Pasistiprinę garuojančia grikių koše, žygio „2000 kilometrų istorijos“ dalyviai pradėjo šešioliktąją dieną Juodosios jūros link.
„Sunki diena laukia, daug josim asfaltu ir per miestą“, - optimizmu netryško raitelis Giedrius Klimkevičius, sėsdamas ant žirgo.
Žygeivių priešakyje važiuojančio visureigio navigacinė sistema rodo, kad važiuojant iki Očakivo jos rekomenduojamais keliais tektų įveikti 973 kilometrus. Tačiau Vytauto Didžiojo kadaise įveiktais keliais laukia šimtais kilometrų ilgesnis atstumas - pakeliui aplankysime istorines vietas.
Šiandienos tikslas - 60 kilometrų iki kitos stovyklavietės.
Naktis buvo viena šalčiausių per visą kelionę ir rytą prabudę išvydome šerkšnu padengtą žolę bei lengvai apledėjusias palapines. Tačiau netrukus džiaugėmės puikiu oru: danguje - nė debesėlio, jokio vėjelio ir maloni šiluma.
„Ukraina ruošiasi į Europos Sąjungą - šalia plento yra kelias žirgams“, - prajojęs Zaričios miestelį juokavo G.Klimkevičius.
Arkliais kinkytų vežimų kelyje sutikome bent dvidešimt. Vieni - su kroviniais, pavyzdžiui, moliūgais, kiti - su penkiais ar šešiais keleiviais. Jų išmintos šalikelės žygeiviams kur kas palankesnės nei asfaltas.
Tačiau ir asfaltas, ir automobiliai žirgams jau nebe toks atgrasūs, kaip pirmosiomis dienomis. Tik raitelės Neringos Kūlokaitės žirgas Aisetas vis dar baidosi lyg pašėlęs, vos pavyksta sutramdyti.
Ypač Kovelyje, plotu ir gyventojų skaičiumi prilygstančiame Alytui ir iki šiol didžiausiame mieste, kurį kirtome.
Dialogai su pakeliui sutiktais ukrainiečiais dažniausiai panašūs:
- Kur traukiat?
- Iki Juodosios jūros.
- Oho! - neslepia nuostatos.
Tačiau pasitaiko ir įdomesnių. Pavyzdžiui, apie dešimtą valandą ryto atokvėpio minutei ir gurkšniui vandens stabtelėję prie vietinės parduotuvės su kavine sutikome tuziną jau lengvai nuo alaus įšilusių vietinių. Vienas jų pasišovė mums parodyti trumpesnį kelią iki Očakivo ir buvo nusiteikęs apie jį itin detaliai papasakoti, tačiau negalėjome užtrukti ir atsisveikinome.
Kitoje maisto prekių parduotuvėje pardavėjos teiravosi, kokia Lietuvoje yra minimali alga. Jų - triskart mažesnė.
Raitelius lydinčio visureigio ekipažą pralinksmino pavakarę miške sutikti du grybautojai. Raitieji „2000 kilometrų istorijos“ dalyviai jiems paliko didžiulį įspūdį.
„Vien dėl to buvo verta į mišką eiti“, - džiūgavo pusamžiai vyrai.
Paskutiniai dešimt kilometrų miško keliu žygeiviams taip pat pažėrė staigmenų - vandens ir purvo sklidinų duobių.
„Vargas su tais mieščioniškais arkliais ir raiteliais“, - šovęs tiesiai per vieną purvo vonių bendražygius per dantį patraukė dzūkas Algirdas Motiejūnas. Dauguma ją apėjo pakraščiu.
Kitoje vandens sklidinoje dauboje raiteliai išvydo plaukiantį žaltį.
„Pirmą kartą matau tokį vaizdą - tik geltonos ausytės kyšo!“ - nestigo emocijų.
Sutikti pakeliui žaltį - namų, židinio, mirusių protėvių, gerovės, sveikatos ir vaisingumo dievybę - geras ženklas.
Pusę septintos vakaro dienos maršrutą įveikusių žygeivių laukė maloni atgaiva - kaitri pirtis.
Šią savaitę ekspedicijos „2000 kilometrų istorijos“ dalyviai planuoja įpusėti kelionę.