2000 kilometrų iki Juodosios jūros žirgais įveikti pasiryžusių raitelių kelias vėl nuvedė į LDK istorijai reikšmingą vietą – Naugarduką. Šio prieigose, prie Litovkos ežero, žygeivius pasitiko XV amžiaus riterių šarvais vilkintys du baltarusiai ant žirgų. Sustabdė, paklausė, kur lietuviai joja, ir palydėjo iki pilies, iš kurios dabar liko tik du apgriuvę bokštai.
Reportažą žiūrėkite čia.
XIII-XVIII amžiuose Naugardukas buvo vienas svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinių, gynybos, kultūros, administracijos ir teismo centrų, todėl, sudarant kelionės maršrutą, jis buvo įtrauktas į aplankyti būtinų vietų sąrašą.
Prieš jį pasiekiant laukė sudėtinga diena, todėl rytas raitelių stovykloje prasidėjo ankstėliau nei iki šiol – pirmieji žygeiviai sukilo dar šeštą ryto. Po privalomojo žirgų šėrimo ir girdymo, pusryčių bei balnojimo, į kelią raiteliai irgi leidosi truputį anksčiau nei įprastai.
Laukė sudėtinga diena, todėl visi buvo itin susikaupę. Po trijų valandų jojimo prie Litovkos ežero laukė pirmoji staigmena: tautiškais drabužiais pasipuošusi baltarusė, itin bijanti žirgų, raiteliams pasiūlė šviesios duonos su druska. Pajojus dar kelis šimtus metrų, buvo ir antroji staigmena – iš krūmų išniro du viduramžių riterių drabužiais vilkintys raiteliai, kurie, įsitikinę, kad lietuviai joja be piktų kėslų, pasisiūlė juos palydėti iki Naugarduko pilies.
„Nuostabu, pasitikimas buvo fantastiškas, ypač dėl to, kad apie šias staigmenas nieko nežinojome. Tai buvo kažkas labai, labai, labai nerealaus“, - emocijomis tryško viena žygio „2000 kilometrų istorijos“ raitelių Skirmantė Naglytė.
Emocijų nestigo ir prijojus Naugarduką. Prieš kelis šimtmečius ten stūksojusios pilies kieme raitelius sutiko vietos savivaldos atstovai, buvo surengta spaudos konferencija apie analogų pasaulyje neturintį lietuvių žygį žirgais, raiteliai išklausė istorijos pamokėlę, o patys niekaip negalėjo atsižavėti tuo, ką pamatė buvusios Naugarduko pilies kieme.
„Net žirgai kažko nerimsta, matyt, kažką čia pajuto. Gal Vytauto laikų dvasią?“ – svarstė barzdotas krėviškis Česlovas Marcinauskas.
„Šios pilies istorija – itin įdomi. Labai gaila, kad dabar čia galima pamatyti tik dviejų bokštų griuvėsius. Pati pilis yra po žemės sluoksniu, bet tikiuosi, kad greitai prasidės restauracijos ir rekonstrukcijos darbai“, - vylėsi vienas lietuvius pakeliui pasitikusių „riterių“ Fiodoras Michejevas – Karinio istorinio klubo „Kunigaikščių GUF“ narys.
F.Michejevas – žygio „2000 kilometrų istorijos“ sumanytojo Giedriaus Klimkevičiaus – geras draugas, todėl, vos sužinojęs apie šią kelionę, bičiuliui nutarė pateikti staigmeną.
„Draugas pasielgė taip, kaip ir turi pasielgti draugai“, - šypsojosi G.Klimkevičius.
Baltarusius lietuvių žygis itin žavi. Didesniais nei žemaitukai, kuriais joja lietuviai, Latvijos peršeronų veislės žirgais žygeivius pasitikę baltarusiai apgailestavo, kad patys negali leistis į kelionę iki Juodosios jūros.
„Labai gaila, kad kol kas neturime galimybės su kitais vaikinais prisidėti prie lietuvių ir surengti bendrą ekspediciją iki Juodosios jūros“, - sakė F.Michejevas.
Po įspūdžių kupinos dienos – vėl poilsis, o trečiadienį raiteliai ir jų žirgai vėl leisis į kelią. Anot drauge su žygeiviais keliaujančio veterinaro Audriaus Kučinsko, žemaitukai jaučiasi pakankamai gerai. Šis žygis, kuriuo siekiama atkartoti Vytauto Didžiojo kelią iki Juodosios jūros ir taip paminėti Žalgirio mūšio 600-ąsias metines, pakurstė diskusijas, kad tokioje kelionėje kankinami žirgai. Tačiau veterinaro teigimu, žemaitukai, Lietuvoje žinomi maždaug nuo V amžiaus, dėl to ir išliko, kad buvo treniruojami ištvermės varžyboms, per kurias per dieną nubėga dvigubai daugiau nei dabar po pusšimtį kilometrų kasdien įveikiantys žygeiviai.
„Pasaulyje išliko tik pora žirgų veislių, kurios pasižymi tokia ištverme“, - tvirtino A.Kučinskas.
Ištverme pasižymi ir prie raitelių Alšėnuose prisidėjęs šuo Alšis, kuris jau tapo visų numylėtiniu. Tiesa, Alšis dalį kelio jau įveikia automobilyje, nes žygeiviai sunerimo, kad didesniuose miestuose jis gali pakliūti po automobilio ratais.