Dažniausiai Šarm el Šeiche atostogaujantys turistai turi galimybę aplankyti Sinajaus pusiasalyje, Šv.Kotrynos mieste esantį Sinajaus kalną, kuris dar vadinamas Mozės kalnu. Pasak Senojo Testamento, Mozė ant šio kalno iš Dievo gavo 10 įsakymų, kurie buvo skirti jo tautai.
Be kalnus mėgstančių keliautojų ir religingų žmonių, Sinajaus kalnas gali būti įdomus ir istorines vietas lankyti mėgstantiems bei adrenalino ieškantiems turistams.
Keliaujant iš Kairo turbūt patogiausia būtų važiuoti automobiliu, tačiau nesant tokiai galimybei ar tiesiog taupant pinigus, vieną iš reikšmingiausių religinių vietų galima pasiekti ir autobusu, kuris primena ne taip seniai praėjusius tarybinius laikus. Iš Kairo į Šv.Kotrynos miestelį autobusas išvyksta kiekvieną dieną 11 val. ryte. Kelionė nėra labai sunki, nebent tik tai, kad ji trunka 7 valandas, o ventiliatoriai veikia (bent jau per mūsų kelionę) tik pusę kelio.
Važiuojant iš Kairo pakeliui yra net keturis patikrinimo punktai, kurie neturi jokios sistemos.
Ties pirmuoju patikros punktu pareigūnai labai rūpestingai tikrino vietinių pasus ir turistų vizas. Patikrinę visus keleivius, du iš jų – tuos, kurie atitiko vakarų žiniasklaidos formuojamą teroristų įvaizdį (baltos galabėjos, ilgos barzdos ir Koranas rankose), – išlaipino.
18 val. atvykome į turistiškai svarbią, tačiau aptarnavimo aspektu ne itin išvystytą gyvenvietę milžiniškų kalnų ir dykumos apsuptyje.
Pasiteiravus pro šoną atsitiktinai ėjusio vietinio apie Šv.Kotrynos vienuolyną ir Sinajaus kalną, šis maloniai pasisiūlė palydėti pusę kelio. Po to nusistebėjęs, kad mes – su sandalus primenančia avalyne ir be žibintuvėlio, palinkėjo sėkmės ir davė savo telefono numerį.
Sliūkindami puikiai išasfaltuotu keliu nuo gyvenvietės į kalnų gilumą ir stebėdami labai greitai besileidžiančią saulę bei kas sekundę nykstantį šviesos ruožą pradėjome panikuoti. O kas bus, jeigu nepasieksime to vienuolyno iki užklumpant aklinai tamsai?
Tačiau mums sekėsi. Visai blyškioje prieblandoje, kai panikos sukurti demonai jau skverbėsi į sąmonę, pamatėme vieną elektros stulpą, kuris atrodė lyg ta išganinga šviesa tunelio gale. Dar keliolika metrų, ir priėjome kažką, kas primena civilizaciją: beprotiškai brangi vietinė kavinė, pora suvenyrinių kioskelių ir policijos, atsakingos už turistus, punktas.
Čia mums buvo paaiškinta, kad reiks laukti iki vidurnakčio, kol pradės rinktis gidai beduinai, pavojingais kalnų keliais turistus vedantys į žymiausią šio regiono tašką – Sinajaus kalną, kurio viršukalnė iškilusi 2285 metrų virš jūros lygio.
Maždaug apie 22 val. aplink kavinukę pradėjo sukinėtis beduinų vadovas. Suskaičiavęs, kiek yra turistinių grupelių, jis susiskambino su gidais ir suskirstė turistus.
Beduinų gidas yra būtinas. Jo paslaugos kainuoja apie 85–100 Egipto svarų (maždaug 43–50 Lt), nepriklausomai nuo grupelės dydžio.
Aš niekada nesu buvusi kalnuose. Ir nepaisant to, kad į kalnus kopiau pirmą kartą, dabar aš tai dariau vidury nakties. Kai pradėjome žygį, beduinų gidas pasiteiravo, ar mes norėtumėte nuobodžios ir ilgos trasos, ar šiek tiek statesnės, bet gerokai trumpesnės. Pasirinkome pastarąjį variantą.
Taigi, su lengvam pasivaikščiojimui skirta avalyne laipioti mėnulio apšviestais, turistų nenutryptais ir toli gražu su apibūdinimu „šiek tiek statesni“ prasilenkiančiais keliais buvo ne tik nauja patirtis, bet ir fortūnos išbandymas. Retėjantis oras ir tai, kad trūko geresnio fizinio pasirengimo, pakirto ne tiek kojas, kiek širdį ir plaučius. Keletą kartų tikrai pagalvojau, kad mano krūtinė perplyš perpus ir iškris širdis.
Per keturias valandas nuolat pristabdydami, kad atgautume kvapą, šiaip ne taip pasiekėme viršūnę. Mūsų gidas atsisuko ir su plačia šypsena tarė: „Jūs esate pirmi mano turistai, kurie pasiryžo lipti šia trasa. Šiaip šiuo keliu lipa tik patyrę beduinai ir dar keletas pamišusių turistų.“ Išaušus rytui ir iš viršaus pamačius tuos skardžius, kuriais užlipome, supratome, ką jis turėjo galvoje.
3 valandos miego po žvaigždėtu dangumi ant tūkstančių turistų nutrintų beduinų išnuomotų čiužinių bei apklotų ir visus žemiškus vargus priverčiantis pamiršti saulėtekis, trunkantis vos keletą minučių. Niekada nemačiau taip greitai kylančios saulės.
Ant kalno buvo gal koks šimtas turistų, kurių tylų susižavėjimą pertraukė kinų maldininkų giesmių tirada, neleidžianti pasiekti to mistinio jausmo, kai, atrodo, nieko daugiau aplink tave nėra.
Maždaug pusvalandį pasigrožėję tekančios saulės šešėlių žaismu kalnuose visi jau keliavo vorele žemyn. Kalno viršūnėje niekas nenorėjo užsibūti dėl saulės kaitros, kuri jau 8 val. ryto būna pakankamai intensyvi.
Sinajaus kalno papėdėje yra įsikūręs Šv.Kotrynos vienuolynas, kurį galima aplankyti tik kelias valandas per savaitę. Tai puikus lankytinas objektas, tačiau vien tik dėl jo čia atvykti neverta.
Pavieniai keliautojai, nusileidę kalno apačion, gali susidurti su kita problema – kaip sugrįžti į savo miestą. Autobusas iš Šv.Kotrynos miestelio išvyksta 6 val. ryte, t.y. visiškai neatsižvelgiama į tai, kad dauguma turistų laukia saulėtekio, kuris būna panašiu metu, priklausomai nuo sezono, ir tai, kad reikia mažiausiai 1,5 valandos nusileisti nuo kalno.
Mūsų gidas, kai jam sumokėjome dvigubai daugiau nei už autobusą, pavežė mus iki vieno iš policijos patikros punktų, esančio už 100 km, kur, anot jo, pravažiuoja daug įvairiais maršrutais važiuojančių autobusų.
Kepinantis 40 laipsnių karštis ant dykumą skrodžiančio asfaltuoto kelio – ne tai, ką mes planavome. Vis dar besijuokiant iš absurdiškos situacijos, tačiau jau pradėjus rimtai svarstyti galimybę keliauti autostopu krovininėmis mašinomis, staiga sustojo lengvasis automobilis. Ponia plačia šypsena paklausė: „Aš į Kairą, o jums kur?“
Sakoma, kad žmogui, užlipusiam į Mozės kalną ir sutikusiam saulėtekį, atleidžiamos visos nuodėmės. Aš tikiu, kad ne tik atleidžiamos nuodėmės, bet ir sėkmė pradeda lydėti.
Kaip Mozė parvedė savo tautą į Pažadėtąją žemę, taip ir mes saugiai grįžome į Kairą.