Niūriomis atsisveikinimo nuotaikomis prasidėjo devynioliktoji žygio „2000 kilometrų istorijos“ diena.
Vėlų vakarą, po vakarienės, raitelių grupės vadovas Vaidotas Ruibys pranešė pasitraukiantis iš žygio.
Reportažą žiūrėkite čia.
„Atsinaujino senos rimtos ligos... Nemanau, kad taip nutiko dėl per didelio krūvio - jojame ne pirmą dieną. Greičiau dėl gyvenimo, oro sąlygų“, - tramdydamas jaudulį dėstė 49 metų vyras.
Ši netikėta žinia pribloškė V.Ruibio bendražygius.
„Atrodė, viskas ėjosi normaliai, į stovyklą grįžome su daina. Rytą sužinojau, kad vadas išvažiuoja. Tada jau labai nesmagu pasidarė. Pasijutome silpnesni - likome ne be paprasto raitelio, o be vado“, - pabrėžė Vaidotas Digaitis.
Joti pirmam, anot žemaičio, yra sunkiausia - iššūkis ir raiteliui, ir žirgui.
Raitelis turi pamatyti ar numanyti kliūtis ir apie jas įspėti jojančius paskui, parinkti visai komandai tinkamiausią jojimo tempą, suvaldyti automobilio ar kitos kliūties pabaidytą žirgą. Jis duoda toną paskui sekantiems.
Lengviausia joti antram. Jis tik seka vadą, eina nei per greitai, nei per lėtai ir mato viską, kad vyksta priešakyje.
Trečiam ir ketvirtam žirgui joti lengviau nei likusiems. Vienas paskui kitą jojantys žirgai nemato ir kelio, ir kliūčių (pagalio, butelio, akmens, duobės), esančios toliau nei per metrą. Ypač jei nesilaiko tinkamo atstumo.
Voros gale jojantį žirgą V.Digaitis palygino su automobiliu, važiuojančiu kolonos pabaigoje.
„Gazas, stabdis, gazas, stabdis - toks yra jo ritmas. Žirgas nenori atsilikti, todėl kone lipa ant kojų priekyje esančiam žirgui ir raitelis turi jį sulaikyti“, - paaiškino pašnekovas.
Diskusijų, kas turėtų užimti V.Ruibio vietą ir joti pirmas, nebuvo.
Pakaitomis raitelius į priekį vedė Giedrius Klimkevičius ir Antanas Narmontas.
Sekmadienį žygeiviai nutarė pailsėti ir užsibrėžė įveikti pusę įprasto maršruto - apie 23 kilometrus. Tačiau grįžę jie jautėsi pailsę kaip kasdien.
Iš pradžių septynis kilometrus lietuviai jojo skaldytų juodų akmenų grindiniu.
„Tokio bjaurumo kelio dar neteko įveikti. Žirgai klupo, slydo“, - spjaudėsi žygeiviai.
Ypač vargo V.Digaitis ir Jonas Plūčas, ėjęs voros pabaigoje ir kartu vedęsi dar po vieną žirgą. Į siaurą šalikelę sutilpti du žirgai neturėjo jokių vilčių.
Iki šiol pakaitinį nuosavą žirgą nuolat vesdavosi tik Vaidotas.
Iš žygio pasitraukus V.Ruibui, įprastą ritmą tenka keisti. Priekabomis galima pervežti tik keturis žirgus, todėl atsiradusį dar vieną laisvą tenka vestis raiteliams.
Malonumo nedaug - suvaldyti du žirgus nepalyginamai sudėtingiau, vargsta rankos ir nugara, nes jojama persisukus.
Stovyklos link pasukusių raitelių laukė viksvomis apžėlusios aukštos kalvos. Nosies tiesumu tokių kalvų neįveiksi.
„Pasijutau lyg nuo Medvėgalio būčiau ant Medvėgalio jojęs“, - kalvotą Ukrainos reljefą su didžiausiu žemaičių piliakalniu palygino V.Digaitis.
Žygeiviai patyrė, kad kilometras kilometrui nelygus ir artėjant Karpatų kalnų link gali nepavykti per dieną įveikti suplanuotų pusšimčio kilometrų.
Pokyčių yra ir stovykloje. Įpusėjus žygiui į namus išvyko stovykloje dirbusi savanorė Justina Marozaitė ir vairuotojas Vytautas Banionis. Studentų porą po savaitės pakeis kiti savanoriai.
Labiausiai ekspedicijos dalyvius sujaudino sekmadienio rytą itin pablogėjusi Alšio savijauta. Ištikimu žygeivių palydovu tapęs šuo gulėjo paslikas. Bejėgis keturkojis nereagavo į aplinkinius.
TAčiau veterinaras Audrius Kučinskas neleido prarasti vilties, suleido vaistų, pastatė lašelinę.
Pavakarę Alšis jau atrodė žvalesnis, tačiau noru vėl lėkti paskui žirgus jo akys dar nedega.