Karščiu pulsuojantis apie 18 mln. gyventojų talpinantis Kairas – chaoso, turizmo ir istorijos epicentras. Nors dauguma sako, kad niekada nemiegantis miestas yra Niujorkas, tačiau Kairas taip pat galėtų pretenduoti į šį titulą, ypač – per ramadaną.
Patys egiptiečiai Egiptą vadina pasaulio motina, nors šalies šlovės metai jau praėję. Nepaisant to, Kairas vis dar išlieka regioniniu literatūros ir meno centru bei vienu iš pagrindinių miestų, pritraukiančių daugiausia turistų.
Nežinau, ar keliaujant individualiai galima pamatyti daugiau nei su kokia nors kelionių agentūra, tačiau susiplanavęs kelionę pagal save nuo nieko nepriklausysi. Be to, manau, ne aš viena, atsidūrusi svetimame mieste, nori išbandyti savo galimybes. Aišku, Kaire pradedantiems iššūkių ieškotojams kur kas lengviau, nes čia turizmas toks pats senas kaip ir piramidės, todėl viskas iš esmės jau „sukramtyta“, tereikia tik „nuryti“.
Savo turistinę dieną Kaire pradėjau nuo El Husseino aikštėje esančios Al Azharo mečetės, kuri yra viena seniausių ir žymiausių mečečių Kaire, pastatyta Fatimidų 970 metais. Sakoma, kad įspūdingiausia šios mečetės dalis yra mihrabas (niša, nurodanti Mekos kryptį – aut.past.), tačiau man didžiausią įspūdį padarė mečetės eksterjeras ir vidinis kiemas. Be to, galima užlipti į vieną iš trijų minaretų. Ir čia nėra fiksuotų kainų, todėl tik laimės dalykas, kaip pavyks susiderėti.
Įėjimas į mečetę nėra mokamas, tačiau merginoms vertėtų turėti ne tik galvos apdangalą, bet ir kuo paslėpti rankas iki riešų bei kojas iki pėdų. Aišku, jokių iškirpčių. Kadangi aš neatitikau šių reikalavimų, man davė chalatą primenantį rūbą su gobtuvu. Už tai reikia palikti arbatpinigių.
Kitoje pusėje kelio yra Sayyidna al Husseino mečetė, kurią vietiniai dažnai vadina tiesiog Omaro mečete. Teigiama, kad būtent čia yra palaidota Husseino – pranašo Muhamedo anūko – galva. Tą patį viešai tvirtina ir dvi mečetės Sirijoje bei Izraelyje.
Šalia mečečių yra Al Azharo teologinis universitetas (arabų k. madrassa), įkurtas 988 m. Tai – antra pagal senumą islamiška edukacinė institucija pasaulyje (pirmoje vietoje – al Kairaouine universitetas Maroke – aut. past.). Universitetas laikomas prestižiškiausia sunitų teologijos mokykla.
Šalia religinių objektų yra Khan el Khalili kvartalas, kuris panašus į vieną didelį turgų. Nuo čia esančių blizgučių net galva susisuka, o kaljanų pasiūla, kaip ir batų, tiesiog pranoksta visus lūkesčius. Tačiau svarbiausia čia akivaizdžiai yra prekių kiekybė, o ne kokybė, todėl norimą įsigyti daiktą reikėtų gerai pažiūrėti.
Dėl ramadano dirba ne visi pardavėjai, o jeigu ir dirba, tai ne visada suprasi, kokiu laiku. Nepaisant to, prekių pasiūla bet kuriuo atveju neturėtų pasirodyti per maža.
Pasivaikščiojusi po turgų pėstute pajudėjau link Tahriro (arabų k. išsivadavimo) aikštės, kuri Kaire dažnai laikoma atskaitos tašku judant įvairiomis Kairo kryptimis. Šalia Tahriro aikštės yra nacionalinis Egipto muziejus, kuriame saugoma daugiau kaip 100 tūkst. vertybių iš beveik kiekvieno Egipto istorijos periodo. Šiuo aspektu muziejus tikrai įspūdingas, tačiau pats eksponavimo būdas šiek tiek nuvylė.
Paprastai muziejuose gido niekada nesisamdau – iki šiol nemaniau, kad jis reikalingas, bet šį kartelį to nepadariusi pasigailėjau. Ne visi objektai turi aprašymus, o jeigu ir turi, tai dauguma jų itin skurdūs. Bandydama suktis iš padėties, priartėjusi prie vieno ar kito objekto prisijungdavau prie turistinės grupės, kurių vadovai kalbėjo angliškai arba rusiškai.
Įspūdingiausia – faraonui Tutanchamonui skirta salė, kurioje ne tik sutvarkytas apšvietimas, ventiliacija, užrašai, bet ir dulkės nuvalytos nuo eksponatų.
Vis dėlto, dalies salių man nepavyko aplankyti, nes vyko remonto darbai. Be to, muziejuje labai tvanku, tad norint išbūti juose kelias valandas vertėtų su savim pasiimti vandens.
Sparčiu žingsniu per kelias valandas apėjusi muziejų pajudėjau senojo krikščioniškojo Kairo link. Lengviausia iki čia nusigauti metro. Įsėdate stotelėje „Sadat“, pavažiuojate keturias stoteles ir išlipate „Mar Girgis“ stotelėje. Kitoje kelio pusėje prasideda senasis Kairas.
Ši vieta dažniausiai vadinama koptiškąja Kairo dalimi. Žodis „koptas“ kilo iš graikiškojo Egipto pavadinimo „Aigiuntos“, reiškiančio „egiptietis“. Senajame Kaire yra šešios koptų bažnyčios, iš kurių garsiausia – IV a. pastatyta al Muallaqah arba vadinamoji kabančioji bažnyčia. Tokį pavadinimą ji gavo dėl to, kad buvo pastatyta ant senųjų romėnų Babilono vandens vartų.
Bažnyčioje savanoriaujanti gidė pateikė dvi tokios konstrukcijos priežastis. Viena – kad bažnyčią pastatė aukščiau nei kitus objektus dėl potvynių, tačiau, kaip ji pati teigė, tai nėra rimtas paaiškinimas, nes tokiu principu nebuvo pastatyta nė viena kita bažnyčia. Kitas paaiškinimas – kad taip norėta išryškinti šios bažnyčios svarbą.
Be bažnyčių, kurios primena pravoslaviškas cerkves, yra sinagoga, o šiek tiek toliau – mečetė. Teigiama, kad Ben Ezra sinagoga yra ta vieta, kur Mozė, dar būdamas kūdikiu, pintinėje buvo ištrauktas iš Nilo, o vėliau meldėsi Dievui. Šiandien ji žymiausia tuo, kad XIX a. sinagogos saugykloje buvo atrasti 280 tūkst. įvairių dokumentų – nuo religinių raštų iki finansinių dokumentų ir t.t., pakeitusių didžiosios dalies mokslininkų suvokimą apie to meto įvykius. Didžioji dalis šių dokumentų perkelti į Kembridžo ir Mančesterio universitetus.
Apžiūrėjusi pagrindinius koptiškojo Kairo objektus nusprendžiau atsigaivinti vaisvandeniais. Vienas gatvės prekeivių pasiteiravo, iš kur aš. Pasakiau, kad iš Lietuvos. Paprašęs palūkėti skubiai pradėjo kažko ieškoti už prekystalio. Staiga ištraukė lentelę su užrašu „Sveiki atvykę į Egiptą“. Pasirodo jo hobis – kolekcionuoti lenteles su tokiais užrašais iš įvairiausių šalių. Jis turi ir antrą tokią pačią kolekciją, tik su užrašu „Alus“. Paklausus, kaip jam sekasi pardavinėti alų per ramadaną, ypač – kai šalia įsikūrusi policijos nuovada, jis tik šyptelėjo: „Čia visi mano draugai.“
Po koptiškojo Kairo jau vakarėjant pasuku Al Azharo parko link. Šis parkas vertas kairiečių pasididžiavimo. Buvusi viena šiukšliniausių vietų Kaire 2005 m. tapo nuostabiu parku su dar nuostabesniu kraštovaizdžiu. Geriausia čia atvažiuoti, kai saulė jau rieda vakarop. Tada išryškėja ne tik gaivus oras, bet ir žavi spalvų paletė, nudažanti vakarėjantį Kairą. Saulei nusileidus matyti į kalėdines eglutes panašūs minaretai. Parko teritorijoje yra trys restoranai, kurie gal šiek tiek ir brangoki, tačiau kartais juose apsilankyti sau leisti galima. Juk atostogos.
Po pasivaikščiojimo parku galite paplaukioti Nilu. Jums bus siūloma individualiai išsinuomoti laivelį, tačiau galima palaukti, kol susirinks visa grupė. Laivelių šturmanai ne itin gerai kalba angliškai, todėl iki galo išsiaiškinkite, už ką mokate. Galima suderėti 2 val. turą už maždaug 60 lt klaikiai lemputėmis apkarstytame laivelyje su ne itin gerais arabiškos muzikos įrašais. Tačiau toks pasiplaukiojimas nevertas, jeigu turite galimybę pasivaikščioti Nilo pakrante, nes iš esmės nieko daugiau nepamatysite. Nebent jums tiesiog norisi paplaukioti.
Jeigu savo kelionę baigsite 12 val. nakties ar vėliau – ne bėda. Barai ir restoranai atidaryti iki paryčių. Rekomenduočiau aplankyti Zamaleko rajoną, esantį saloje, kuriame nuo senų laikų mėgsta pasisvečiuoti atvykę europiečiai ir įvairių šalių ambasadoriai. Kainos tikrai nėra gąsdinančios, o ir publika priimtinesnė.
Soti vakarienė ir rūkstantis kaljanas ant Nilo kranto – vienas iš puikiausių būdų užbaigti dieną Kaire.