Juodosios jūros link žemaitukų veislės žirgais keliaujančių raitelių poilsio diena neišmušė iš ritmo. Pailsėjus joti buvo smagiau bei linksmiau, o ir žemaitukai lėkė sparčiau.
Čia galite žiūrėti reportažą.
„Iki poilsio dienos joti jau buvo labai sunku. Atrodė, joji, joji, joji, joji, o pietų kaip nėra, taip nėra. Sulauki pietų, pavalgai ir vėl joji, joji, joji, joji. Šiandien kažkaip viskas kitaip: išjojome, o jau – pietūs. Papietavome ir – jau stovykla“, - greitakalbe bėrė vienas raitelių Vaidotas Digaitis.
„Gal taip yra ir dėl to, kad oras – vis šiltėja. Pakeliui net vynuogių pasiskynėme“, - antrino Skirmantė Naglytė.
„Paskambinau namo, tai sakė, kad Žemaitijoje net snigo, o pas mus saulė šviečia“, - vėl atitarė V.Digaitis.
Raiteliai įveikė tradicinį pusšimtį kilometrų – iš Zubačių į Oktiabrį. Didžiąją kelio dalį su raiteliais bėgo ir šuo Alšis, kuris į lydintįjį visureigį buvo pasodintas tik tuomet, kai prireikė kirsti magistralę.
Tačiau šuo tiesiog veržėsi iš automobilio ginti saviškių, kai pamatė, kaip pakeliui žygeivius užpuolė pievoje besiganęs eržilas.
Dėl to kilo pavojus žemaitukų veislės kumelėms.
Nors viskas baigėsi laimingai – ant itin ilgos grandinės pririštą eržilą suvaldė šeimininkas.
Pakeliui raiteliai vėl prisirinko obuolių, o paukščiais besidomintis žygio „2000 kilometrų istorijos“ sumanytojas Giedrius Klimkevičius išvydo itin retą paukštį – sakalą keleivį.
Po neprailgusios kelionės per vakarienę raiteliai pirmą kartą nuo žygio pradžios buvo pamaloninti žuvimi – iš baltarusių nusipirktu karpiu. “