Be darbo, be pinigų, be namų, be šeimos. Ši frazė skamba kaip iš ašaroti linkusios laidos anonso, o ją išgirdus prieš akis iškyla varganos, pulkelio pyplių apsuptos moterėlės apšiurusiame bendrabutyje vaizdinys. Tačiau paverskime tą moterėlę jauna panele, vaikus – moskitais ir, kadangi šiandien jaučiamės piktdžiugiškai žiaurūs, palikime ją vieną Kinijos vidury. Dabar panašu į nuotykių romaną? Nepataikėte. Tai – mano gyvenimas.
Kai dar Lietuvoje mintimis permečiau pačius baisiausius scenarijus to, kas galėtų Kinijoje nutikti, į galvą nė netoptelėjo, kad pasitelkiau per mažai fantazijos. Net negalėjau pagalvoti, kad negausiu pažadėto darbo ir turėsiu kęsti nemalonią tropinio tarakono draugiją nušiurusiame bendrabučio kambaryje, kuriame man bus leista prisiglausti tik savaitėlei.
Taigi štai aš ir sėdėjau viduryje niekam nežinomo Kinijos kaimo ant medine lenta dengtos lovos savo laikinoje kamarėlėje bei liūdnai mintyse kartojau plačiai apdainuotą klausimą: „Ką daryt?“
Turiu prisipažinti, kad labiausiai viliojo perspektyva viską mesti ir verkiant parbėgti atgal pas mamą, tačiau graudžiai supratau, kad šiuo metu nelabai turiu išvis ką mesti, mat esu be darbo, be jokių įsipareigojimų ir turiu gyvenamąją vietą tik dėl nenusisekusių darbdavių malonės.
Kaip liaudies išmintis sako, kai esi dugne, daugiau nėra kur dėtis, kaip tik kilti viršun. Be to, buvo labai gaila skrydžiui į tokią tolybę išleistų pinigų, kad taip greitai ir gėdingai iš Kinijos grįžčiau. Taigi nusprendžiau taip lengvai nepasiduoti: susiveršiu diržus ir nemokėdama svetimos šalies kalbos, nepažinodama jos žmonių ir dar neperpratusi jos kultūros pabandysiu susirasti darbą.
Taigi pasiraitojau rankoves ir prisijungiau prie kelių dešimčių milijonų darbo ieškančių kinų vildamasi, kad man pasiseks labiau nei jiems ir tapsiu naudinga visuomenei dar prieš pasibaigiant santaupoms ar kambario nuomai.
Visų pirma, kaip moderni šiuolaikinė bedarbė, nutariau paieškoti skelbimų internete. O tai pasirodė sunkiau nei galima įsivaizduoti, mat neturėjau interneto. Maloningai gautas kambarys tokiais ar, tiesą sakant, bet kokiais kitokiais patogumais nebuvo aprūpintas.
Kadangi iš vienos pažįstamos buvau girdėjusi, kad netoliese esančiame „MacDonald‘s“ restorane yra bevielis ryšys, patryniau rankas ir susipakavusi savo kompiuterį išsiruošiau jo link. Praklaidžiojus ratais gal valandą – Kinijoje gatvių pavadinimų juk neperskaitysi, pagaliau radau, ko ieškojau, ir įžengiau pro jau gerai pažįstamos kavinės duris. Kad niekam nekiltų įtarimas, simboliškai nusipirkau atsigerti ir, nusiteikusi ilgam bei maloniam ryšiui su pasauliu, sėdau prie stalo. Bevielis internetas iš tiesų buvo, tik kur rasti elektros lizdą kompiuteriui pasikrauti?
Kaip šuo apėjau visus kavinės kampus. Pagaliau, nieko panašaus neradusi, nusprendžiau, kad gal jis paslėptas paprastiems žmonėms neįkandamoje vietoje, pavyzdžiui, ant lubų (prašyčiau jokių juokelių apie mano naivumą – būtent tokioje vietoje yra geriausiai veikiantis elektros lizdas mano bendrabučio kambaryje). Kadangi čia niekas nekalbėjo angliškai, vieno valytojo užklausiau ženklais – kur galėčiau prisijungti savo kompiuterį. Pagaliau supratęs, ko aš noriu, jis vos piršto nepasukiojo prie smilkinio, tarsi būčiau paklausus: „Kur čia pas jus galima būtų pašokti tango?“ Taigi, bevielis internetas yra, o elektros lizdų kompiuteriams – ne. Įdomus suplanavimas, nieko nepasakysi.
Per penkis savo buvimo Kinijoje mėnesius jau spėjau prisižiūrėti ir daugiau tokių nestandartinių sprendimų, ypač susijusių su keliais ir elektra. Nors pastaroji čia nėra labai brangi, tačiau dažnam kinui atrodo normalu ją taupyti.
Ne, tuo nenoriu pasakyti, kad visi pavyzdingai išjungia šviesas išeidami iš kambario arba jos mažiau naudoja – greičiau jau priešingai! Mano dabartinėje darbo vietoje šviesos taip plieskia, kad norisi su akiniais nuo saulės sėdėti.
Taupymas Kinijoje reiškia, kad, pavyzdžiui, viename iš multimilijoninės kompanijos pastatų kartą per savaitę yra paprasčiausiai atjungiama elektra ir visi darbuotojai turi kaip skruzdėlės išsibėgioti ir keliais sluoksniais susigrūsti kituose kompanijos departamentuose. Kaip man, apstulbusiai, buvo paaiškinta, „valdžia taip taupo elektrą“.
Dar žiauresnį tokio taupymo variantą mačiau kaimyniniame departamente. Ten kompanija iš peties taupė elektrą prie 36 laipsnių karščio neįjungdama kondicionierių, tad darbuotojai visą devynių su puse valandų dieną žliaugė prakaitu pavydžiai nužvelgdami viršininko kabinetą, kuriam, žinoma, jokia taupymo programa negaliojo.
Kinijos kelius irgi reikia atskirai paminėti. Iš pirmo žvilgsnio, jie atrodo tikrai geros kokybės, kaip ir derėtų šaliai, kurioje viską tiesiogiai tvarko valdžia: nutiesti mokami greitkeliai, stūkso viadukai, dydžiu primenantys daugiaaukščius namus, svarbiuose miestų keliuose užlopytos skylės. Tačiau kai prieš porą savaičių keliavau po visą šalį, turėjau progą pamatyti ir kiek originalesnių kelių tiesybos sprendimų, pavyzdžiui, vidury vienos kelio juostos apasfaltuotą medį.
Akivaizdu, kad gamta kinams labai svarbi. Na, bent jau vairuotojams tai tikrai. Juk medis viduryje kelio ir vairuotoją priverčia susikaupti, ir gražiai atrodo, ir nekontroliuojamą populiaciją kartais „pamažina“. Visokeriopa „nauda“, ar ne?
Grįžtant prie temos apie elektrą, reikia pastebėti„MacDonald‘s“ kondicionieriai veikė kuo puikiausiai, tačiau tam ir buvo paaukoti visi elektros resursai, tad klientai palikti likimo valiai tikintis, kad jų kompiuteriai neišsikraus per vidurį svarbaus laiško. Kažkelintą kartą keiksnojant tokią savo sėkmę, man neliko nieko kito daryti, kaip sėsti prie nučiupinėto viešojo kompiuterio.
Visą dieną prasigalynėjusi su vis iššokstančiais kinų hieroglifais pagaliau suradau porą skelbimų anglų kalbos mokytojams ir nusiunčiau jų autoriams savo gyvenimo aprašymą. Nors mokytojos profesija – tikrai ne man, tačiau badas – ne brolis, tiks ir toks darbas, kol ką nors geriau susirasiu.
Kiek kol kas teko matyti, vakariečiams, nemokantiems kinų kalbos, čia kitokių darbų retokai būna. Kinijoje mes priimami arba mokyti anglų kalbos, arba dėl to, kad didintume kompanijos prestižą, (maždaug: pažiūrėkite, mes turime užsienio ekspertų!), o dažniausiai atliekame abi šias funkcijas.
Pavyzdžiui, pora pažįstamų rusių, kelis mėnesius dirbusių Kinijoje vaikų darželio auklėtojomis, kiekvieną rytą turėdavo išeiti į lauką ir sutikti vaikus atvedančius tėvus bei stovėti pirmoje eilėje per visus kitus darželio renginius. Kaip jau ankstesniuose straipsniuose minėjau, kinams įvaizdis ir prestižas – svarbiau nei kokybė.
Pabaigusi reikalus prie interneto nusprendžiau išbandyti kitą labai populiarų darbo ieškojimo būdą – „per pažįstamus“. Pirmą kartą būdama Kinijoje džiaugiausi, kad į tokią tolybę atvažiavau ne viena pati, o per mainų programą. Žinoma, iš vietinių tos programos koordinatorių visiškai nebuvo ko tikėtis – geriausias pasiūlymas, kokį iš jų gavau, buvo gyventi iš savo santaupų viename kambaryje su kažkokia kinų šeima, už tai juos kiekvieną vakarą mokant anglų kalbos. Nelabai patraukli perspektyva.
Vis dėlto per šią programą susipažinau su dar keliais Guangdžou dirbančiais užsieniečiais, į kuriuos ir nusprendžiau kreiptis šią kritinę akimirką. Juk kam daugiau reikalingi draugai, ar ne?
Taip susirinkau pluoštelį kontaktų ir pradėjau kelių dienų skambinimo maratoną, kuris davė daug geresnių rezultatų nei skelbimai internete. Per vieną liūdnos nedarbo ir gresiančios benamystės savaitę buvau pakviesta net į tris darbo pokalbius. Nuėjau tik į vieną, kuris eilinį kartą išsitęsė iki poros dienų. Be to, ilgai laukiau, kol su manimi susitiks atsakingas asmuo, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, iš tiesų yra išvykęs arba tiesiog užsiėmęs.
Pasirodo, kad toks kitų ir savo laiko nevertinimas – kultūrinis kinų bruožas. Svarbūs žmonės, niekam nieko nepranešę, daro ką nori, o mažiau svarbūs žmonės bando patys prie pastarųjų prisitaikyti ir kitus priderinti. Susitikimai iš anksto planuojami tik su klientais ar pan., o paprasti kompanijos darbuotojai žino „savo vietą“ ir laukia, kol viršininkai susimils ir įterps juos į savo darbotvarkę.
Vis dėlto šį kartą mano kantrybė valandų valandas belaukiant žadėtųjų pokalbių dėl darbo nenuėjo veltui ir pagaliau, lygiai po 21 dienos nuo atvykimo, iškilmingai palikau bedarbės statusą praeityje. Įsidarbinau toje pačioje kompanijoje, kuri prieš tai labai atkakliai įrodinėjo, kad man joje nėra vietos. Taigi visiškai apstulbau dėl tokios keistos savo sėkmės, tačiau rezultatu džiaugiausi ir per daug neklausinėjau, kas ir kaip, – dar po to persigalvos...
Dabar manau, kad dėl viso šito malonumo kalta kinų darbo kultūra ir joje įsišaknijęs autoritarizmas. Viršininkai nesitaria su pavaldiniais, priima sprendimus patys vieni ir dažnai jų pavaldiniams net nepasako. Galiu bandyti tik įsivaizduoti, kas nutiko mano atveju, kaip staiga netekau darbo, į kurį mane pasikvietė iš už jūrų marių, ir kaip po to buvau vėl priimta, tik jau kitame departamente ir į kitą poziciją.
Pasitelkime fantaziją. Pradžia. Bosas pasako padėjėjui: „Rask anglų kalbos mokytoją, nesvarbu kokį.“ Po poros dienų pats pamiršta, kad to prašė, o kai prisimena, nusprendžia, kad gal nereikia išvis tų mokytojų, užteks jam ir „chinglish“ (juokais taip užsieniečiai vadina kinų anglų kalbos lygį: „chinese“ plius „english“ – aut. past.).
Be to, persigalvojęs viršininkas pamiršta apie tai pasakyti savo padėjėjui. Taigi, padėjėjas pradinį įsakymą perduoda vykdytojui, kuris, netrukus suradęs mane, džiugiai praneša šia žinią. Padėjėjas, nieko nelaukęs, pradeda organizuoti mano atvykimą ir susitaria dėl detalių. O pagaliau, nutaikęs laisvą akimirką, praneša bosui: „Radom!“
Bosas nustemba, kodėl padėjėjas siūlo kažkokią mokytoją, kurios jam juk nebereikia. Padėjėjas pasimeta. Nuėjęs pas vykdytoją pasako, kad viršininkui aš nepatikau. Vykdytojas pamano, kad viršininkui nepatinka kažkas, susijęs konkrečiai su manimi, todėl laikraštyje paskelbia, kad ieško darbuotojų į tą pačią poziciją ir suranda dar porą britų kandidatų.
Nudžiugęs praneša tai padėjėjui, kuris pagaliau paaiškina, kad šita pozicija iš viso buvo atšaukta. Vykdytojas išvis lieka nesupratęs, kas čia įvyko, tačiau perduoda šią žinią man, ir aš tampu bedarbe.
O kitas departamentas jau kuris laikas nesėkmingai ieško vakarietės. Per pažįstamus pagaliau nugirsta apie mane ir – valio! – mane priima. Tada pasirašom dokumentus, ir kiekvienas išsiskiriame mintyse trindami rankas dėl tokios sėkmės, nuskilusios kaip aklai vištai grūdas.
21 diena nerimo, gyvenimo „ant lagaminų“, kurių taip ir neišsipakavau, bijodama, kad bet kada gali tekti su visu turtu kraustytis į gatvę, kol pagaliau piktybiška nesėkmė pasigailėjo manęs ir paliko ramybėje.
Pagaliau, išaušus ankstyvam ketvirtosios savaitės Kinijoje rytui, galėjau pasipuošti savo itin solidžiais, specialiai šiai kelionei pirktais darbui biure tinkančiais rūbais ir atsisėsti į savo naująją rinkodaros dizaino konsultantės darbo vietą. Atrodytų, nuotykiai pagaliau baigėsi ir galiu atsipūsti. Tačiau liaudies patarlė sako: jei bijai nuotykių, nevyk į Kiniją, ar kažkaip pan. Vienų nuotykių pabaiga buvo tik kitų pradžia, bet šį sykį jiems jau jaučiausi pasirengusi.