Vos ne pusė Europos savanorių tarnybos (EST) savanorių tiesiog norėjo pargrįžti namo į Europą. Kiti pasiryžome nubraukti praeities nesklandumus ir nemalonią patirtį paversti pasisekusiu projektu.
Priemiesčių valymas ir didieji raudonieji sliekai
Pirmasis iš mūsų visų atsibudo lietuvis Justas. Apsiuostęs aplinkoje, susiradęs patikimų vietinių bendradarbių, jis pradėjo įgyvendinti ekologinius projektus.
Jau pirmomis savaitėmis su kolega Josiah jis pradėjo rinkti organines atliekas ir organizacijos „Kenya community sports foundation“ (KESOFO) šefo fermoje padarė kompostą, kuriame apgyvendino sliekus. Ir nors mes iš karto juokais su švedu sukūrėme Bon Jovi stiliaus roko dainą „Big red worms from California bay“ (angl. Dideli raudoni sliekai iš Kalifornijos įlankos), tačiau šis individualus projektas labai greitai išaugo į pakankamai rimtus verslo planus.
Vietinės nevyriausybinės organizacijos, iniciatyvinės jaunimo grupės ir netgi mokyklos Eldorete Justo pavyzdžiu pradėjo daryti organinių atliekų kompostus, auginti sliekus ir svajoti, kaip užsidirbs pinigų iš organinių trąšų bei pačių didžiųjų raudonųjų sliekų. Net aš, kuris penkiolika metų tėvų namuose Kernavėje kompostuoju organines atliekas ir visada turiu sliekų žvejybai, niekada nebūčiau pagalvojęs, kad tai Kenijoje galėtų pakeisti žmonių gyvenimus.
Be sliekų projekto, Justas pradėjo organizuoti ir masinius šiukšlių valymus perpildytuose ir skurdžiuose gyvenamuosiuose Eldoreto rajonuose. Lūšnynais tų gatvių negali pavadinti, tačiau netvarka, šalia metamos šiukšlės ir nemalonūs išmatų kvapai sukelia nekokį įspūdį.
Taigi atkakliai beldęs į miesto savivaldybės duris, pabendravęs su vietos gamtosaugos aktyvistais, Justas kas dvi savaites vis kitoje vietoje organizavo talką. Susirinkdavo mokyklinukų, keletas moterėlių, jaunimo grupių ir mes, EST savanoriai. Iš pradžių valę šiukšles beveik vieni, po kelių mėnesių pastebėjome vis didesnį vietos žmonių susirūpinimą savo aplinka.
Nors čia ir nėra veikiančios šiukšlių išvežimo sistemos, nors žmonių įpročiai viską mesti po kojomis taip greit nepasikeis ir nors mes sugebėjome surinkti tik keletą sunkvežimių šiukšlių, tačiau šio projekto pabaigoje Justas jau redagavo Eldoreto miesto sąvartyno įrengimo projektą ir klausėsi realių planų apie besiplečiantį šiukšlių išvežimo verslą tokio dydžio mieste, kaip Šiauliai.
Miesto savivaldybė per akcijas nemokamai duodavo pasodinti po kelis šimtus medžių viešosiose erdvėse. Tai buvo puikiausias įrodymas, kad atkakliai kalant į galvą tvarkos idėjas ir rodant pavyzdį galima greit atkreipti ir aplinkinių dėmesį.
Breikas Kenijos mokyklose
Kai švedas Love per vieną vizitą mergaičių mokykloje scenoje pasisuko ant galvos, visa pilnutėlė gimnazisčių salė pradėjo klykti lyg pamačiusios „bitlus“. Kunigas Simeonas taip pat keniečiams būdingu ištiktuku „aiy...“ laibu balsu išreiškė savo susižavėjimą. Taip jaunasis breiko mokytojas susimąstė apie unikalią galimybę išmokyti vaikus šokti šį šokį ir ties pusiauju.
Vienas bandymas, antras... Valandines pamokas KESOFO organizacijos surinktiems vaikams Love išnaudojo tik norėdamas suteikti pagrindinių žinių apie hip hopo kultūrą bei keliems judesiams parodyti. Taip gal ir būtų keletas vaikų pastrakalioję pagal repo muziką ir viskas, jei ne projektas toje pačioje Nangili mergaičių mokykloje, kurioje švedas ir sugalvojo šią idėją.
Entuziastingos vienuoliktokės ir dvyliktokės iš mokyklos dramos ir šokių būrelio visą savaitę po pamokų įtemptai mokėsi breiko paslapčių. Lanksčios, kūrybingos, imlios šokio judesiams gimnazistės, visos mokyklos nuostabai, po penkių darbo dienų parodomojoje programoje vienos pačios švariai sušoko sinchronišką breiko šokį. Drąsiausios net parodė ir keletą paprastesnių sukinių ant žemės.
Nors nesu šios kultūros entuziastas ir didelis gerbėjas, tačiau per pasirodymą, kaip ir didžiajai daliai mokytojų bei mokinių, iš nuostabos man atkrito apatinis žandikaulis. Galėjome paploti ir sušukti: „Let the girls play!“
Be šokių, švedas kartu su menininku estu Tauno ant sienos viename Eldoreto priemiestyje išpaišė didžiulius aplinką tausoti raginančius piešinius. Į turgų kiekvieną dieną apsipirkti ateinantys Kenijos žmonės iš karto atkreipė dėmesį į jiems neįprastą meną.
Nuo idėjų prie darbų
Aš savo misiją Afrikoje keičiau net keletą kartų. Pirmąsias savaites mokyklose ir sporto klubuose buvau pristatinėjamas kaip krepšinio treneris, galintis suburti kelias komandas ir Eldorete išpopuliarinti šią sporto šaką. Vien jau tai, kad iš 10 baudų pataikydavau 7 ir dar pridėdavau kelis tritaškius iš eilės, sukūrė man krepšinio eksperto įvaizdį.
Išties krepšinio ekspertu Kenijoje tikriausiai galėtų būti bet kuris lietuvis, tad su este Kristi, taip pat žaidusia krepšinio komandoje, planavome mokyti jaunimą pačių paprasčiausių krepšinio elementų. Viena bėda – niekur nebuvo ne tik krepšinio aikštelių, bet ir paprasto lanko su kamuoliu. O vietinių pažadai suorganizuoti visa tai dar kartelį nuplaukė kartu su keniečių neorganizuotumu.
Vėliau projekte ėmiausi metraštininko darbo, tačiau filmuoti ir kurti vaizdo klipus apie savo grupės darbus buvo sudėtinga, nes trūko technikos bei kompiuterinių programų. Per kelias dienas šiaip ne taip sumontavau filmuką apie Love šokių pamokas, bet visame mieste neradau nė vieno kompiuterio, galinčio tą maketą paversti įprasto formato vaizdo klipu.
Organizacijos vadovas Wesley ir vėl žarstė pažadus nupirkti naują kompiuterį ar pakviesti nacionalinio dienraščio žurnalistus fiksuoti mūsų darbų, tačiau į tai jau žiūrėjau su vos pastebimu šypsniu veide.
Nurijau dar vieną karčią piliulę ir įpusėjus projektui, kaip ir Justas, per daug nekreipdamas dėmesio į organizacijos nerangumą bei pasitikėdamas tik EST savanoriais, pradėjau įgyvendinti savus projektus. Ir čia į pagalbą atėjo ispanas Karlosas.
Šis socialinis darbuotojas parengė paskaitėles apie lyčių lygybę, ŽIV/AIDS prevenciją ir socialinių projektų rašymą. Dar pridėjome mano viešųjų ryšių nevyriausybinėse organizacijose patirtį ir žurnalisto darbą, praktinius bei teorinius Justo pamokymus apie klimato kaitą ir menininkų Tauno bei Love piešimo ir šokio pamokas. Iš penkių merginų grupėje tik dvi likusios estės padėjo organizuoti paskaitas ir rengti įvairius neformalaus ugdymo užsiėmimus. Tokias savo savaitines programas mokyklose praminėme „Keliaujančiu cirku“.
Viena savaitė vidurinėje mokykloje, po to nevyriausybinė jaunimo meno ir aplinkosaugos grupė, dar vėliau – suorganizuotas projektas prie Turkanos ežero, dykumose prie Sudano sienos, o viską vainikavo produktyvus ir daug pasitenkinimo mokiniams bei mokytojams suteikęs projektas Nangili mergaičių mokykloje.
Įsisukęs į organizacinius darbus projekto pabaigoje prisiminiau ir pažadus vietinių mokyklų mokiniams įrengti krepšinio aikšteles. Ilgai vietinių organizacijos vadovų vilkintą projektą su pasimėgavimu įgyvendinau per kelias darbo dienas.
Vietinėje pakelės lentpjūvėje prisipjausčiau lentų, pas indą parduotuvėje užsakiau krepšinio lankus. Savaitgalį lentas sukaliau, Kristi nudažė, padedamas Justo ir Karloso jas užkėliau ant darbinio autobusiuko stogo ir nuvežėme į mokyklas. Laužtuvais išdaužėme duobes, už kelis eurus nukirtome po eukaliptą stovams, susukome, sutvirtinome, viską vaikų padedami įcementavome ir įteikėme po kamuolį.
Prireikė tik savaitės – ir su pasimėgavimu žiūrėjome į 300 vaikų būrį, besivaikantį vieną kamuolį, bei pirmus taiklius metimus į naujus krepšius. Bent dvi skurdžios Eldoreto mokyklos keleriems metams turės papildomą sporto šaką fizinio lavinimo pamokose.
Projekto pabaigoje į bėgikų sostinę Eldoretą iš Turkanos dykumų atvyko treniruotis dvi maratonininkės. Keliaudami į dykumą išklausėme vietos bėgikų problemas, tad prieš išvykdami į Europą sukrapštėme paskutinius projekto pinigus ir nupirkome minėtoms maratonininkėms dviejų mėnesių treniruočių „kelialapius“ į kalnuotą Kenijos kraštą, kur treniruojasi žymiausi pasaulio maratonininkai.
Su ašaromis akyse bėgikės tarė padėkos žodžius, o man beliko viltis, kad šis jų gyvenimo posūkis atvers naujas galimybes ir suteiks progą parodyti savo gabumus. Jų kelionė iš dykumų į Eldoretą labai panaši į mūsiškį atvykimą Kenijon. Tie patys iššūkiai – susiorientuoti aplinkoje ir parodyti, ko esi vertas.
Iš pradžių nerangiai prasidėjęs projektas „Let the girls play“ pabaigoje įgavo pagreitį ir buvo žinomas bene visuose aplinkiniuose Eldoreto rajonuose. Daug kur buvo valomos šiukšlės, vyko paskaitos, diskusijos, žaidimai, buvo įrengtos krepšinio aikštelės ir komposto dėžės, nupiešti piešiniai ant sienų ir palikti šilti jausmai vietinių gyventojų širdyse.
Grįžimas namo
Lėktuvas atsiplėšė nuo žemės. Panirome į baltus debesis, susikaupusius virš Nairobio. Dėl to neturėjome progos dar kartą pažvelgti į Kilimandžarą ir žaliąsias Afrikos kalvas, kuriose dirbome ir keliavome pastaruosius šešis mėnesius.
„Kaip manai, nuveikėme mes ten apačioje ką nors naudingo, ar ne?“ – paklausiau šalia
lėktuve sėdinčio ispano Karloso. – „Hm, – šyptelėjo bičiulis, – Manau, kad tos kalbos apie lyčių lygybę, trys mėnesiai iš šešių, praleisti be darbo, ir problemos su pinigais nieko labai daug negalėjo padėti Eldoreto bendruomenei. Jei nori ten iš tiesų padaryti kažką gero, reikia keliauti atskirai, statyti mokyklas, dirbti išsijuosus visus metus ir tikėtis, kad tavo pastangos atneš naudos.“
Pritariamai linktelėjau, tačiau turėjau ir ką pridurti: „Tiesa. Bet paradoksaliausia, kad ne tai ką mes padarėme su projektu yra svarbiausia, o tai, ką šis EST projektas padarė su mumis.“ Visiems, kurie liko iki pabaigos, šis projektas tapo gyvenimą pakeitusiu iššūkiu. Juk susitvarkėme su problemomis, perpratome Kenijos darbo ir kultūros principus bei galiausiai patys nuo nulio sukūrėme projektą.
Devynios valandos skrydžio iki Londono. Visi šeši sėdime lėktuve ir jau galvojame po kurio laiko vienaip ar kitaip grįžti atgal į Afriką. Tauno padirbs Norvegijoje, o užsidirbęs pinigų grįš statyti namo ant žaliųjų Kenijos kalvų. Helen jau dabar įsitikinusi, kad niekas jos Estijoje nelaukia. Kristi planuoja keliauti atostogų atgal į Afriką kartu su mama. Justas išsilaikys keletą egzaminų universitete ir žvalgysis Tanzanijos link. O mes su Karlosu žaidžiame paskutinę partiją šachmatų.
Tik įpusėjame žaidimą, o lėktuvas jau leidžiasi Londono oro uoste. Apmaudžiai sužeriu nebaigtos partijos figūras į dėžutę. „Nesikrimsk. Turėsime daug laiko pratęsti. Po pusantro mėnesio, drauguži, po pusantro mėnesio – vėl į kelią“, – šypteli Karlosas.
Aš irgi nusišypsau ir patapšnoju ispanui per petį. Mėnuo susitikimų su draugais ir šeima, mėnuo žvejybos ir poilsio Lietuvos miškuose, o rudeniui įsibėgėjus su Karlosu jau vėl belsime į Afrikos duris. Pirmieji iš visos šios Kenijos savanorių grupės. Šį kartą – Gana. Vėliau – planai pasiekti Tanzaniją ir nesibaigiantys nuotykiai ties pusiauju.