Pora pasieniečių rudu UAZ su mirgsinčiais žiburėliais, trečiadienio rytą iš stovyklavietės palydėjo žygio “2000 kilometrų istorijos“ dalyvius iki artimiausio miestelio ir parodė, kaip keliauti toliau.
Pasieniečiai stovykloje budėjo per naktį tam, kad, jų teigimu, apsaugotų žygeivius nuo nemalonių nuotykių.
Mažojo Orichovo, šalia kurio Ukrainoje buvo įkurta pirmoji keliautojų stovykla, mokykloje buvo atšaukta pamoka, kad mokiniai galėtų savo akimis pamatyti žermaitukų veislės žirgais Juodosios jūros link traukiančius raitelius.
Žygeiviams Ukrainoje, kaip ir Baltarusijoje, užduodamas tas pats klausimas: „Kur jojate?“. Tačiau žmonių reakcija dabar tikresnė. Žmonės apskritai čia nuoširdesni, nors, atrodo, gyvena vargingiau – nematyti suartų laukų ir juos tvarkančios technikos.
Populiariausia transporto priemonė Ukrainos kaimuose – mopedai ir arklių traukiami vežimai. Kai kurie ukrainiečiai tiems vežimams dar pritvirtina automobilio numerius. Pakelėse ganosi kalakutai ir net paršeliai, kiemuose loja šunys, visur primėtyta krūvos moliūgų.
Istorinio žygio Vytauto Didžiojo keliais sumanytojas Giedrius Klimkevičius pakeliui, tvenkinyje girdydamas žirgą, išsimaudė ir pats – netyčia įkrito į vandenį.
„Nieko tokio“, - šlapi drabužiai G.Klimkevičiui nesugadino nuotaikos.
Emocijų šįsyk buvo daug: jų nestigo vien bendraujant su pakeliui sutiktais vietiniais. Tačiau įspūdį padarė ir visiškai pasikeitęs kraštovaizdis: atrodo, kirtai sieną, ir atsidūrei kitame pasaulyje. Jei Baltarusijoje stovykla buvo statoma laukuose, apžėlusiuose itin aukšta žole, tai Ukrainoje – smėlynai ar laukai, kuriuose žolė yra visiškai žema.
Gamtoje – pilna gyvybės. Pavyzdžiui, vienas įspūdingiausių vaizdų trečiadienį buvo naguose gyvatę laikantis ir skrendantis erelis.
Raitelių palydai šįsyk pirmą kartą teko ieškoti mechanikų – nulėkė pakaitinius žirgus vežančios priekabos padanga, tačiau ukrainiečiai – geranoriški, todėl staigiai suorganizavo pagalbą.