Rūkuose paskendusios kalvos ir kylančios saulės spindulių nutviekstos ražienos su kombainų provėžomis ir besiganančiais žirgais.
„Kaip atvirukas“, - prieš akis atsivėręs reginys sužavėjo iš palapinių lendančius ekspedicijos „2000 kilometrų istorijos“ dalyvius. Dvidešimtąjį žygio rytą jie iš krepšių pirmiau traukė fotoaparatus, o ne dantų šepetukus.
„Kičinis vaizdelis, bet negaliu nenufotografuoti“, - fotoaparatu spragsėjo ir „Lietuvos ryto“ fotografas Vladas Ščiavinskas.
„Atsibodo jau šitie vaizdai. Noriu miesto, asfalto“, - nutaisęs rimtą veidą šmaikštavo režisierius Antanas Gluskinas. Kartu su komanda jis kuria dokumentinį filmą apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės paveldą.
Keli žingsniai priešinga kryptimi ir papuoli į visiškai kitą aplinką, primenančią jau ne pasaką, o mistinį siaubo filmą.
311,5 metrų aukščio Kamenarnios kalvos viršūnėje suvešėjęs skroblų miškas.
Ant lygios, sodriai žalios miško paklotės į padangę išsistiebę tamsūs medžių kamienai ir tolėliau sprogmenų per Antrąjį pasaulinį karą išmuštos duobės pažadina keistą nerimą.
„Skroblų malkos itin tvirtos ir kaitrios - kaitresnės už ąžuolą. Nuo degančių skroblų net šamotos plytos lydosi“, - kitokios mintys sukosi 53 metų raitelio Česlovo Marcinausko galvoje.
Skroblų giraitės takais ir prasidėjo šiandienos žygeivių maršrutas.
Sustoję prie upelio pagirdyti žirgų raiteliai nustebo - pirmadienį, apie pusę vienuoliktos priešpiet, kaimelis pilnas žmonių. Vieni šnekučiuojasi sustoję, kiti slampinėja vilkdami koja už kojos.
„Gal šiandien sekmadienis, o ne pirmadienis?“ - sudvejojo raiteliai. Jau beveik tris savaites keliaujantys lietuviai akylai kalendoriaus neseka.
„Rugsėjo 27-ąją nevalia trikdyti gamtos, kuri ruošiasi žiemai: negalima dirbti žemės ūkio darbų, net į mišką eiti“, - paaiškino tvirto stoto vyras, Turkičios miestelio gyventojas.
„O žvejoti galima. Tik nekimba. Gal ir žuvys šiandien poilsiauja“, - pečiais trūktelėjo nuo tiltelio meškerę užmetęs ukrainietis.
Smagių pokalbių bei veiklos netrūko ir netoliese esančiame Senosios Nosovicos kaime.
„Gal norėtumėte trumpam susikeisti?“ - dviratį šalia savęs variusiam senukui pasiūlė raitelis Antanas Narmontas ir tuoj pat sulaukė teigiamo atsakymo: „Žinoma!“
Nikolajui Petroniukui - 78-eri, tačiau jis mikliai užsilipo ant žirgo ir tvirtai įsikibęs paprašė raitelio šiek tiek pavedžioti aplink.
Jei būtų jaunesnis ir turėtų žirgą, Nikolajus mielai prisijungtų ir kartu trauktų prie Juodosios jūros.
Pasitempęs, rusvą kostiumą vilkintis garbaus amžiaus vyras nėra iš tų, kurie toliau gimtojo kaimo per visą gyvenimą nosies neiškišo.
Suvirintojo specialybę turintis vyras keletą metų dirbo Norvegijoje. Jis ne kartą važiavo pro Lietuvą, gerai prisimena buvęs Vilniuje ir Kaune.
Bet visam laikui palikti gimtąjį kaimą jam minčių nekilo. Tėvo statytame name, kuriam ir gimė, jis su žmona išaugino penkis vaikus - tris sūnus ir dvi dukteris.
Prieš dvejus metus, kai mirė Nikolajaus žmona, vaikai kvietė persikraustyti pas juos į Charchovą ar Krymą. Senolis nesutiko: „Su daina ir šypsena neliūdna gyventi ir Senojoje Nosovicoje“.
Jo žodžių tikrumą patvirtina ir suoleliai prie dažno namo vartų, kur pabendrauti susėda kaimynai.
Pavakarę sugrįžę į stovyklą, raiteliai neskubėjo ilsėtis, kaip įpratę. Sėdę į mikroautobusą, jie nuvyko apžiūrėti Kremeneco, viduramžiais laikyto didžiausiu Voluinės miestu.
Medinių įtvirtinimų šioje vietoje būta dar Kijevo Rusios laikais. 1340 metais Kremenecą prijungus prie LDK, pastatyta medinė pilis, o Vytauto įsakymu mediniai įtvirtinimai pakeisti mūriniais.
1409-1418 metais ant kalvos pastatytoje galingoje pilyje už sąmokslą prieš Vytautą buvo įkalintas Švitrigaila.
1430-1432 metais šią pilį, kaip ir Lucko, Švitrigaila išnaudojo kare su Lenkija dėl Voluinės.
„Po šimtmečio, 1536 metais, Žygimantas Senasis Kremenecą ir jo apylinkes padovanojo savo žmonai Bonai Sforcai.
Tvirtovė turėjo aukštas sienas, tris bokštus, kareivines, parako saugojimo pastatus, buvo aprūpinta patrankomis. Karalienė rekonstravo tvirtovę renesanso stiliumi.
Bona Sforca daug davė ir Kremeneco miestui - iš Italijos atvežė bulvių, morkų, petražolių, svogūnų, leido importuoti ir prekiauti valgomąja druska.
Pilies kalnas iki šiol vadinamas Bona“, - raiteliams pasakojo gidas Mikolajus Vinnitskis.
1648 metais pilį du mėnesius apgultyje laikė kazokų vadas Maksimas Kreivanosis, ją užėmė ir sugriovė.
Pilis neatstatyta iki šiol - išlikę dviejų bokštų, gynybinių sienų, gyvenamojo pastato griuvėsiai.
Istorinio žygio dalyviams pati kalva ir ant jos pastatyta pilis paliko didžiulį įspūdį.
„Malonu žinoti, kad ją pastatė lietuvis, Vytautas Didysis. Keista tik tai, kad reikėjo susimokėti už galimybę apžiūrėti griuvėsius. Kiekvienam - po 10 grivinų, maždaug tris litus“, - stebėjosi Gintaras Kaltenis.