„Viena, dvi, trys, keturios“, - plūduriuodamas vidury koralų rifų bandau skaičiuoti skirtingas žuvų rūšis. Ties šešiolikta vis užstringu. Įvairios spalvos, formos ir šiltas, banguojantis Indijos vandenyno vanduo išplauna iš galvos jau suskaičiuotas žuvis. Per vamzdelį įkvepiu oro ir braudamasis rankomis per žuvų mišrainę neriu penkis metrus gilyn. Tarp koralų, jūros dumblių ir balto smėlio vartoma vandens srovių guli rausva geldelė.
Tai bus mano vienintelis suvenyras, priminsiantis apie šią vandens karalystę Kenijoje. Kylant į paviršių pro akis tarsi naikintuvai pralekia būrys kalmarų. Dar kelios akimirkos, ir aš svirduliuodamas įsiropščiu į burinį Kenijos pakrantės žvejų laivą. Tolumoje tarsi didelis, medžiais apžėlęs ir virš vandens iškilęs koralas, boluoja Vasinio sala. Tai Tanzanijos ir Kenijos pasienyje sukurtas gamtos rojus.
Tiesa, man, pratusiam šliaužioti žeme, nuo nemenkų vandenyno bangų susisuka galva ir skrandis. Vieną sekundę grožiuosi vaizdu, kitą jau šeriu Kisitės Mpungučio jūrų parko žuvis ką tik suvalgytu bananu ir rytiniais čapati blynais. Tuo pat metu iš vandens savo akiniuotus veidus iškiša būrelis baltutėlių turistų. Pamoju jiems ranka, kad man viskas gerai, ir taip pat užsimaukšlinęs akvalangą vėl neriu pas žuvis.
Popiet išskleidžiame bures. Skrodžiame bangas link Vasinio salos. Pakeliui iš vandens išgriebiame ispaną Karlosą, kuris su instruktoriumi nardė gilesniuose vandenyse. Apsvaigęs nuo šaltesnio gelmių vandens ir nuovargio, laimingas kaip vaikas Karlosas pasakoja apie rajas, spalvotas morenas, delfinus, milžiniškus vėžiagyvius ir kažkokias galingas spalvotas žuvis. Nuo ispano akių pasislėpė tik šiose pakrantėse sutinkami vėžliai ir bangininiai rykliai.
Pučiant šiltam pietų vėjui tylėdami mes, du lietuviai, ispanas ir estė, siūbuojame laive ir mąstome apie šį nuostabų jūrų kampelį Kenijoje, spalvotų atostogų pabaigą ir grįžimą namo į Eldoretą. Mes jau antrą kartą per šešis mėnesius Kenijos paplūdimiuose. Per šias keliones, be Vasinio salos, į atmintį įsirėžė dar keturios Kenijos pakrantės vietos, kurias aplankyti verta ir poilsiauti atskridusiam turistui, ir motociklu riedančiam nuotykių ieškotojui.
Tivio paplūdimys – lyg iš atviruko
Tarp pasienio su Tanzanija ir Kenijos pakrantės didmiesčio Mombasos pasislėpęs už kokoso palmių plantacijų ir nedidelių krūmynų guli balto smėlio ir žydro vandens Tivio paplūdimys.
„Lonley planet“ kelionių gidas Lietuvos pajūrį Nidą šiais metais išrinko antrąja geriausia vieta pasaulyje pasikabinti savo hamakui.
Sutinku su „Lonley planet“ vyrukais dėl Nidos, tačiau niekaip negaliu suprasti, kodėl jie pamiršo Tivio paplūdimį. Šiltas vanduo, palmės, rifai, kurių baseinuose galima pamatyti spalvotų žuvų, be to, ten dar yra galimybė ne tik metaforiškai, tačiau iš tiesų pasikabinti hamaką ar pasistatyti palapinę prie pat Indijos vandenyno kranto. Ir visa tai - tik už tris eurus nakčiai. Ne veltui tai vienintelė Kenijos vieta, kurią su draugais savanoriais per šešis mėnesius aplankėme du kartus. Pirmą kartą atvykęs maudydamasis čia gavau keturis jūrų ežio spyglius į pėdą. Kol ispanas Karlosas gerą valandą su pincetu rankoje rausėsi mano kojoje, aš, įsikandęs rankšluostį į dantis, turėjau galimybę apsižvalgyti aplink. Palmių paunksnėje palapines pasistatė vokietis, atvykęs čia motociklu. Parko gilumoje prie savo superdžipo memuarus rašė naujųjų laikų Hemingway balta barzda ir ilgais žilais plaukais. Tokio paties amžiaus jo žmona tiesiog sėdėjo kėdėje ir stebėjo mus.
Tikriausiai jie taip pat buvo vokiečiai. Po kiek laiko priėjo trisdešimtmetis amerikietis, didelę dalį savo gyvenimo gyvenantis Nairobyje. Barzda apžėlęs kelionių organizatorius, įsikandęs žolės suktinukę, tiesiog gyveno savo gyvenimą. Tai reiškia – kažką veikė tame paplūdimyje.
Dar vėliau į kempingą įvažiavo perdarytas sunkvežimis, kurio stiklinė, nuo saulės užtamsinta priekaba buvo užpildyta krėslais ir visa kelionių įranga. Iš jo išlipo dešimt baltų kaip sūris, praplikusių ir pilvotų turistų. Kažkoks jausmas man sakė, kad jie taip pat buvo vokiečiai. Iš baltųjų pusės, lyg ir viskas. Tai tikrai neblogas rezultatas. Be baltų turistų su sunkvežimiu, kompanija kempinge buvo tokia, kokią ir įsivaizdavau prieš atvykdamas į nuošalų palmėmis apaugusį Tivio paplūdimį. Bet iš ryto pasirodė dar dvi įprastos paplūdimio gyventojų grupės – beždžionės, vagiančios viską, ir smėlyje sutūpę vietiniai vyrukai, siūlantys visas pasaulio paslaugas ir konkuruojantys vienas su kitu dėl mūsų dėmesio.
„Gal nori šviežio kokosų pieno?“, „O gal jūrų gėrybių?“, „Gal ruošiesi eiti nardyti? Ma friend, galiu pasiūlyti kelias vietas, tik dešimt eurų?“, „Nupirk suvenyrą“, „Nepirksi. Tai keičiam šitą į marškinėlius“, „Žmogau, o kaip dėl Bob Marlio?“, „Nenori? Bet iš akių matau, kad nori“, „Gerai, gerai… Palauk, galim paruošti jums pietus“, „Darau masažus“, „Gal mango, papajos ar bananų?“
Visa tai tik per dvidešimt metrų kelyje nuo palmės iki vandens. Vėl atgauni ramybę tik vandenyje arba prie savo palapinėse, nes čia nelegalūs paslaugų siūlytojai bijo kempingo šeimininkų. Ankstyvą rytmetį grįžti iš maudynių prisižiūrėjęs mažųjų spalvotų žuvelių, tankiai dugne prilipusių jūros ežių, kuriuos mindei vakar, ir dryžuotos vandenyno gyvatės, kuri raitėsi aplink tavo koją. Nusimeti nuo galvos akvalangą ir matai, kaip beždžionė su žydrais kiaušiniais iš tavo palapinės vagia kavos pakelį.
Šiaip beždžionės linksmi padarai ir tikrai praskaidrina rytais nuotaiką, tačiau draugystė trunka iki pirmo nugvelbto daikto. O tada matai, kaip Karlosas griebia kokoso riešutą ir sviedžia palapinės link, kur darbuojasi ilgapirščiai. Kavos pakelis paleidžiamas iš mažų rankų ir nukrenta už kelių metrų, o beždžionės pabėga.
Rytas išgelbėtas. Visą kitą dienos dalį - šilta jūra, beribis paplūdimys, ant laužo skrudinamos spalvotos žuvys, gaivus kokosų pienas bei visiška ramybė. O jei dar vakare vietinėje pašiūrėje turi galimybę už nugaros ošiant vandenynui stebėti pasaulio futbolo čempionatą, gyvenimas pasidaro neįtikėtinai lengvas ir gražus. Šviesoms užgesus, tiesiog sėdi ant vandenyno kranto, aplink lakstant krabams, po žvaigždėtu dangum mąstai apie meilę, naujus nuotykius ir keliones Vakarų Afrikoje, Pietų Amerikoje ar Vidurio Azijoje. Ryte prašvitus pastebi, kad atsidūrei tame pačiame atviruke iš vaikystės atsiminimų - su palme, baltu smėliu ir žydru vandenynu.
Mombasa – portugalų, britų, arabų ir keniečių miestas
Mombasa - tai antras didžiausias Kenijos miestas. Tvankus it sauna ir ūžiantis nuo krovininių sunkvežimių gausmo, šis uostas yra pirmoji vieta, kurioje atsiduria visi keliautojai ir turistai patraukę link Kenijos pakrantės. Iš trijų kilometrų aukščio šalia Eldoreto nusileidom iki jūros lygio Mombasoje. Krentant metrams, temperatūra ir oro drėgnumas tik didėjo. Pradėję kelionę apsikaišę miegmaišiais nuo vakaro vėsos, ryte pabudom pirtyje.
Vandenyno dvelksmas šeštą ryto susimaišė su tropiniu karščiu ir tamsiais Mombasos automobilių dūmais. Fabrikų ir dirbtuvių kaminai persipynė su kokosų palmėmis ir išryškėjo saulėtekio danguje. Šešta ryto, o miestas kaip skruzdėlynas – tuktukai, automobiliai, sunkvežimiai, daugybė musulmonų (pakrantė daugiausia gyvenama jų).
Žmonės čia spalvoti. Pastatai, gatvės ir gyventojai labiau primena Teherano, Porto, Nairobio, Budapešto ir vieno Indijos miestų mišinį. Tai taip pat sala, kurioje dūzgia 700 tūkst. gyventojų. Ta pati svahili kalba, tačiau žmonės taip skiriasi nuo visos likusios Kenijos. Miesto dvasią gerai atspindi Jėzaus fortas, pastatytas kaip portugalų gynybinis bastionas pagal italų architekto projektą. Iš rankų į rankas šis žmogaus formą primenantis fortas keliavo dešimtis kartų. Jį užgrobę buvo ir arabai, vėliau portugalai atsikovojo, o britų valdymo laikais tai buvo kalėjimas. Dabar tai muziejus su gražiais vaizdais į vandenyną.
Stovėdamas čia jautiesi lyg filmo „Karibų jūros piratai“ filmavimo aikštelėje. Taip ir įsivaizduoji bėgančius šimtus muškietomis ginkluotų portugalų karių, forto patrankas, šaudančias į laivus dvidešimčia metrų žemiau, ir Johny Deppą, skriejantį virš visų galvų. Paklausiau vietinį gidą, ar kartais nebuvo koks filmas susuktas šiame forte, tačiau jis niekaip negalėjo suprasti klausimo. Daugiausia, ką pavyko man išpešti, tai pasiūlymą man filmuoti forte piratų dramą: „Taip taip, jei tik norėsi susukti filmą, galim nors ir dabar eiti pas administraciją ir susitarti. Very easy, very easy.“ Su bendražygiais klausydamiesi šyptelėjome, o ką, gal ir nieko idėja.
Koralų rifai ir italai Malindyje
Keliaujant Somalio link už šimto kilometrų į šiaurės rytus nuo Mombasos atsiveria E.Hemingway’aus mėgtas miestas - Malindis. Kažkada čia išlipo Vasko da Gama ir pasakė: „Aš čia atvykau, tai dabar šios žemės bus portugalų.“ Naujų laikų kolonistai šiame kurorto mieste – italų turistai. Visi afrikiečiai čia su mumis gatvėje sveikinasi „chiao“, čia italų turistams pastatytas visas suvenyrų turgus. Malindyje net gali rasti keletą picerijų, tik picų ten visą laiką trūksta. Nepratę Kenijos gyventojai tokiais kiekiais kepti. Visai neblogą vietą tie italai išsirinko.
Šalia Malindžio įsibridus į vandenyną ir paplaukus kelis šimtus metrų nuo kranto, kai įmerksi galvą vandenin, išvysi neapsakomą galybę koralų rifų. 28 kvadratinių kilometrų plote verda pasakiškas gyvenimas. Spalvoti koralai čia tapo namais šimtams rūšių įvairiausių žuvų.
Elektrinė mėlyna, ryškiai geltona spalva, violetiniai karpiai, juodai balta kaip zebrų kaimenė, didelės ir mažos, raudonos ir vaivorykštės spalvų, žalia, ruda, raudona – viskas prieš tavo akis. Tai antrasis jūrų rezervatas Kenijos pakrantėje. Tekšnoji per šiltą krabų pilną paplūdimį išsunktas dienos įspūdžių. Saulė leidžiasi už uolų ir horizonte išryškina palmes. Švelnus brizas glosto vėl nudegusią ir šiek tiek skaudančią odą (net jei ji atrodo tik dar rudesnė), o mažos lagūnos bangelės vis išmeta naujų margų kriauklių.
Pakrantėje vėl Bob Marlius (žolės suktinukes) siūlo įkyrūs bičiukai. Vienas nieko man neprastūmęs, paprašė jam mieste nupirkti kilogramą jautienos. Ir kaip gali žmogui šauti tokios mintys galvon? Matyt, italai kartais tai padaro. Vakarą užbaigiame bene žymiausiame visoje pakrantėje restorane „Senis ir jūra“. Nors tikėjausi mažos, hemingvėjiškos trobelės su kardžuve ant sienos ir virėju balta barzda, tačiau restoranas buvo įsikūręs pakrantės gatvėje esančiame viename iš nieko neišsiskiriančių pastatų. Mažas ir jaukus restoraniukas, tačiau tos laisvės ir jūros kvapo tai vietai pritrūko.
Vien jau tai, kad padavėjas su juodu fraku „Yes, please“ pakartojo šimtą ir vieną kartą, nuvargino ir taip nuvargusią galvą. Ir vis dėlto pakėlėm vyno taures bei buržujiškai išleidome dviejų savaičių maistpinigius krevečių užkandai, karališkai žuviai, keptai ant grotelių, airiškai kavai ir mango pyragui su saldžiam padaže troškintais bananais. Tostas: „Už Europos savanorių tarnybos savanorius Kenijoje!“
Arabiškos naktys Lamu saloje
Kitą rytą po valgio orgijos restorane vėl grįžome į karštą, truputį varginantį, bet spalvotą pasaulį. Apelsinų sultys užkandinėje, keletas suvenyrų, ir sėdame į raudoną autobusą, kuris veža mus į Lamu. Tai arabiška sala - arčiau pasienio su Somaliu. Pritvinkęs prakaito ir karščio, autobusas atkeliavo čia iš Mombasos. Vietinis musulmonas, sėdintis ant savo lagaminų, pasiūlė man pakramtyti miros šakelių. Kaip kramtomas tabakas, tik daug šlykštesnis žalios šakos kartumas. Gal ir gerai.
Kai jauti burnoje kartumą, užsimiršti, kad tavo žandikaulis trečia valanda vibruoja nuo akmenuoto Kenijos krūmynų kelio. Du trys šimtai kilometrų beveik be civilizacijos – išdžiūvę krūmai, ožkos, kelios pašiūrės ir akmenuotos dulkinos žemės. Tik artėjant prie tos pasakų salos kraštovaizdyje pasirodė įspūdingos laukinės palmės, kokosų palmių plantacijos ir mango medžių sodai. Išlipom vos ne plyname lauke. Tik kad šalia tyvuliavo Indijos vandenyno vanduo, o krantai apaugę mangrovių miškais.
Mūsų kuprinės nukrito nuo autobuso stogo, ir visi šeši sušokome į keltą, kuris iš tiesų buvo sena didelė valtis su prikabintu varikliu. Šalia sėdėjo dvi musulmonės su juodais apdarais, matėsi tik jų tamsios akys, laive daug žmonių ir krovinių. Keistas jausmas, kai sėdi valtyje, aplink matai vandenį ir džiungles, o važiavai iki čia keturias valandas. Net neįsivaizduoji, kur galėtų būti tas nemažas miestas Lamu. Motoras suburzgia, ir mes besileidžiant saulei keliaujam kanalu tarp dviejų mangrovių miškų į kitą salos pusę. Pusvalandis švelnaus sūpavimo ir prieš akis išnyra arabų miestas. Paskendęs palmėse, tylus, pridengtas laivų stiebų ir burių, Lamu sveikina mus savo baltais pastatais ir palmių lapų stogais. Stovėdama trijų aukštų name su terasa į miestą ir vandenyną, estė Marian tarė: „Tai bus mano geriausias gimtadienis gyvenime.“
Tai tikriausiai buvo pirmas kartas Kenijoje, kai mes nesiderėjome dėl kainos. Tiesiog gavę pasiūlymą išsinuomoti namą miesto centre už penkis eurus kiekvienam, nuščiuvom. Net jei planavom nakvynei išleisti po tris eurus, vaikščiodami po tą svajonių pilį be langų, su žydinčiais vijokliais ant sienų, su dviem tualetais, dušais, miegamaisiais, virtuve, dviem šaldytuvais ir trečiu aukštu su stalu ir krėslais bei vaizdu į miestą, nelabai ką begalėjom ir ištarti.
Pro kiauras namo arkas pūtė gaivus brizas atnešdamas islamo maldą nuo minaretų. Apsitvarkę patraukėme siauromis gatvelėmis ieškoti gimtadieninio pyrago bei kitų produktų. Galiausiai susitikom centrinėje aikštėje su pirkiniais. Karlosas ir Marian, lydimi rastamano, atrado, kur nupirkti viena butelį romo, šiek tiek vyno ir alaus (paprastai gauti alkoholio musulmonų saloje sunkiau). O mes mažoje kepyklėlėje nupirkom skanaus biskvitinio vyniotinio su kremu. Nežinau, kodėl ir kaip, bet tamsiose arabų gatvėse jautėmės tikrai saugiai ir net jaukiai. Pro vienas praviras duris sklido medžio kvapas – staliai čia gamino mažus baldus, kad šie tilptų gabenami siaurose gatvėse. Kitoje parduotuvėje indas pardavinėjo sultis, kažkur ir daržovių kioskelis. Švaru, disciplinuota ir kartu egzotiška. Prieskonių kalnai ir įvairūs aromatai - persimaišę su asilų kvapu.
Visi miestiečiai ne tokie šnekūs kaip Eldorete ar juo labiau Nairobyje, tačiau geranoriški. Kitoje gatvėje keturi vyrai žilomis barzdomis svahili kalba lažinosi, kas laimės – „Arsenal“ ar „Barcelona“. Smagu buvo suprasti afrikietišką emocingą kalbą.
Gatvėje iš pradžių bandai paliesti, paglostyti visus asilus pakampėse, bet jų tiek daug ir jie taip natūraliai kažko lūkuriuoja, kad tiesiog vėliau nebekreipi dėmesio. Pirmą kartą gyvenime pajutau, ką automobiliai padaro iš miesto. Lamu saloje jų nė kvapo. Išgyvendink juos ir vieta pataps magiška, o dar apgyvendink miestą arabais, tai viskas dar labiau panašės į tūkstančio ir vienos nakties pasaką. Ryte tikros ekskursijos po miestą ir kelionė pakrante į paplūdimį kitoje salos pusėje.
Ten du kupranugariai, šiltas žydras vanduo ir saulė. Po daugybės dienų važinėjimų, nardymų, ieškojimų ir atradimų tai pagaliau tikros atostogos. Apie nieką negalvoji – tik maudaisi ir bėgioji kaip laimingas laimingas šuo paplūdimiu. Vakare nusiperki tris kilogramus žuvies, paruoši ją netikėtai labai skaniai su ananasais ir kokoso pienu. Susilauki besimėgaujančių maistu draugų aikčiojimų ir saldžiai užmiegi po besisukančiu ventiliatoriumi. Šviečiant mėnuliui ir kažkur mūkiant asilams.
Žvilgsnis Tanzanijos link
Tyliai supami burinio laivo grįžtame į Vasinio salą. Valtelei bakstelėjus į uolėtą salos krantą pradingsta ir jūros liga, išgaruoja ir prisiminimai apie visas aplankytas pakrantės vietas. Kelionės pabaiga.
Pasibaigė ne tik ši kelionė pakrantėje, tačiau ir visas šešių mėnesių Europos savanorių tarnybos projektas Kenijoje. Grįšim į Eldoretą, sutvarkysim paskutinius reikalus, atsisveikinsim su mus priėmusia organizacija ir susipakavę daiktus kilsim skrydžiui atgal į Europą. Paskutinį vakarą sėdžiu po didžiausiu kada nors matytu baobabu ant salos krašto ir žvelgiu į horizonte jau Tanzanijos žemėse besileidžiančią saulę. Mano mintys dabar jau priklauso tai žemei. Juk sakoma – vieno pabaiga yra kito pradžia. Ir jei viskas klosis, kaip suplanavau ir suorganizavau per šiuos šešis mėnesius dirbdamas Kenijoje, jau gruodžio mėnesį per Ispaniją ir Ganą grįšiu į Tanzaniją.
Tai nebebus patogus ir viskuo aprūpintas Europos savanorių tarnybos projektas, ir nebus dešimties draugų iš Europos smagus pasibuvimas Kenijoje. Dabar tai mano paties pinigai, projektai, darbas ir gyvenimas ant pusiaujo - tarp liūtų ir zebrų, džiunglėse ir savanose, šalia Kilimandžaro sniegynų ir šio šilto spalvoto Indijos vandenyno.
Tad iki pasimatymo, kur saulė leidžias!