Dviems raiteliams dvidešimt ketvirtoji žygio diena tapo neplanuotu laisvadieniu.
Iki naujos stovyklavietės jie keliavo ne žirgais, kaip įpratę, o visureigiu. Tropikui ir Karklui, kuriais joja Algirdas Motiejūnas bei Gintaras Kaltenis, veterinaras rekomendavo pailsėti. Keturi pakaitiniai arkliai taip pat dar per silpni tęsti žygį kartu su likusiais.
– Šiandien į kelią leidosi septyni raiteliai ir devyni arkliai. Kodėl taip nutiko? - pasiteiravau žygeivius lydinčio veterinaro, Sveikatos mokslų universiteto docento, katedros vedėjo bei Stambių gyvulių klinikos vedėjo Audriaus Kučinsko.
– Grįžęs į stovyklą Algirdas paprašė manęs apžiūrėti Tropiko nugarą. Ji buvo jautri, bet tikėjausi pagerėjimo ryte. Deja, situacija nebuvo pasikeitusi.
Mąstėme, kad Algirdas galėtų joti su Kvantu, bet arba jodamas, arba naktį ganykloje jis apsikramtė su kitu arkliu ir susižeidė keterą. Ant jos iškilo nemenkas guzas.
Nutariau šį žirgą patausoti, nes Kvantas – vedlys, jis puikiai veda pulką ir yra labai reikalingas.
Tausoti žirgą nereiškia laikyti jo stovykloje. Bet Kvantas turėtų nešti lengvą raitelį, pavyzdžiui, Neringą.
Prie senų mano pacientų Bombos, Agato ir koją pasitempusio Kokono, prisijungė ir Karklas – lengviausias iš visų žygyje dalyvaujančių žirgų.
Natūralu, kad jis pailso, juolab, kad Karklu jojęs Gintaras nemažai sveria. Kita bėda yra nutrinta Karklo nugara.
Visgi maniau, kad šiam arkliui dar reikėtų eiti, kol jis gali. Tuomet prieš pat finišą jis užleistų vietą sustiprėjusiems Agatui, Bombai, Kokonui.
- Kelionė eina į pabaigą. Kokios nuotaikos stovykloje jūsų akimis?
- Prasidėjo sunkiausias kelionės etapas, kai jau norisi kuo greičiau pasiekti savo tikslą, kai apima namų ilgesys. Euforija, kurią žygeiviai jautė kelionės pradžioje - jau praeitis.
Raiteliai ima stokoti kantrybės, į kai kuriuos dalykus tiesiog nekreipia dėmesio.
Pavyzdžiui, atstumai. Trijų žygio savaičių jau užteko įsitikinti, ką tie arkliukai gali. Jiems palankiausia eiti 40 - 50 kilometrų kasdien. Bet kalvotomis vietovėmis kartais susidaro ir šešiasdešimties kilometrų atstumas. Jei dar palyja, kojos slidinėja. Metas patausoti arklius.
- Ar tai reiškia, kad daugiau žirgų turėtų iš stovyklos į stovyklą keliauti priekabose?
- Vežamas priekaboje arkliui – ne poilsis. Ypač Ukrainoje - keliai labai prasti, sakyčiau, laukiniai. Kai tenka apvažiuoti duobes, sukinėtis, nuolat stabdyti, arkliai nuolat gaudo pusiausvyrą ir tai labai išvargina. Gali net atsirasti rimtų traumų.
Bet poilsio diena irgi nebūtų išeitis. Arklys turi nuolat judėti, bent kiek paeiti. Tokia prigimtis.
Tačiau poilsio dienų reikia raiteliams. Nesvarbu, ar jos dvidešimt, ar penkiasdešimt kilometrų, pasiruošimas tas pats - arklio valymas, balnojimas, nubalnojimas, apsirengimas, nusirengimas... Tai išvargina net labiau nei jojimas.
Kai raiteliai pailsėję, geros nuotaikos, geriau jaučiasi ir arklys.
- Nuolat atliekate arklių kraujo tyrimus, apžiūrite juos. Ar galėtumėte apibendrinti jų būklę ir prognozuoti, kurie žirgai tikrai pasieks Juodąją jūrą?
- Kraujo tyrimai rodo, kad pasiekti Juodąją jūrą turėti lyg ir visi. Bet jei kūnas žaizdotas, arklys turės stovėti ir gyti. Taip yra su Bomba.
Daug šansų turi visi keturi Vaidoto Digaičio arkliai. Jis bene rimčiausiai ruošėsi šiam žygiui ir pats, ir ruošė arklius.
Jo arkliai visą laiką bėga šalia, raitelių vadoje. Tai yra labai svarbu.
Eržilas Kaktusas taip pat turi šansų, jei toliau bėgs panašiu ritmu. Jis atrodo labai gerai, nėra nutrynimų.
Labai svarbu ir tai, kad raitelis (Antanas Narmontas, - RED) ir žirgas vienas kitą atitiko kaip kirvis kotą. Ir balnas Kaktusio gerai tinka, ir raitelis pripratęs prie arklio bėgimo ritmo.
Neblogai yra paruoštas Aisetas – Neringos žirgas. Didžiulis šio dueto privalumas yra smulkaus sudėjimo raitelė. Be to, ji savo žirgą pažįsta, žino, kiek jis gali bėgti ir kaip. Tai labai svarbu.
Jei Karkasu toliau jos Skirmantė, jis turi nemažai šansų pasiekti Juodąją jūrą. Raitelė joja švelniai - nesidrasko, nesiplėšo. Skirmantė irgi yra iš lengvesnių, tad svorių santykis palankus.
Sudėtingiau šiuo atžvilgiu Tropikui ir Algirdui. Nors Tropikas yra tikras darbininkas, stiprus arklys, Algirdas - tvirto stoto. Dėl to kenčia žirgo ketera.
Kuo raitelis lengvesnis, tuo lengviau žirgui.
- Kokie Žygos ir Česlovo dueto šansai? Jiedu kartu ir be pertraukų joja nuo Senųjų Trakų.
- Ta kumelė – darbininkė, stipri iš prigimties. Jei Česlovas ją pasaugos ir neatsiras žaizdų, jie turi galimybių. Bet jei žaizdų atsirastų, greičiausiai negalėčiau padėti. Žyga yra ūmaus charakterio ir jai padėti vargiai pavyktų.
- Ką galėtumėte pasakyti apie Agatą? Jis jau gerą savaitę nebėga vadoje.
- Jei Agatui sugis nugara ir jos nepažeis netinkamas balnas, jam neturėtų pristigti jėgų. Šis žirgas jau matęs ir šilto, ir šalto.
Kiekvienas arklys turėtų turėti savo balną. Taip yra senas jojimo tradicijas turinčiose šalyse.
Lietuvoje, deja, yra kitaip. Raiteliai nusiperka balną, sėda ant jo ir mano, kad tas balnas turėtų tikti ir vienam arkliui, ir kitam. Tai – klaidinga nuomonė.
Aišku, parinkti arkliams balnus, juos išbandyti - ilgas ir juodas darbas, bet tai - svarbūs namų darbai. Atsivežti naujus balnus ir kitą dieną pradėti joti nebuvo geriausias sprendimas.
- Kiek kainuoja balnas?
- Naujas - nuo 4000 litų.
- Kokie dar namų darbai nebuvo paruošti?
- Reikėjo likus bent kelioms dienoms iki žygio pradėti joti būriu. Savo vietos varoje arkliai pradėjo ieškoti pradėjus žygį ir iškart išlindo bėdos, kokių būna ir vaikų darželyje ar mokykloje: nesėdėsiu su tuo, nesėdėsiu su anuo.
Panašiai ir čia, tik rimčiau. Pavyzdžiui, eržilas negali bėgti paskui kumelę, nes jam galvoje tikrai nebus jojimas - taip surėdė gamta. Jei eržilas šoktų ant raitos kumelės, tai galėtų pasibaigti labai liūdnai.
- Kuriam žirgui neteikiate vilčių?
- Karklui. Jis jau nespės atsistatyti. Apskritai, jei dabar atsirastų žaizdų, kurios trukdytų uždėti balną, jų šalinimas užtruktų mažiausiai savaitę. Tai jau parodė šio žygio praktika.
Tik klausimas, ar reikia visus arklius vežtis iki pat Juodosios jūros? Gal reikėtų kelis palikti arklidėse pakeliui ir grįžtant pasiimti? Šie klausimai turėtų išsispręsti artimiausiomis dienomis.
Mūsų žygis - kaip komandinis žaidimas. Visi turėtų pasiaukojančiai dirbti dėl kelių finišo. Kai, pavyzdžiui, dviračių sporte. Vienas čia nieko nenuveiksi.
Keliame tikslą, kad bent jau visi raiteliai pasiektų Juodąją jūrą balnuose. Apie tai galėsime svajoti, jei paskutinę savaitę bus dvylika keliauti pasiruošusių arklių. Bet realybė gali būti ir kitokia.
Ryt poryt prasidės kelionė kalnų keliais. Turint minty tragišką vietinių vairavimo kultūrą, bus labai rizikinga.
- Į jus pagalbos ir patarimų žygyje žygeiviai kreipiasi ne tik dėl žirgų, bet ir dėl savo sveikatos. Kuo jie skundžiasi?
- Pagalbos jau prašė visi: pusei atsirado rūpesčių dėl nugaros, dalis jaučia kelių skausmus, vienam kilo rūpesčių dėl akies, keletui - peršalimo požymiai.
Vienos bėdos neturi įtakos arkliams, o kitos - labai didelę. Pavyzdžiui, jei žmogui skauda nugarą, jis natūraliai vengia skausmo ir labiau išnaudoja neskaudančias kūno dalis.
Jei skauda raiteliui, jis nieko bloga nenorėdamas, tik saugodamas save, vieną arklio pusę vargina labiau nei kitą.
Tarp kai kurių raitelių bėdų ir arklių traumų pastebiu tiesioginį ryšį.
- Kaip, jūsų akimis, savo ir žirgų traumas vertina patys raiteliai? Kokia jų emocinė būklė?
- Man neramu. Raiteliai gali labai nusiminti dėl nugaros, kelių skausmo ar žirgų negalavimų nepasiekę tikslo taip, kaip planavo.
Net jei nebeliktų sveikų pakaitinių arklių ir keli raiteliai iki Juodosios jūros nuvyktų automobiliu, jie jau yra didvyriai.
Absurdiška manyti, kad visi privalo pasiekti Juodąją jūrą, jei jau išjojo.
Šimtus metų niekas nėra daręs tokio žygio. Net ir Vytautas Didysis tikrai nejojo vienu arkliu ir tikrai neįveikė atstumo nuo Lietuvos iki Juodosios jūros per keturiasdešimt dienų.
Tuomet vyrai jodavo bent du tris mėnesis, sustodami patogaus poilsio. Tai, ką jau padarę penkiolika žemaitukų ir dešimt raitelių, yra didvyriška.
- Nesame labai meili vieni kitiems tauta. Neabejoju, atsiras daugybė tokių, kurie suskaičiuos, kiek dienų jojo vienas raitelis, kiek dienų – kitas. Ne tik jų nepagirs, bet ir kritikuos.
- Tai būtų absurdiška, pati didžiausia klaida.
Vaidas Ruibys, dėl sutrikusios sveikatos pasitraukęs raitelių vadovas, yra puikus pavyzdys. Jis dirbo nepalyginamai daugiau nei kiti - vedė būrį į priekį ir stengėsi, kad bendražygiams būtų geriau, lengviau. Jis tausojo arklius, reguliuodamas jojimo greitį.
- Dienoraščio skaitytojai komentarų skiltyje dėkojo jums, kad nepalikote sergančio Alšio be priežiūros, nors į žygį leidotės tik rūpintis arklių sveikata.
- Smulkūs gyvūnai nėra mano sritis. Mano specializacija - arkliai.
Lietuvoje net savo paties šunį gydyti vežu kolegoms, kurie tai jie išmano geriausiai. O į mane kolegos kreipiasi dėl arklių.
To nė kiek nesigėdiju - kiekvienas turi daryti darbą, kurį išmano geriausiai.
Bet kai iškyla pavojus gyvybei, nesvarbu, ar šuns, ar žmogaus, darai, ką gali. Jei yra galimybė, tariesi su specialistais.
Jei būtume numoję ranka ir ne naktį, o kitą rytą važiavę ieškoti vaistų, abejoju, ar Alšis būtų jų sulaukęs. Tėra vieninteliai vaistai, gelbstintys nuo babeziozės.
- Koks jausmas apima vėl matant Alšį sveikstantį - žvalų, nors dar ir silpnoką, sulysusį?
- Smagu. Bet iki Juodosios jūros jis nebėgs su žirgais. Funkcinės Alšio organizmo sistemos yra pažeistos, todėl patyrusios didelį fizinį krūvį gali atsisakyti dirbti.
Vešimės jį visureigyje - Alšis jau užsitarnavo šį malonumą.
Daugiau apie žygį skaitykite www.2000kmistorijos.lt