Ilgas ir nuobodus jojimas paplente, simbolinė vieta Slanime, kur prieš
pusę amžiaus dar buvo kanalas, jungiantis Baltijos ir Juodąją jūras,
Lenino paminklai ir - galiausiai - keli kilometrai lauko ir miško
keliukais. Tai buvo dar viena naujų įspūdžių kupina diena, per kurią
žirgais Vytauto Didžiojo keliais jojantys raiteliai įveikė pusšimtį
numatytų kilometrų iš Derevnos iki Kalvių, ir dar labiau priartėjo
prie Juodosios jūros.
Slanimas - nedidelis Baltarusijos miestelis, bet vis tiek jojant
pakankamai judriomis jo gatvėmis reikėjo labai susikaupti. Su
raiteliais keliaujantis šuo Alšis buvo įsodintas į lydintį automobilį
ir jame pasiekė kitą stovyklą, nes beveik visas raitelių maršrutas
šįsyk driekėsi palei judrų plentą, o priklydėlis dažniausiai mėgsta
bėgti kelio viduriu.
Slanime, kuris LDK galutinai atiteko Mindaugo valdymo metais,
raiteliai trumpam stabtelėjo simbolinėje vietoje - prie Oginskio
kanalo, kuris dar ne taip seniai jungė Baltijos ir Juodąją jūras.
XVIII amžiaus antroje pusėje Mykolo Kazimiero Oginskio iniciatyva
pastatytas 53 km ilgio kanalas su 10 šliuzų, jungė šių jūrų baseinus:
Nemuno ir Dniepro upes per Nemuno intaką Ščiarą ir Dniepro intaką
Pripetę bei šios intaką Jaseldą. 1960 metais šliuzai buvo
išsprogdinti.
Greta Ščiaros žygeiviai išklausė trumpos istorijos pamokėlės ir
nusifotografavo prie rymančio Vladimiro Iljičiaus Lenino paminklo.
Išjojant iš miesto, raitelius pasitiko trys močiutės ir senukas su
obuoliais ir kriaušėmis - apie lietuvių žygį žirgais į dabartinę
Ukrainą nemažai baltarusių jau sužinojo iš televizijos. Tuo dar kartą
žygeiviai įsitikino stabtelėję papietauti, kai specialiai į juos
pažiūrėti privažiavo šeima - vyras, žmona ir duktė.
„Šis žygis yra nerealus, - aikčiojo šeimos galva Saša. - Galėtų ir
mūsiškiai kažką panašaus padaryti.“
„Labai norėčiau truputį pajoti“, - nedrąsiai ištarė nė karto ant
žirgo nesėdėjusi mažoji Diana, tačiau, užuot tai padariusi, tik paglostė vieną
žirgą.
Keliaudami į pietvakarius - į Očikovo miestelį Ukrainoje - raiteliai
prisivijo į pietus žiemoti traukiančius gandrus, kurie iš Lietuvos
išskrenda rugpjūčio 24-ąją, Šv.Baltramiejaus dieną.
Ketvirtadienį daugiausia laiko teko joti šalia pakankamai judraus
plento. Žirgai, pirmosiomis žygio dienomis, itin baidęsi
pravažiuojančių automobilių, jau nurimo. Išskyrus vieną - Aisetą,
kuriuo joja Neringa Kūlokaitė. Bet patyrusi 32 metų raitelė su
žemaituku susitvarko.
„Joti tokiu keliu truputį nusibosta - risnoji ir risnoji, o horizonte
niekas nesikeičia. Tai truputį migdo, bet supranti, kad joji, o ne
automobiliu važiuoji. Kuo reljefas kalvotesnis, tuo smagiau joti“, -
sakė vienas raitelių 56 metų dzūkas Algirdas Motiejūnas.