Tai buvo diena, kai žygio „2000 kilometrų istorijos“ dalyviai pajuto, ką reiškia joti per stiprų lietų. Tačiau dėl to kilusius nepatogumus kompensavo vaizdai, kuriuos išvydo žygeiviai keliaudami Naugarduko apylinkėmis.
„Pagaliau pirmą sykį gavome rimtą lietų, todėl per žygį patyrėme beveik visas gamtos išdaigas, išskyrus sniegą. Tačiau apskritai turėjome nuostabiausią kelionės dieną, nes dar nesame joję apylinkėse, kuriose tokia graži gamta. Tuos klonius pavadinčiau lietuviškomis Alpėmis, - turėdamas galvoje, kad Naugardukas, kaip ir beveik visa dabartinė Baltarusija, kažkada buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija, porino žygio sumanytojas Giedrius Klimkevičius. - Manau, kad Naugarduko pilis pastatyta nuostabiausioje pasaulio vietoje“.
Gal pusę kelio iš 60 kilometrų, kuriuos įveikė per trečiadienį, žygeiviai stebeilijo į mažiausiai penkis horizontus: pradedant kalvomis, baigiant miškais.
„Mūsų protėviai žinojo, kur pilis statyti“, - šypsojosi G.Klimkevičius, prisimindamas didingą LDK ir Naugarduko – vieno svarbiausių šios kunigaikštystės centrų – istoriją.
Kol raiteliai džiaugėsi apylinkėmis, į priekį, kaip ir kasdien, juos vedė lydintis visureigis. Daugelis nusistebėjo „Nissan Patrol“ pravažumu, nes jis įveikė vietas, kurios apskritai atrodė neišvažiuojamos.
„Mūsų tikslas – kuo trumpesniu atstumu nuvažiuoti iš taško A į tašką B, bet – ne asfaltu, nes tai neįdomu nei žirgams, nei raiteliams. Mes ieškome trumpiausio atstumo maksimaliai gruntiniais keliais“, - pasakojo visureigį vairuojantis Vaidotas Marozas.
Tačiau Baltarusijoje daug kas kitaip nei, pavyzdžiui, Lietuvoje, kurioje miško keliai tikrai nesikeičia kone kas valandą. Prieš tris savaites išžvalgytas maršrutas, kuriuo turi keliauti Juodosios jūros link jojantys raiteliai, dėl nenumatytų aplinkybių nuolat kinta. Trečiadienį jį keisti teko dėl to, kad prieš savaitę buvo išardytas tiltas, kuriuo numatyta joti. Tačiau miško keliuką, kurį užvertė medis ir dėl to keliuko nebeliko, įveikė ir visureigis, ir žirgai.
Iš Senųjų Trakų iki Očikovo Ukrainoje užsibrėžę įveikti raiteliai, žemaitukų veislės žirgais jau nujojo 360 km iš numatytų 2000.
Žirgai, iš pradžių kentę dėl žaizdų ir skaudančių nugarų, sveiksta.
„Mane labiausiai nustebino tai, kad žirgai patys gyja. Pavyzdžiui, Česlovo Marcinausko Žyga, antradienį grandine susižeidusi koją, kitądien jojo visą maršrutą – 60 kilometrų, o vakare ant jos kojos nebuvo nė žymės žaizdos“, - pasakojo G.Klimkevičius.
Jo paties kumelei Bombai buvo pritrinta nugara ir dėl to raitelių stovykloje kilo diskusijų, ar nereikėtų jai leisti pailsėti. Bet įveikus trečiadienio kelią, ant Bombos nugaros žaizdos nebeliko.
Gerai – bent jau psichologiškai – jaučiasi ir raiteliai, nes pusei iš dešimties skauda nugaras, bet dėl to – nė vienas neverkšlena ir neketina atsisakyti tikslo balne pasiekti Juodąją jūrą.
Raitelių ir jų žirgų numylėtiniu jau tapęs pakeliui prie žygeivių prisidėjęs priklydęs šuo Alšis, trečiadienį truputį prarado orientaciją ir palindo po Bombos kojomis, nusibrozdino koją, tačiau, pašlubčiojęs tris minutes, vėl skuodė lyg niekur nieko.
Alšis priėmė naują taktiką. Jis jau atpažįsta raiteliams ir žirgams kelią rodantį visureigį, kuris visuomet važiuoja bent keliais kilometrais priekyje ir ieško, kaip pasiekti numatytą tašką. Naujasis keliautojų draugas, supratęs žygio sistemą, dabar palekia iki raitelių laukiančio visureigio ir grįžta prie žirgų, kad pirmasis parodytų šiems kelią.