Šeštadienio vidurdienį Lucko gatvėse automobilių burzgesį nustelbė kanopų kaukšėjimas.
Kelis kilometrus iki lankomiausio miesto statinio - Lucko pilies - raiteliai įveikė judriomis miesto gatvėmis.
Pirmąja kelio juostą užėmusius žygeivius vieni automobilių ir troleibusų vairuotojai draugiškai pasveikino pyptelėdami ar kilstelėdami ranką, kiti neslėpė susierzinimo dėl sudrumsto miesto ritmo.
„Po du!“ - pasigirdo komanda ir tuoj pat išsirikiavę keliautojai įjojo pro viduramžių pilies vartus.
Reginys prikaustė ne tik turistų ir praeivių, bet ir kasos bei pilyje įsikūrusių muziejų darbuotojų dėmesį. Palikę darbo vietas, jie sugužėjo arčiau vartų.
„Jaučiuosi kaip sugrįžęs į namus. Ir skausmą, ir nuovargį nuėmė lyg ranka“, - užplūdusiomis emocijomis dalinosi Giedrius Klimkevičius. Lyg pritardami jo žodžiams sužvengė žirgai.
Daugiau nei šešis šimtus metų jau skaičiuojanti ir prieš trejetą dešimtmečių restauruota pilis mena Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus.
Ukrainiečiai didžiuojasi faktu, kad 1429 metų sausį Vytautas Didysis Europos monarchus sukvietė į Lucko suvažiavimą ir pilį išgarsino visoje Europoje.
Šį suvažiavimą prisiminė ir miesto meras Bogdanas Šiba, susitikęs su ekspedicijos dalyviais. Jis vylėsi, kad vieną dieną, Ukrainai tapus Europos Sąjungos nare, Luckas vėl suskambės Europoje kaip Vytauto laikais.
Garsiojo LDK valdovo pėdomis keliaujantys, specialiai šiam žygiui pasiūtais kostiumais vilkintys aštuoni vyrai ir dvi moterys pilies fone atrodė lyg atkeliavę iš praeities.
Tačiau į realybę tuoj pat sugrąžino aplink šurmuliavę jaunavedžiai. Saulėtą rudens šeštadienį į pilį fotografuotis vienas po kito traukė vestuvininkų ekipažai.
Vienai vestuvių dalyvei trumpa ryškiaspalvė suknelė ir bateliai su sprindžio pakulne nesutrukdė užsiropšti ant žirgo ir įsitaisyti už G.Klimkevičiaus nugaros.
Pastebėjęs smalsų kitos tamsiaplaukės ukrainietės žvilgsnį, raitelis Algirdas Motiejūnas padrąsino ją prieiti arčiau ir paglostyti žirgo kaktą.
- Tikrai galiu? - ukrainietiškai pasitikslino mergina, pamažu tiesdama ranką.
- Taip taip. O paskui man - bučkis, - rusiškai jai atsakė ir į skruostą žaismingai pirštu bakstelėjo linksmuolis 56 metų Dzūkas. Tačiau bučinio negavo - tik plačią šypseną.
O kaip atrodo žmonės nuoširdžiai iš nuostabos atvėpusiais žandikauliais, žygio dalyviai išvydo keliolika kilometrų į pietus nuo Lucko.
Iš pradžių dešimtis vyrukų apspito raitelius lydintį visureigį prie Briščio gyvenvietės kavinės, kai stabtelėjome puodelio kavos.
Vietiniams buvo sunku patikėti, kad prieš akis - tas pats visureigis, kurį rodė per televiziją.
Žinia, kad netrukus jie išvys ir raitelių būrį, kaip mat pasklido po gyvenvietę. Po dešimties minučių susirinko apie keturiasdešimt smalsuolių.
- Iš kur jūs? - vienas per kitą klausė susirinkusieji.
- Iš Lietuvos.
- Ai, kur Robinas Hudas gyveno! - rimtu veidu replikavo kažkuris.
Briščyje - penkiasdešimt trobų. Arklį turi kas penkta šeima. Į juos kaimynai kreipiasi pagalbos, kai, pavyzdžiui, reikia nukasti bulves.
- Kaip jūs tas „sėmkes“ (saulėgrąžas – Red.) valgot neturėdami dantų? - parūpo sužinoti G.Klimkevičiui.
- Įsigudrinau, - plačiai išsišiepė 59 metų Tania, burnoje turinti tik pusę priekinio danties.
Susitikimas su raiteliais Taniai, metais jaunesniam jos vyrui Vasiljevui ir tokiu pat vardu 29 metų sūnui - vienas ryškiausių įvykių per dešimt metų, kuriuos gyvena Briščyje.
„Visos mūsų dienos panašios. Gerai, kad užsukot“, - šyptelėjo Tania.
Raiteliai taip pat džiaugėsi stabtelėję Briščyje. Vietinėje kavinėje pirmą kartą per septyniolika pastarųjų dienų atsigėrę gardžios espreso kavos.
Ši diena taip pat yra pirmoji, kai Alšis nelydėjo žirgų į kelią. Žygeivių numylėtinis sunegalavo ir kitą stovyklą pasiekė gulėdamas veterinaro automobilyje.
„Greičiausiai nuo gero maisto: tai vienas pamaitina, tai kitas, tai trečias. Bet dar gerai jaučia, kad blusos kanda - gyvens“, - optimistiškai nusiteikęs Audrius Kučinskas.