kalokolo futbolininkams pralošėme mačą rezultatu 3:0.
Kaip komanda, treniruotėms teturinti vieną aptrintą kamuolį ir spardanti jį dykumose, šie futbolininkai žaidžia tikrai neblogai. Mūsų tarpusavio mačas tapo tikra atrakcija miestelio vaikams ir moterims, kurios garsiai, vienu balsu, krykštavo po kiekvieno netikslaus mano ar draugų prisilietimo prie kamuolio toje didžiulėje smėlio dėžėje. Į kamuolį sunku pataikyti buvo ne tik dėl smėlio ir karščio.
Vaizdas, atsivėręs nuo futbolo aikštės, akino savo grožiu. Kol gynyboje komandos draugai vienas kitam perdavinėjo kamuolį, aš tiesiog stovėjau įsmeigęs žvilgsnį į saulėlydį, raudonai nudažiusį neaukštas kalvas, smėlyje stypsančias akacijas ir kelią į Eldoretą. Štai čia ta sausoji, smėlio smilčių nugludinta Afrika, kurios taip ieškojau. Mintis nutraukė dar vienas įvartis į mūsų vartus.
„Vandens, – pasibaigus futbolo mačui sušvokštė švedas Love'as. Po kelių minučių iš rasoto butelio godžiai gerdamas atšaldytą vandenį jis pridūrė: Tai geriausia gimtadienio dovana, kokią tik kada turėjau.“
Tai tikrasis dykumų auksas. Brangus skystis, kurį kiekvieną dieną asilai tampo ant savo kuprų iš vieno gatvės galo į kitą. Palei kelią išsidėsčiusiose užkandinėse ir parduotuvėlėse galima rasti vandens čiaupų ir kanalizaciją, tačiau pasukus šiek tiek į šoną patenki į visišką sausrą.
Vienintelis vanduo – už trijų kilometrų tarsi Baltijos jūra smėlynuose tyvuliuojantis Turkanos ežeras. Minkštas, tačiau nesūrus vanduo suteikia gyvybę visam šiam kraštui. Viskas aplinkui kvepia žuvimi, tačiau norint jos užkąsti miestelyje tenka gerokai pavargti. Visa sugauta žuvis pirmiausia keliauja į didelį angarą, kuriame ji išdžiovinama ir lyg medienos lakštai sukraunama į sunkvežimius. Iš Kalokolo šis krovinys keliauja į likusią Kenijos dalį ar net Ugandos džiungles.
Vakare už 2 eurus nakčiai devyniese apsistojame didžiuliame trijų aukštų name, tačiau naktį kambariai lieka pustuščiai – visi susikraustome miegoti ant stogo. Šiltas nuo ežero dvelkiantis brizas po žvaigždėtu dangumi maloniai užmigdo visus bendrakeleivius. Tik draugai keniečiai vidurnaktį pabunda ir trindami rankomis savo pečius nulenda miegoti į kambarius, kur šilčiau. Keista. Tai viena šilčiausių naktų mano gyvenime.
Ryte saulė kepina moteris, kurios stato nendrinius namukus, vaikus, susmigusius smėlyje, ir vyrus, ežero pakrantėje statančius naujas valtis. Išsilaisvinę nuo susitikimų ir darbų, mes tiesiog blaškomės tame smėlyne, maudomės rudame ežero vandenyje ir gainiojame laisvai tarp krūmų risnojančius aptingusius kupranugarius.
Žmonių gyvenimas prie Turkanos ežero ramus, lėtas, paprastas, varginantis, sausas, tačiau kartu ir įdomus, o pats ežero egzistavimas bekraščiuose smėlynuose atrodo tiesiog neįtikėtinas.