Lietuvoje turbūt nedaug kas žino, kada prasideda ramadanas – musulmoniško pasninko mėnuo. Tai aktualu nebent tiems keliems tūkstančiams lietuvių, kurie laiko save musulmonais. Tuo tarpu Egipte, kuriame islamą išpažįsta 90 proc. šalies gyventojų, laiką, kada prasideda ramadanas, tiksliai žino kiekvienas. Šiais metais ramadanas prasidėjo rugpjūčio 11 d. ir tęsėsi 30 dienų.
Ramadanas neturi fiksuotos datos pagali grigališkąjį (krikščioniškąjį) kalendorių, nes musulmonai gyvena pagal mėnulio kalendorių, kuris yra 11 dienų trumpesnis.
Kai atvykau į Kairą, ramadanas jau buvo prasidėjęs. Šiek tiek nerimavau, kad neišmanydama daugelio niuansų galiu peržengti kokias nors ribas ar savo elgesiu sukelti vietinių nepasitenkinimą ir kartu bereikalingų problemų sau.
Kaire ramadano nepajusti neįmanoma. Čia viskas persisunkęs vien tuo žodžiu. Kas beatsitiktų – ar avarija, ar vėlavimas į darbą, ar miegantis policininkas gatvėje – viskam yra pateisinimas – ramadanas. Net radijas ir televizija šį žodį per dieną pakartoja tūkstantį kartų.
Ramadano laikotarpiu Egipte populiarūs kalėdiniai blizgučiai. Gatvės, kavinės, parduotuvės – viskas nukabinėta lemputėmis ir girliandomis, kurios retai kada būna skoningai suderintos.
Ramadano mėnesį valstybinių ir privačių įstaigų darbo laikas yra gerokai trumpesnis. Oficialiai valstybinės institucijos turėtų dirbti nuo devintos ryto iki trečios valandos dienos, tačiau jeigu jums reiktų tvarkyti kokius nors reikalus, nepradėkite anksčiau dešimtos, geriau – nuo vienuoliktos ir jokiu būdu ne vėliau dvyliktos dienos, nes dauguma darbuotojų jau gali būti išėję. Kodėl? Nes ramadanas!
Egipte nėra vadinamojo valstybinio ramadano kaip kitose musulmoniškose valstybėse, kur net ir nemusulmonai privalo pasninkauti, antraip gautų baudą ar sėstų už grotų. Egipte kitą religiją išpažįstantis žmogus gali laisvai valgyti ir gerti, tačiau nepatartina tai daryti viešai. Juk nenorite sulaukti piktų nepasitenkinimo žodžių iš visą dieną nusibadavusio ir ištroškusio musulmono ar juo labiau musulmonės, kuri per didžiausius karščius vilki visą kūną dengiančią, dažniausiai labai prastos kokybės sintetinę juodą galabėją ir veidą slepiantį nikabą.
Pagal mėnulio kalendorių devintasis mėnuo musulmonams yra ne tik šventas (esą būtent tada Alachas per pranašą Mahometą perdavė islamo šventraštį – Koraną), bet ir „sausas“, t.y. prasideda pasninkas, kai nuo aušrų iki sutemų negalima nieko nei valgyti, nei gerti, taip pat privalu susilaikyti nuo rūkymo ir lytinių santykių.
Pasninkauti turi kiekvienas dorovingas musulmonas, nes ramadanas – viena iš penkių pagrindinių islamo prievolių. Vis dėlto tai nėra privaloma visiems. Nuo pasninko atleidžiami vaikai, nėščios ar krūtimi maitinančios moterys, taip pat moterys menstruacijų metu bei ligoniai.
Keisčiausia, kad nuo pasninko atleidžiami ir po svetimas šalis keliaujantys musulmonai. Aš, būdama kokio egiptiečio musulmono vietoje, tikrai pasiimčiau mėnesį atostogų ir dumčiau į šiaurę. Dievą mylėti (ar jo bijoti) galima ir ten, o dar ir neprivalu taip kankintis. Aišku, čia tik mano, kaip nepraktikuojančios katalikės, samprotavimai.
Po saulėlydžio musulmonai gali valgyti beveik tą patį, ką įprastai, jiems rekomenduojama gerti daug vandens ir vaisių sulčių, kad organizmas pasisavintų reikiamą skysčių kiekį ir būtų išlaikytas tam tikras maisto medžiagų balansas.
Vis dėlto po pasninko mėnesio dauguma musulmonų dažniausiai priauga svorio, nes po visos dienos badavimo naktį tiesiog apsiryja. Islamo šalyse tikima, kad kai saulė nusileidžia, Dievas nieko nemato, todėl galima gerti, valgyti, rūkyti ir lytiškai santykiauti.
Dėl to po saulėlydžio prieš tai dieną apsnūdęs ir vangus Kairas tiesiog atgyja. Restoranai, kavinės, parduotuvės vos spėja aptarnauti klientus. Turistai irgi mieliau išlenda į gatves vakarop, kai saulė nebesvilina ir atsiranda šioks toks vėjelis.
Pramogų ramadaniškame Kaire ne per daugiausia. Be turistinių objektų lankymo, apsipirkimo Khan el Khalili turguje, pasiplaukiojimo Nilu valtele ar tiesiog pasivaikščiojimo, galima pasėdėti restorane ir kaip dauguma vietinių iki paryčių papsėti nargilę (kaljaną).
Išgirdus šauksmą „Allahou akbar“, supranti, kad jau penkta valanda ryto – muazinai pradeda kviesti rytinei maldai. „Alachas, kuris yra didis“, – tokiais žodžiais Kairas pradeda naują dieną. Vieni bėga į mečetes, kiti sliūkina į lovas.
Oras vis dar gaivus. Taip ir norisi šaukti: „Sustok, akimirka žavinga!“, nes žinai, kad po kelių valandų kaitra vėl vers visus iš kojų.
Musulmonai per ramadaną siekia suvokti savo menkumą Alacho akivaizdoje, padėkoti jam už suteiktas malones, ypač materialines, apvalyti sielą. Pasninkaudamas kiekvienas bent iš dalies turėtų išgyventi tai, ką kasdien patiria vargšai. Beje, ramadano pabaigoje dėl visos bendruomenės poreikių mokamas turto mokestis.
Idėja graži, tik nežinau, ar tikrai veiksminga. Mėnesį prieš ramadaną Egipto parduotuvių lentynos tiesiog nušluojamos kaupiant atsargas prieš pasninką. Išperkamas net ir alkoholis, ypač importuotas alus. Egipto krikščionys (koptai) juokiasi, kad iš tikrųjų per ramadaną pasninkauja būtent jie, nes neaišku, kur iš parduotuvių dar keletą savaičių iki ramadano dingsta maistas ir alkoholis.
Kiekvienais metais per ramadaną kainos pakyla. Ir nors teoriškai pasibaigus pasninko mėnesiui jos turėtų kristi, tačiau taip nenutinka. Šiais metais Egipte pasirodė nemažai straipsnių, aprašančių, kaip skurdžiausi šalies gyventojai sunkiai įperka bet kokį maistą. Tai tik dar kartą patvirtina seną tiesą, kad sotus alkano niekada nesupras.