Po devynių nepertraukiamo jojimo dienų - poilsis. Juodosios jūros
link keliaujančių raitelių žirgai taip įprato kasdien judėti, kad per
laisvą dieną nenustygsta vietoje.
Kaimelis, kuriame yra virtuvė, montažinė, sandėliu virtęs štabas bei
dvylika miegamųjų palapinių, penktadienio vakarą buvo pastatytas
laukymėje šalia Zubačių.
Virtuvė iš karto buvo papuošta jojant
rastomis dirbtinėmis rožėmis, o stovyklos komendantas Marius
Butkevičius ant saviškės palapinės tradiciškai prikabino plakatą su
peliuku ir užrašu „Komendantas Mariukas“.
Ant stulpo buvo pririšta žygio „2000 kilometrų istorijos“ vėliava.
Šurmulys stovykloje netyla nė minutei: kažkas dalijasi įspūdžiais,
kažkas vaistais sukinėjasi prie žirgų, keliese triūsia virtuvėje,
kurioje kone kasdien verdami grybai, pririnkti šalia stovyklų
esančiuose miškuose.
Iki vidurnakčio ar net dar ilgiau šurmuliuoja ir montažinė, kurioje
nukrovinėjama kasdien nufilmuota medžiaga. Raitelius visą kelionę
lydės prodiuserinės bendrovės „CG Barakuda“ komanda - prodiuseris, du
operatoriai ir režisierius, kursiantys laidas „Lietuvos ryto
televizijai“ bei filmą apie Baltarusijoje ir Ukrainoje aplankytas LDK
istorijai reikšmingas vietas.
Per poilsio dieną šeštadienį, raiteliai itin atidžiai apžiūrėjo savo
žirgus, vaistais patepė skaudamas vietas, o kai kurie saviškius
žemaitukus net išmasažavo.
„Žirgai mums reikalingi ne tik darbui. Mes juos mylime. Jie tai ir
jaučia - prieini, o žirgas pradeda glaustytis“, - sakė viena žygio
dalyvių Skirmantė Naglytė.
400 kilometrų iš nujoti numatytų 2000 jau įveikusius žirgus kasdien
apžiūri veterinaras, Sveikatos mokslų universiteto docentas, katedros
vedėjas bei Stambių gyvūlių klinikos vedėjas Audrius Kučinskas,
suleidžia žemaitukams vaistų bei tyrimams paima jų kraujo. Daktaro
laipsnį turintis veterinaras po kelionės ketina rašyti
mokslinį-tiriamąjį straipsnį apie žemaitukų ištvermę.
„Šiems žirgams šita kelionė - visiškai nebaisi, nes jie negauna
didelio krūvio. Tai nėra ištvermės varžybos, kuriose žirgams tenka
bėgti 100 ir daugiau kilometrų. Daug diskutavome su raiteliais ir
visi esame vieningos nuomonės, kad čia žemaitukai gauna mažesnį krūvį
nei per varžybas.
Jie bėga tiek, kiek patys to nori. Jei pavargsta, iš
karto galvojama apie poilsio dieną, o jojant stojama valandai ar
pusvalandžiui, žirgai parupšnoja žolytės, atsigeria, išsimaudo upėje“,
- sakė A.Kučinskas.
Anot veterinaro, daugiau problemų su žemaitukais buvo žygio pradžioje, nes žirgai nepažinojo vieni kitų, todėl kovojo dėl hierarchijos.
Dabar viskas jau nusistovėjo: žirgai išsiaiškino santykius ir nebesipyksta -
jau aišku, kuris jos priekyje, kuris - paskutinis.
Po pusdienio triūso prie žirgų, kelias valandas šeštadienį raiteliai
paskyrė skalbimuisi. Išmaudytas buvo ir prie žygeivių prisidėjęs šuo
Alšis - tam, kad neužsikrėstų blusomis.
Žygeivių draugu tapęs Alšis, matyt, turi aviganio genų, nes šuo moka
elgtis ne tik su žirgais. Jojant pastebėjęs karvių bandą, Alšis ima
jas ganyti.
Raitelių stovykloje šuo elgiasi lyg sargas: apeina, apžiūri kiekvieną
stovyklos kampą ir tik tada krenta miegoti.
Sekmadienio rytą, atsikvėpę, raiteliai ir jų žirgai vėl leisis į kelią
- Juodosios jūros link.