Žirgais prie Juodosios jūros: 22. Už nugaros - jau tūkstantis įveiktų kilometrų (nuotraukos, video)

„Mes ką tik nujojome 1000 kilometrų!“ - pasigirdo džiugus šūksnis Gusiatino miestelio gatvėmis jojančių raitelių būryje.

Šia proga žygio „2000 kilometrų istorijos“ dalyviai sustojo pakeliui pasitaikiusioje kavinėje „Lesnaja pesnia“ (liet. „Miško daina“) ir išgėrė po puodelį kavos.

Žiūrėkite reportažą apie kelionę. 

Žirgais įveiktą maršrutą kas vakarą savo užrašinėje pasižymi Algirdas Motiejūnas. Jo suvestinė ir navigacinės sistemos parodymai raitelius lydinčiame visureigyje skiriasi, nes raiteliai vengia pagrindinių, asfaltu dengtų kelių.

Iki galutinio kelionės tikslo Očakivo liko apie 700 kilometrų.

Dvidešimt trečioji ekspedicijos „2000 kilometrų istorijos“ diena praėjo sklandžiai. Raiteliai įveikė apie 50 kilometrų, pakeliui aplankydami vienuolika kaimų ir miestelių.

Nors visą dieną krapnojo ir rankos žvarbo nuo šalto rudeniško vėjo, stovyklavietę devyni raiteliai pasiekė įprastu laiku - apie 19 valandą.

Stovyklavietėje besiilsintis Alšis sugrįžtančius pasveikino žvitriai kilstelėdamas galvą.

Veterinaras Audrius Kučinskas džiaugiasi, kad šuo jau rodo aktyvius gyvybės ženklus: staigiai sureaguoja į aplinką pašauktas ar išgirdęs žirgus, stebi stovyklą, nori valgyti.

Po kelių nesėkmingų A.Kučinsko bandymų Alšį apkloti, kad jam būti šilčiau, vakar mišrūnas jau nebenusimetė apkloto ir vėsią bei drėgną naktį praleido šilčiau.

Čia dienoraštį būtų galima ir užbaigti, nes aprašymo vertų epizodų pakeliui nepasitaikė. Tačiau akyliau sekantiems istorinį žygį siūlau pažintį su penkiolika ištvermingų žemaitukų, kantriai nešančių raitelius Juodosios jūros link.

Giedrius ir Krantas, Neringa ir Kvantas, Antanas ir Kaktusas, Česlovas ir Žyga, Skirmantė ir Karkasas, Algimantas ir Tropikas, Gintaras ir Karklas, Vaidotas, raitas Kruizu ir vedinas Alseta, bei Jonas su Cekliu ir Kredu.

Tokia tvarka išsidėstę septyni duetai ir du trejetai nuo pirmadienio, kai iš žygio pasitraukė raitelių grupės vadovas Vaidotas Ruibys, keliauja per Ukrainą.

Krantas yra trečias žirgas, kuriuo per šį žygį joja G.Klimkevičius.

Iš Senųjų Trakų, Vytauto Didžiojo gimtinės, raitelis išjojo ant Kokono. Kai pirmojoje stovykloje prie komandos prisijungė dar du žirgai iš Kurtuvėnų žirgyno, 44 metų raitelis persėdo ant Bombos.

Vienintelė sustambinto tipo žemaitukė žygyje „2000 kilometrų istorijos“. Tai - Bomba, nuo senojo tipo žemaitukų išsiskirianti savo stotu. Bomba yra aukštesnė ir sveria kone dvigubai daugiau nei lengviausias žygio žemaitukas Karklas.

Kumelės svoris – 550 kilogramų.

„Principinga ponia - tokia yra Bomba. Ji turi jėgos ir eina, kur nori, bet yra ramaus, žemaitiško būdo“, - juodbėrą kumelę apibūdino veterinaras A.Kučinskas. Kartu sutarėme dėl spalvų reikšmių: sarta – lapės rudumo, bėra – tamsiai ruda, šokoladinė, širma – pelenų spalvos, kailis atrodo tarsi pražilęs.

Dominuojančios žemaitukų spalvos - sarta ir bėra. Bomba yra juodbėra.

Per Baltarusiją sėkmingai G.Klimkevičių nešusiai kumelei netoli Ukrainos atsivėrė žaizda nugaroje, ir raiteliui teko persėsti ant Kranto. Nuo vienos stovyklos iki kitos žemaitukė keliauja priekaboje kartu su dar trimis žirgais.

„Bomba joti patogu lyg važiuoti Mersedesu. O Krantas krato kaip „Zaporožietis“. Tačiau negali pykti - toks jo žingsnis. Ir žmonės eina skirtingais žingsniais“, - palygino Giedrius.

„Krantas yra taikaus būdo. Turint galvoje, kad Krantas neseniai buvo eržilas, jis elgiasi labai gerai, jau nebe toks įnoringas, kaip žygio pradžioje. Nuolatinis darbas pastatė jį į vietą“, - raitelių vadovui antrino veterinaras A.Kučinskas. 

Vados priekyje jojantį žemaituką lengva atpažinti iš sodriai rudos spalvos kailio, kuris papilvėje labai nušviesėja. Jis išsiskiria ir stambesnėmis nei įprasta žemaitukams kojomis.

Žirgus G.Klimkevičius palepina dviem riekėmis duonos nuo pietų stalo ar cukraus gabalėliu. Skirtingai nei Bomba ar Kokonas, Krantas atsidėkoja šypsena - kilsteli galvą ir parodo dantis.

„Va taip“, - iššiepęs savus dantis atkartojo raitelis.

Paprastai voros viduryje su Aisetu jojanti Neringa Kūlokaitė šiandien sėdėjo ant Kvanto ir sekė paskui vedlį.

Kvantas - karšto būdo arklys, lyderis. Jis geriausiai jaučiasi eidamas priekyje - pirmas ar antras.

Likęs stovykloje ir matydamas išjojančius žygeivius jis ima šėlti, panikuoja.

„Šis arklys - tipiškas žemaitukas ne tik savo būdu, bet ir išvaizda: sartas, turi tamsią liniją nuo karčių iki uodegos“, - paaiškino veterinaras A.Kučinskas.

Raitas Kvantu iki sekmadienio bendražygius vedė V.Ruibys. Dėl pašlijusios sveikatos vilnietis nutraukė kelionę.

Nauja patirtis su Kvantu 32 metų Neringai patiko. Nors ji įpratusi joti su nuosavu Aisetu, šis žirgas iškrėsdavo staigmenų.

„Kiek mažumo, tiek akiplėšiškumo“, - apie Aisetą, atpažįstamą iš juodbėros spalvos ir didelės žvaigždės kaktoje, sako N.Kūlokaitė.

Vienas lengviausių žygio žirgų yra staigus, greitas. Kai įsismarkuoja, vos pavyksta jį suvaldyti.

Vargo su Aisetu Neringa turi jodama greitkeliais - žirgas labiau nei kiti baidosi sunkvežimių. Šio užsispyrėlio žemaituko jėga nesutramdysi, tik gudrumu.

Trečias voroje - juodbėris eržilas Kaktusas, ant kurio joja raitelis Antanas Narmontas. Šis duetas iki šiol neišskiriamas - kas dieną jiedu joja kartu.

„Iš pradžių Kaktusas buvo sunkiai suvaldomas išdaigininkas. Trakuose mums vos pavyko jį pakaustyti, dirbome trise. O prie Baltarusijos sienos Kaktusas netikėtai ėmė ir parvirto ant šono kartu su manimi.

Jėgos jis turi labai daug. Vakare grįžęs į stovyklą eina ratais, kai kiti stovi galvas nuleidę“, - apie žirgą pasakojo A.Narmontas.

Ant kairės galinės Kaktuso kojos - L formos randas. „Randai vyrus puošia“, - savo bendražygiu didžiuojasi raitelis.

„Kur Žyga?“ - klausiu Česlovo Marcinausko ir išgirstu: „Džiunglėse!“

Devynmetę savo kumelę, kurią įsigijo metų pradžioje, kernaviškis balnoja pasivedęs į mišką, kad lengviau pabalnotų.

Žyga - sudėtingo charakterio. Teko ją užmigdyti, kad pakaustytų prieš žygį. Vargo ir veterinaras, norėjęs juodbėrę pasverti, o kartais net paglostyti.

Tačiau Česlovas nekeistų jos į nieką kitą. Kaip ir Antanas su Kaktusu, Česlovas su Žyga nuo Senųjų Trakų keliauja neišsiskirdami nė dienai.

Jei kartu nujos iki Juodosios jūros, kernaviškis žada kumelę šerti ne tik žole, šienu ar avižomis, bet ir bulviniais blynais.

„Vadinu ją raganaite. Žyga labai gudri, komandoms priešinasi visais įmanomais ir neįmanomais būdais, bet ji - mano, pati geriausia“, - tikino Č.Marcinauskas.

Kaktoje Žyga turi baltą žvaigždę, jos karčiai pašiaušti, šiek tiek kirpti, o ant kairiojo šono kumelė pažymėta skaičiais 01 ir 3. Pirmasis nurodo Žygos gimimo metus, antrasis - vietą tarp tais metais atsivestų jauniklių.

Šie skaičiai atsirado uždėjus metalo antspaudą, įšaldytą skystame azote ir palaikius minutę. Toje vietoje auga pigmento neturintys plaukai.

Ženklinimas šaltu azotu gyvūnui neskausmingas, priešingai nei anksčiau naudotas būdas karštu metalu.

Po 2009 metų birželio 30 dienos atsivestiems arkliams naujos elektroninės tapatybės nustatymo priemonės arkliams implantuojamos į kaklą.

Raita septynerių metų Karkasu Juodosios jūros pakrantę norėtų pasiekti Skirmantė Naglytė.

Nuo žygio pradžios 36 metų moteris jojo ne tik ant Karkaso. Dvi dienas ji keliavo su Krantu, po dieną - raita Karklu ir Kvantu.

„Maloniausia joti tuo žirgu, kuriuo esi įpratusi, kuriuo gali pasitikėti.

Karkasas yra ramus, nebijo mašinų, todėl labai retai pasibaido“, - pasakojo Skirmantė.

Šį sartos spalvos žirgą galima atskirti pagal rusvai pilkšvus karčius ir plaukų sūkurį tarp akių.

Karkasas turi dvi pravardes. Vos pradėjusi jodinėti moteris gyvūną meiliai ėmė vadinti Karkuša.

Vandeniu Skirmantė žirgą praminė po to, kai jis gerdamas slystelėjo į upelį, vos pajėgė išlipti ir rimtai ją išgąsdino.

Karo vyras. Taip Tropiką apibūdina juo jojantis dzūkas Algirdas Motiejūnas.

Tamsiai sartas dešimties metų žirgas yra pastovus. Kur jį pastatysi, ten ir rasi.

„Tai - ne vien prigimtis, bet ir raitelio triūso rezultatas. Nešokinėju aplink jį, kaip daro kiti. Pasakau: stok! Ir klauso“, - dėstė 56 metų dzūkas, vyriausias žygyje dalyvaujantis raitelis.

Tropiką iš kitų žirgų išskiria balta dėmė ant dešinės galinės kojos.

„Žemaitukams būdinga vientisa spalva, tamsėjanti į apačią. Tropikas turi arabų veislės arklio kraujo.

Arabų veislės arkliai, taip pat garsėjantys ištverme ir naudojami ištvermės jojimuose, yra tinkami maišyti su žemaitukais, nes toks derinys nekeičia jų išvaizdos“, - aiškino veterinaras.

„Mudu su Karklu esame panašūs - abu tamsūs ir pražilę“, - palygino penkiasdešimtmetis vilnietis Gintaras Kaltenis.

Šis raitelis joja ant lengviausio šiame žygyje žirgo, sveriančio 300 kilogramų. Vidutinis žemaitukų svoris – apie 380-420 kilogramų.

Tamsus Karklo kailis išmargintas baltais plaukeliais. Tai - ne senatvės požymis. Karklas toks ir gimė - širmas.

Kai G.Kaltenis pradėjo treniruotes, Karklas buvo piktokas, nesileido balnojamas. Dabar savo bendražygiu raitelis nesiskundžia - gyvūnas leidžiasi glostomas, yra meilus, draugiškesnis kitiems žirgams nei būdavo anksčiau.

„Auklėju ir botagu, ir pyragu“, - paklaustas, kokia pokyčių paslaptis, atsakė G.Kaltenis.

Vados pabaigoje, vedami dviejų raitelių, keliauja keturi žirgai: septynmečiai Ceklis ir Kredas, metais vyresnė Alseta ir vienuolikos metų Kruizas.

Visi jie priklauso 44 metų žemaičiui Vaidotui Digaičiui.

Pasiėmusi porą gabalėlių cukraus, tikėjausi palepinti Vaidoto bendražygius Alsetą ir Kruizą.

Cukrumi ar duonos kriaukšle kitus žirgus dažnai pamalonina ekspedicijos dalyviai, bet laukuviškis nepratina savo žirgų smaguriauti iš rankos.

„Vieną kartą duosi, antrą, trečią, o jei kitą kartą nieko neturėsi - įkąs. Iš pradžių gal ir švelniai, o paskui - skaudžiai.

Jei jodamas valgau obuolį, pusę atiduodu arkliui iš rankos, bet geriausia tik paglostyti, gerą žodį pasakyti, patapšnoti. Maistą tegu jis pasiima nuo žemės“, - paaiškino V.Digaitis, žirgus auginantis šešerius metus. Žirgų priežiūros bei auklėjimo žinių jis semiasi iš specializuotos literatūros.

„Nė vienas mano arklys nesikandžioja“, - rezultatai džiugina žemaitį.

Vienuolikos metų juodbėrį Kruizą V.Digaitis įsigijo galvodamas apie šį žygį.

Iš kitų Juodosios jūros link traukiančių žirgų Kruizas išsiskiria kablelį primenančia balta dėme kaktoje, kurią paprastai raiteliai vadina žvaigžde.

Kruizo žvaigždė ypatinga dar ir tuo, kad jos viduryje yra plaukų sūkurys.

„Kitą plaukų sūkurį ant kaklo slepia karčiai“, - kilstelėjęs jų kuokštą parodė žirgo savininkas.

Kruizo karčiai yra ilgiausi iš visų žygyje dalyvaujančių žirgų. Šeimininkas nekerpa nei jų, nei uodegos: „Gražiausia, kai žemaitukai yra natūralūs, su vėjyje besiplaikstančiais karčiais ir uodega.

Lyg pusamžis žmogus, Kruizas yra subrendęs, patyręs, patikimas, viską moka. Reikia eiti - eina, reikia stovėti - stovi, nesiblaško, nesibaido kaip jaunikliai.

Net nepabalnotas šis žirgas leidžia šeimininkui atsisėsti ar atsistoti ant nugaros, o pats tuomet stovi lyg įbestas.

Greta Kruizo keliaujanti kumelė Alseta visai kitokio būdo: karštakošė, staigių judesių.

„Ji man buvo net žastą sulaužiusi, kai prispaudė tarpduryje. Bet ne iš blogos valios, skubėjo paskui savo dukterį.

Alseta - labai gera mama, rūpinasi savo kumeliukais.

Ant jos be jokio nerimo galima užsodinti vaiką, nes yra patikima, vaikus prižiūri kaip savus“, - pasakojo V.Digaitis.

Kruizu ir Alseta Vaidotas joja pakaitomis, priklausomai nuo to, kaip žirgas jaučiasi.

Abu žirgai yra panašaus ūgio, bet Kruizas sveria apie penkiasdešimt kilogramų daugiau. Todėl jis greičiau pavargsta, nuo balno jam dažniau atsiranda žaizdų nei lieknesnei kumelei.

Kitais dviem V.Digaičio arkliais pakaitomis joja 47 metų Jonas Plūčas.

Kaip ir Alseta bei Kruizas, Kredo ir Ceklis yra juodbėri.

„Juodbėriai atmintyje įstrigę iš liaudies dainų. Kitų spalvų arkliai man nėra gražūs“, - tiesiai šviesiai sako V.Digaitis.

Panaši spalva, o charakteriai skirtingi.

Ceklis - grynas žemaitis: be reikalo nelaksto, bet jei reikia - eina pirmas. Nors Ceklis nėra didelis, moka į vietą pastatyti didesnius už save arklius. Sudėtingą charakterį, pasak Vaidoto, išduoda du plaukų sūkuriai ant gyvūno kaktos.

„Jei iš mano keturių arklių tik vienam būtų lemta pasiekti Juodąją jūrą, tai būtų Ceklis“, - neabejoja žemaitis.

Kredas - visai kitoks. Jis - trepsiukas, itin draugiškas, smalsus, judrus: koks buvo jaunystėje, toks išliko subrendęs. Dėl to Jonas mieliau joja ant Ceklio nei ant Kredo.

Nenuilstantį gyvūno būdą patvirtina ilgas plaukų verpetas kaktoje.

Eiti poroje V.Digaičio žirgams nėra sudėtinga, kaip kitiems. Jie prie kompanijos pratinami nuo jaunystės.

„Dviese arkliams eiti ramiau nei vienam, jie jaučiasi komanda. Ir jaučiasi saugūs, nesvarbu, ar mašina pravažiuotų, ar koks kiškis išbėgtų. Kaip ir žmonėms - dviese geriau“, - pavyzdį pateikė žemaitis.

Išjojančius žygeivius žvilgsniu ar žvengimu palydi stovyklavietėje liekantys keturi pailsę ar žaizdų turintys žirgai. Šią savaitę su raiteliais nejojo Agatas, Bomba, Kokonas ir Aisetas.

„Arklys - bandos gyvūnas. Atsiskyrimas nuo bandos jam sukelia paniką.

Matydami išjojančius kitus Agatas ir Bomba neina iš proto. Jie - iš vieno žirgyno, tai jaučiasi saugūs likę abu“, - sakė veterinaras.

Vienas iš puolančių į paniką ir imančių šėlioti - Kokonas. Likęs vienas jis jaučiasi blogai.

Baltą žvaigždę kaktoje turintis Kokonas yra gerai įmitęs. Tai išduoda masyvus jo sprandas.

Iki pusės sprindžio patrumpinti karčiai gerina žirgo išvaizdą, nes greta lieknesnių žemaitukų jis išsiskirtų. Agatas, kaip ir Bomba, iš stovyklavietės su raiteliais neiškeliauja dėl atsivėrusių žaizdų.

Veterinaras sako, kad žaizdos nėra žirgo silpnumo požymis. Jos atsiranda dėl to, kad balnai ar kiti jojimui naudojami daiktai nėra ištobulinti taip, kad nežalotų.

Tačiau dėmesio stoka Agatas neturėtų skųstis, nes puikaus charakterio lipšnų širmį pamilo žygeivius lydinti komanda.

„Jis įpratęs prie neprofesionalių raitelių, turistų, vaikų. Kurtuvėnų žirgyne ant jo nugaros dažnai sėda anksčiau niekada to nedarę žmonės“, - pasakojo A.Kučinskas.

Sveikatos mokslų universiteto docentas, katedros vedėjas bei Stambių gyvulių klinikos vedėjas A.Kučinskas neabejoja, kad šis žygis atsakys į daugybę klausimų apie žemaitukus ir jų paskirtį, padės atskleisti tas veislės savybes, kurias bus galima pritaikyti praktiškai.

„Žemaitukai nebūtų lygiaverčiai varžovai konkūruose ar žirgų lenktynėse, tačiau jie itin tinkami ištvermės jojimo varžybose, populiarioms Europoje ir populiarėjančioms Lietuvoje. Jų trasos driekiasi iki pusantro šimto kilometrų.

Tokiose varžybose paprastai jojama arabų veislės žirgais. Žemaitukai jiems sudarytų stiprią konkurenciją“, - mano veterinaras. 

Žemaitukai ėda nedaug ir nėra reiklūs pašarui: per dieną arkliui užtenka iki kilogramo avižų, šiek tiek žolės, šiaudų.

Šios veislės arkliai neužima daug vietos. Tai užkoduota ir jų pavadinime, kilusiame iš žodžio „žemas“.

Žemaitukai turtingi savo istorija. Tai - viena seniausių veislių Europoje, žinoma jau nuo VI-VII amžiaus. Šie arkliai padėjo lietuviams karų ir priespaudų metais.

Dabar žemaitukų likę labai mažai - apie 400.

Daugiau apie žygį skaitykite www.2000kmistorijos.lt