Gandai apie istorinį lietuvių žygį žirgais Vytauto Didžiojo keliais Juodosios jūros link Baltarusijoje sklinda žaibo greičiu. Žemaitukais jojančius žygio „2000 kilometrų istorijos“ dalyvius vietiniai pasitinka šypsodamiesi, su gėlėmis ir vaišėmis.
Tradicinius pusšimtį kilometrų iki kitos stovyklavietės pirmadienį raiteliai pradėjo netoli Oktiabrio gyvenvietės įrengtoje stovyklavietėje. Po pusvalandžio prijojus Gorodzecą šio miestelio savivaldos atstovai prajojantiems lietuviams pamojavo stovėdami šalia buvusio SSRS saugumo vado Felikso Dzeržinskio paminklo.
Dar įdomiau buvo už poros dešimčių kilometrų, kai ties Vygoda teko keltis per Dnepro-Bugo kanalą. Į pusę amžiaus, o gal ir dar senesnius laikus menantį sutrūnijusį medinį keltą, ant kurio likę užrašai SSRS, žirgai žengė skirtingai. Vieni drąsiai žingsniavo trapu, kitus reikėjo paraginti.
Kitoje pusėje žygeivius su žiemos gvazdikais rankose pasitiko vietinės močiutės ir palinkėjo sėkmės.
Sėkmės linkėjo ir Orechovskij miestelio prieigose išsirikiavę bent pusšimtis vietinių. Vaikai glostė žirgus ir net gavo progą pajodinėti, moterys aikčiojo iš nuostabos, vyrai siūlė duonos su druska ir net įdėjo vaišių.
„Jūsų kelionė – tiesiog nereali. Linkiu jums kuo didžiausios ištvermės ir kuo greičiau pasiekti Juodąją jūrą“, - sakė penkiasdešimt penkerių metų Nadiežda, net metusi sodo darbus, kad pamatytų prajojančius lietuvius.
Orechovskij gyventojai įdėjo žygeiviams dėžę vaišių: duonos, lašinių, paprikų ir net – vietinio samagono. Galiausiai baltu automobiliu „Volkswagen Jetta“ parodė jiems artimiausią kelią į naują stovyklavietę ties Osa, nuo kurios siena su Ukraina – visai šalia.
„Jau priprantame prie to, kad pakeliui sutikti vietiniai nuolat klausinėja, kur jojame. Tačiau kai pasitinka su vaišėmis ir dar parodo kelią, - itin smagu. Orechovskij žmonės sakė, kad net pirtį būtų mums iškūrenę, jei anksčiau būtų sužinoję, kad prajosime jų miestelį. O nusiprausti dabar labiausiai ir norisi“, - tvirtino raitelių vadovas Vaidotas Ruibys.
Maudynės – kone didžiausia žygeivių problema. Pastarąjį kartą pirtyje jie vanojosi prieš tris dienas, o kada gaus išsimaudyti kitą kartą – niekas nežino.
Priklydęs šuo Alšis šįsyk savo kojomis įveikė visus pusšimtį kilometrų. Alšis raitelių stovykloje jau jaučiasi kaip šeimininkas. Naktį iš virtuvės šuo nemačiomis pasiglemžė saugiai padėtos duonos, o pietaujant, kai tarpusavyje susikivirčijo vienas šalia kito pririšti du žirgai, puolė jų skirti, tačiau raiteliai suskubo greičiau. Antradienį žygeiviai jau ketina kirsti Ukrainos sieną. Sieną su jais kirs ir Alšis, nes žygeivių draugu tapęs priklydėlis jau turi pasą, kuris atkeliavo iš Lietuvos.