Pabundu ir pamenu sapnavusi Škotiją. „Duokit man nors valandą Škotijos, leiskit ją pamatyti prieš mirtį“, atsiduso kažkada Williamas Edmondstoune’as Aytounas. Vieniems Škotija siejasi su Edinburgo „Hearts“ futbolo komanda. Kitiems su tradiciniu škotų patiekalu „haggis“. Škotai pasakoja, kad tai mistinė būtybė, gyvenanti miške. Kurią labai sunku sumedžioti. Tad vargšui turistui yra garbė mėgautis šiuo stebuklu.
Bet tai tėra plaučiais, maltomis kepenėlėmis ir širdimi prikimštas avies skrandis – lyg kokia dešros atmaina.
Ištariau „Škotija“ - išgirdau dūdmaišių muziką ir regėjau kiltais pasipuošusius vyrukus. Niekada dar nebuvo tekę girdėti ko nors juo grojant. Užsisvajojau. Ir nusipirkau lėktuvo bilietą į Edinburgą.
Jau po savaitės skridau ta kryptimi, kuria traukia daugelis mano tautiečių – Jungtinę Karalystę. Tik mano tikslu tapo ne darbus lietuviams siūlantis Londonas, o istorija persismelkęs Edinburgas. Dar iki skrydžio buvau išmokyta kalbantis su škotais nevadinti miesto pilnu vardu „Edinburgh“, nes nesupras. Reikia vartoti trumpinį - Edinbra.
Lėktuvui nusileidus Edinburgo oro uoste, mus taip ir pasveikino „Welcome to Edinbra“. („Sveiki atvykę į Edinburgą“). Apsidžiaugiau, bet iš karto pasijutau mergaite iš provincijos. Išgąsdino oro uosto dydis ir žmonių srautas.
Jau autobusų stotelėje susidūriau su dviem pirmaisiais užjūrio išskirtinumais – dviaukščiais autobusais ir vietinio vairavimo ypatumais. Įsėdusi į raudoną autobusą, greitai pasiekiau daugiau nei 500 metų senumo Edinburgo centrą. Įspūdis atėmė žadą. Tai buvo milžiniškas muziejus po atviru dangumi (neveltui miestas įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą). Grakštūs bažnyčių bokštai, iš vulkaninių akmenų pastatyta pilis, rūmai, judrios gatvės, modernus Škotijos parlamento pastatas ir centre riogsanti „Arthur‘s Seat“ uola susijungia į visumą.
Palyginti su Roma, Berlynu, Paryžiumi ar Viena? Edinburgas išsiskiria tuo, jog ten civilizacija ir gamta - viena šalia kitos. Populiariausioje apsipirkimų gatvėje ikurtas parkas, kuris yra lyg oazė - pavargusiems turistams, vaikams ar nuo parduotuvių pailsusioms moterims, su „Starbucks“ kavos puodeliais rankose.
Iš parko, kupino gėlių, žydinčių medžių ir fontanų, atsiveria vaizdas į Edinburgo pilį. Ji slepia daugiau nei tūkstančio metų istoriją. Pareigą aplankyti šią pilį pajunta per milijoną turistų kasmet. Į pilį veda „Royal Mile“ gatvė, kuria karietomis keliaudavo diduomenė.
Eidamas pasijunti suklaidintas, nes, jei ne suvenyrų parduotuvėlės ir kavinės, nė nepaneigtum, jog tai XVIII amžiaus miesto gatvė. Tik automobilių triukšmas nustelbia pavienes karietas tempiančių arklių kanopų kaukšėjimą.
„Royal Mile“ pabaigoje lyg milžinas stūkso „Arthur‘s Seat“ uola. Aplink ją taip pat gausu parkų, tvenkinių, kuriuose net tiršta gulbių, ančių. Šiaip ne taip įkopus į uolą, kuri iškilusi 251 metrą virš miesto, nuo jos atsiveria lyg iš „lego“ kaladėlių sudėliotas miestas. Kūną paralyžiuojantis vaizdas į Edinburgo gatvių raizgalynę ir Šiaurės jūrą.
Dauguma žmonių, trumpam atvykusių į Škotijos sostinę, bando suspėti pajusti Edinburgo dvasią ir dar aplankyti žymiausius muziejus. Iškart supratau, kad man tai nepavyks. Neužteks laiko išgirsti miesto ir šalies istorijas iš pirmųjų lūpų ir dar pamatyti visus paveikslus muziejuose.
Pasirinkau – geriau tyrinėsiu sostinę ir pačią Škotiją pati. Edinburgo senamiestyje, kuris lyg Pano labirintas, sutikau dūdmaišiu grojantį vyrą. Nusišypsojau - viskas buvo būtent taip, kaip ir įsivaizdavau: pagyvenęs škotas, dėvintis kiltą, užsimaukšlinęs kepurėlę ir iš visų plaučių pučiantis dūdmaišį.
Žinoma, turėjau ir dar vieną stereotipą – tikri škotų vyrai nedėvi apatinių. Bet man tuo įsitikinti neteko.
Amerikietis aktorius Rainnas Wilsonas sako, kad „Škotija yra Kanada Anglijoje“, gamta abiejose šalyse neprilygstama.
Nespėjusi atspėti visų Edinburgo paslapčių, leidžiuosi į Škotijos gelmes. Sumokėjusi nemažą pluoštą svarų sterlingų, išvažiuoju į Škotijos šiaurės aukštumų regioną (the Highlands) ir į Skajaus salą. Iškart už Edinburgo kraštovaizdis primena lietuviškus klonius ir žemumas, tačiau vykstant į Šiaurę vaizdas keičiasi.
Žemumas keičia vis didesnės ir didesnės kalvos, išaugančios į kalnų masyvus. Pirmasis mūsų sustojimas Škotijos Luso įlankoje, kur palei didelį ežerą įkurtas miestelis. Nuo kranto matyti milžiniškas kalnas, paskendęs Jungtinę Karalystę visuomet užgulusiuose debesyse.
Ramu, vos keletas turistų ir ne daugiau nei 15 iš akmens pastatytų namų su išpuoselėtais sodais. Po trumpo sustojimo įlankoje nė nebesinori snausti, nes vaizdai už lango neleidžia užmigti. Keliaudami vieninteliu į Šiaurę vedančiu keliu pravažiuojame įspūdingiausias kalnų virtines, paskubomis prie jų įsiamžinę, judame aukščiausio kalno britų salyne link.
Ben Nevisas – 1344 metrų aukščio kalnas. Kiekvienais metais pirmąjį rugsėjo šeštadienį jį užplūsta minia bėgikų, pasiryžusių įveikti 14 kilometrų atstumą, kurio metu pakylama net į 1340 metrų aukštį. Šią atkarpą vienas dalyvis įveikė per pusantros valandos. O man vien pasižiūrėjus į jo viršūnę ima suktis galva.
Pasigrožėję kalnu, klausydamiesi škotiškos muzikos traukėme vis giliau į Šiaurę. Suvokiau, kad Edinburge matyta „Arthur‘s Seat“ tėra mažytė Škotijos aukštumų dalelė.
Vingiuojančiu keliu pasiekiame tiltą į Skajaus salą. Nuo tilto matyti salos peizažas ir už nugaros paliekamos kalnų viršūnės, bet labiausiai žavi ne tai, ką išvystame, o tilto istorija. Jis į salą buvo nutiestas 1995 metais - norintieji jį pereiti ar pervažiuoti bei grįžti atgal turėjo mokėti beveik 12 svarų sterlingų mokestį.
Niekada joks leidimas apmokestinti tiltą valdžios nebuvo duotas, bet iki 2004 metų tai buvo brangiausias tiltas Europoje. Žmonės, nesutikdavę mokėti rinkliavos, būdavo areštuojami ir kartais net uždaromi į kalėjimą. Galiausiai, tiltas tapo visuomeniniu. Todėl dabar neverčiami susimokėti, patenkame į salą.
Apsistojame jaukiame hostelyje didžiausiame salos mieste Portri, kuris tėra mažo Lietuvos miestelio dydžio. Bet jame yra spalvotais namais išgarsėjęs uostas ir krantas, skalaujamas Atlanto vandenyno. Jūros gėrybių apstu. Mėgaujuosi moliuskais vyno padaže. Sumoku mažiau negu už picą Lietuvoje.
Kitą dieną nuo ankstyvo ryto išsirengiame į kelionę po pačią Skajaus salą. Diena paskirta Škotijos gamtos stebuklams: kriokliams, uoloms, skardžiams, magiškoms kalvoms ir vandenynui. Kelionėje sutikau merginą iš Amerikos.
Nustebau, kad ji perskrido vandenyną tam, kad pamatytų Škotiją. Ir ji mane patikino, kad buvo verta du metus taupyti pinigus tos laukinės gamtos grožiui. Pritariu jai. Vaikščiodama ant skardžių, nusidriekusių į Atlanto vandenyną, ir matydama kalnų upes įtekant į tą, krašto neturintį vandens telkinį, negalėjau patikėti, kad tai ne koks nors brangus Holivudo filmas, o reali akimirka. Stiprokas vėjas iš galvos išpučia visas mintis ir tu, matydamas žmogaus rankų nepriliestą gamtos oazę, tiesiog pasijunti laimingas.
Škotijos pilys. Jose apsilankęs išgirsti šimtametes istorijas. Viena įspūdingiausių – „Eilean Donan Castle“ (pavadinta pagal salos, kurioje stovi vardą). Pilis pastatyta salelėje, strategiškai patogioje vietoje, kur į vieną susilieja keli ežerai, kad lengviau būtų gintis nuo vikingų.
Nuo XIII amžiaus pilis buvo daug kartų sugriauta ir vėl atstatyta. O šiandien turistai bent valandėlei gali įsijausti į anų laikų gyvenimą. Beveik kiekvienas kambarys pilyje yra atviras lankytojams. Autentiški baldai, paveikslai, įvairios smulkmenos ir net dirbtiniai garsai, pripildantys pilį šurmulio.
Valgomasis pilnas pietų meto garsų, pokalbių. Virtuvėje galima išgirsti virėjas plepant, pjaustančias mėsą vakarienei ar plaunamų indų barškėjimą. Kiekvienoje patalpoje turistų laukia vis kitas gidas, iki smulkmenų žinantis kambario paskirtį, istoriją ir kitokių įdomybių. Iš ties, ši pilis yra vienas iš dažniausiai fotografuojamų objektų Škotijoje.
Taip pat ji neretai kino režisierių pasirinkimu atsiranda ir filmuose: „Privatus Šerloko Holmso gyvenimas“ (1970), „Kalnietis“ (1985), „Loch Nessas“ (1996), „Elžbieta: aukso amžius“ (2007) bei daugelyje kitų.
Trečiąją dieną turėjome tikslą pasiekti Loch Neso ežerą. O aš prie jo žadėjau laukti garsiosios pabaisos. Važiuodami ežero link, klausydami užburiančių gido pasakojimų apie Škotijos istorijos tamsumas, kartais stabtelėdavome pasididžiuoti kokiu nors reginiu. Pavyzdžiui, Jungtinės Karalystės formos ežeru, kalnų masyvu, vadinamu „penkiomis seserimis“, slėniais.
Atvykome į Fort Augustuso miestelį, kur tyvuliuoja žymusis Loch Neso ežeras. Ten kaip niekur kitur knibždėte knibžda turistų. Gatve praeina šūkaujantys, kiltais pasipuošę amerikiečiai, vaikai, tempiantys pabaisą imituojančius pliušinius žaislus.
Žodžiu, gyvenimas verda. Nuskubėjau prie Loch Neso. Žiūrėjau į tą milžinišką ežerą ir, žinoma, laukiau stebuklo. Juokiausi iš savęs. Suvokiau, kaip giliai mūsų sąmonėje yra paslėpta abejonė - o kas, jei vis dėlto ta pabaisa egzistuoja?
Pusvalandį praleidusi prie ežero, jos nepamačiau. Bet nedrįsčiau teigti, kad jos nėra. Nusipirkau suvenyrų ir nuskubėjau į autobusą. Išvykome atgal – Edinburgo link. Aš sėdėjau ir žiūrėjau pro langą, bandydama suvokti visą matytą gamtos didybę. Nepavyko.
Sėkmingai pasiekę sostinę, paskutinį vakarą dar sykį perėjome senamiestį ir jaukioje kavinukėje išgėrėme kavos. Ja mėgaujantis, mano kompanionė lenkė Aleksandra nusprendė išlieti savo susižavėjimą: „Pirmasis įspūdis apie Škotiją? Nepakartojama. Tai stulbinama, nuostabu ir magiška. Šis kraštas pakerėjo mane nuo pat pirmos akimirkos, kai pamačiau neįtikėtiną Škotijos gamtą. Joje slypi kažkas paslaptinga ir mistiška. Dar nežinau kas. Bet esu tikra, kad vieną dieną tai suprasiu“. Aš irgi tikiuosi.
Važiuodama į Škotiją, nė nepasidomėjau, ką verta aplankyti Edinburge, neklausiau kelionių agentūrų patarimų. Ir galiu pasakyti, kad kol kas tai buvo viena iš geriausių ir labiausiai įkvepiančių kelionių.
Šioje šalyje puikiai dera gamta ir didmiestis, paini šalies istorija ir judrus šių dienų gyvenimas, senamiestis ir modernūs rajonai. Tad jei turite truputį pinigėlių ir norite pakeliauti, patariu visai nebrangiai (kartais net pigiau nei kainuoja traukinio bilietas Klaipėda-Vilnius) iš Kauno nuskristi į Edinburgą. Kad ir savaitgaliui. Nepasigailėsite.