„Mes jus matėme Lucko pilyje, tik neradome progos nusifotografuoti. Išgirdę, kad esate pakeliui į Zbaražą, iš karto važiavome čia“, - džiaugsmu tryško pusamžė ukrainietė Vera Kerničnaja, kartu su dukterimi Ira priėjusi prie žygeivių Zbaražo tvirtovės rezidencinių rūmų kieme.
Šios moterys domisi žirgais, matė reportažus apie ekspediciją „2000 kilometrų istorijos“ per Ukrainos televizijas, skaitė aprašymus laikraščiuose.
„Ar galėtumėte pranešti, kur būsite rytoj? Norėčiau atsivežti anūkę. Ji jodinėja, tai bus be galo laiminga pamačiusi jus gyvai“, - prašė Vera, tiesdama savo telefono numerį.
Atrodytų, kas čia tokio - kitiems užtenka pasirodyti kuriame nors televizijos šou ir juos seka būriai gerbėjų, prašo autografų.
Kad išgarsėtum, nebūtina joti iki Juodosios jūros.
Dėmesio į save raiteliai nesistengia atkreipti. Kai kurie apskritai pasitraukia nuošaliau pamatę dirbantį fotografą ar operatorių.
Tačiau jie visada pamoja ranka pakeliui sutiktiems žmonėms, kurie netikėtai išvydę raitelius minutei kitai pamiršta kasdienybę - kasamas bulves, skinamus moliūgus, raunamus runkelius. Jie užmiršta karves ar žąsis, kurias gano, parduodamus arbūzus, kriaušes, graikinius riešutus ir susidomėjusiu žvilgsniu ar iškėlę ranką palydi nujojančius.
Raiteliai nepavargsta atsakinėti į tuos pačius klausimus: iš kur jojate? Kur? Kodėl? Vien šiandien tokių klausimų serijų girdėjau gerą dešimtį, nors važiuodama visureigyje raitelius susitinku maždaug kas valandą.
O žygeiviai paprastai joja nuo devintos valandos ryto iki šeštos septintos vakaro, susitinka šimtus žmonių.
Keliaujantieji Vytauto Didžiojo keliais mielai fotografuojasi su kiekvienu, kuris to paprašo, nors žino, kad sutiktiesiems tebus vienas iš raitelių, jojusių prie Juodosios jūros.
Nesvarbu, kuo jis vardu ar pavarde. Nesvarbu, ar į jį nukreiptas profesionalus fotoaparatas, ar paprasčiausias mobilusis telefonas.
Zbaražo rajono tarybos pirmininkui Zinovijui Ljachui nusifotografuoti su raiteliais apskritai nebuvo svarbu. Sustabdęs ir užkalbinęs žygeivius mieste, vyras juos apibėrė klausimais: „Kodėl neįspėjote, kad atjosite? Būtų susirinkę daugybė norinčių jus pamatyti! Ar galėčiau jus bent pakviesti pietų?“
Pietauti keliautojai buvo suplanavę pusvalandžiu vėliau, bet tai buvo per menka priežastis atmesti netikėtą ir malonų kvietimą.
Gardūs ukrainietiški barščiai taip pat nebuvo kliūtis pasikalbėti apie miesto istoriją, Ukrainos ir Lietuvos santykius, žygio iki Juodosios jūros prasmę.
Vėliau Z.Ljachas pasišovė raiteliams parodyti trumpesnį kelią iki netoliese esančio Zarubinco miestelio, nors palyda nebuvo būtina.
„Man tiesiog būtų garbė jus palydėti“, - atvirai pasakė vyras. Prieš tai jis dar kelis kartus apgailestavo, kad savo krašte nepriėmė žygeivių taip, kaip jie yra verti.
„Užtat atsisveikinkime, kaip Ukrainoje atsisveikinama su brangiais svečiais - iš širdies į širdį“, - pridūrė L.Zinovijus, tvirtai apsikabindamas ir paplekšnodamas raiteliams per petį.
Ukrainiečio nuoširdumas nepaliko abejingų.
Abejingų neliko ir vakare pasukus stovyklavietės link.
Ant kelio atvykstančiųjų laukė veterinaras Audrius Kučinskas ir Alšis, gerokai žvitresnis nei vakar.
Po dviejų dozių vaistų, naikinančių kraujyje pirmuonius, šuo atrodė ir jautėsi geriau.
Vietoj vakarienės veterinaras Alšiui padarė lašelinę. Pats keturkojis kol kas tik laka vandenį. Maistas jo dar nevilioja.
„Alšiui reikia laiko atsigauti, lygiai kaip ir žmogui po ligos. Bet uodegą jis jau pakelia. Ausis - taip pat. Tai labai geras ženklas“, - džiaugėsi veterinaras.
Štai tokia dvidešimt antroji žygio „2000 kilometrų istorijos“ diena.
Jai baigiantis, visų devynių raitelių pasiteiravau to paties: kodėl namuose palikę šeimas, darbus, nepabijoję dėl savo sveikatos, galbūt net gyvybės, jie keliauja Juodosios jūros link?
Į jį kiekvienas turi savo atsakymą:
Vaidotas Digaitis (44 metai): „Noriu jūrą pamatyti, žirgus patikrinti ir patikrinti save. Išjojau, kad būtų ką prisiminti, kai kaulų nebepajudinsiu.“
Antanas Narmontas (41 metai): „Noriu patikrinti, ar šiuolaikinis vyras pajėgs nujoti atstumą, kurį vyrai įveikdavo prieš 600 metų. Išvadas daryti dar gerokai per anksti. Liko pusė kelio, o pagrindinis žygio dalyvis visgi yra žirgas.“
Česlovas Marcinauskas (53 metai): „Joju vien dėl žemaitukų - esu jų gerbėjas. Tai vienintelė tikrai lietuviška arklių veislė.
Kai mūsų tauta Vytauto Didžiojo laikais buvo galinga, žemaitukai buvo garbinami, jie nešė vyrus į pergales.
Kai Lietuva išgyveno sunkius laikus, žemaitukai beveik išnyko.
Du dešimtmečius esame nepriklausomi, stojamės ant kojų. Tikiuosi, žinia apie šį žygį padės išsaugoti žemaitukus ir didinti jų skaičių.“
Gintaras Kaltenis (50 metų): „Man šis žygis - nuotykių ieškojimas, savęs patikrinimas, ar ne iš kelmo esu spirtas.
Tai proga galiu susimąstyti ir įvertinti istorinę politinę Lietuvos situaciją. Lietuviai yra pakrikę, išvažinėjo svetur, nebėra tokio dvasinio pakilimo, kokį jautėme, pavyzdžiui, Sąjūdžio laikais.
Istorija seniai domiuosi, bet tik dabar, pamatęs, kokias pilis, dvarus statė lietuviai, suvokiau, kokia buvo LDK - valstybė nuo Baltijos iki Juodosios jūros.“
Neringa Kūlokaitė (32 metai): „Žygis yra išbandymas ir man, ir žirgui. Tai - proga, kurios daugiau nebus.“
Jonas Plūčas (47 metai): „Noriu išbandyti save ir pamatyti, kokio didumo buvo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Taip pat palaikau kompaniją savo draugui Antanui - jis paskatino mane joti.“
Skirmantė Naglytė (36 metai): „Įgyvendinu vaikystės svajonę leistis į žygį žirgais kalnuotomis vietovėmis. Paauglystėje buvo pasiryžusi nujoti iki Kaukazo kalnų, tačiau tąsyk lemiamą „ne“ pasakė mama.
O dabar niekas neįstengė atkalbėti. Noriu įspūdžių, trokštu įgyvendinti savo seną svajonę, kad atsirastų vietos naujoms.
Noriu patikrinti save, padėti pasauliui sužinoti apie ištverminguosius žemaitukus ir lietuvius - užsispyrusią tautą.“
Algirdas Motiejūnas (56 metai): „Vidas Kūlokas, žirgų augintojas, žinojo, kokie svarbūs man yra šie gyvūnai ir pasiūlė prisijungti prie žygio. Kaip nejoti?! Jis pasitikėjo manimi!
O moteris, kurią mylėjau, liepė pasirinkti: arba ji, arba žygis. Išjojus širdyje tapo lengviau.“
Giedrius Klimkevičius (44 metai): „Atsakysiu, kai nujosiu.“
Daugiau apie žygį skaitykite www.2000kmistorijos.lt