Nei išvarginantis jojimas, nei poilsis neprisiliečiant prie balno - prie tokių laisvadienių įprato ekspedicijos „2000 kilometrų istorijos“ dalyviai.
Šeštadieniai ir sekmadieniai, prieš žygį skyręsi nuo likusių savaitės dienų, dabar nebereiškia nieko.
Poilsį atstojo ekskursija
Per dvidešimt penkias žygio dienas žygio dalyviai du kartus miegojo toje pačioje stovykloje.
Pirmąjį - Baltarusijoje ties Zubačiais, po devynių nepertraukiamo jojimo dienų.
Antrąsyk žygeiviai kuprines su asmeniniais daiktais paliko palapinėse dar po penkiolikos dienų - pirmąjį spalio šeštadienį.
Jų tikslas - penki kilometrai nuo stovyklavietės iki Podolės Kameneco pilies, trumpa pažintis su miestu ir tas pats atstumas atgal.
Toks poilsis, įveikiant keliolika kilometrų, žirgams kur kas naudingesnis nei stovėjimas ganykloje. O raiteliams atgaivos kūnui ir sielai teikė per dieną patirti įspūdžiai - pažintis su didinga viduramžių pilimi, intriguojanti miesto katedros istorija ir susikaupimo akimirkos prašant Dievo palaimos.
Pasigenda turistų iš Lietuvos
Podolės Kameneco pilyje šeštadienį šurmuliavo vietiniai ir turistai - lenkai, moldavai, vokiečiai.
Joje, kaip ir aikštėje prie miesto rotušės bei pagrindinėse senamiesčio gatvėse vyko miesto šventė. Tautiniais rūbais vilkintys ukrainiečiai traukė dainas, šoko, prekeiviai siūlė pasistiprinti šašlykais, daržovių bei mėsos troškiniais, alumi.
Pro pilies vartus įžengę lietuviai, vilkintys viduramžių riterių aprangą menančius drabužius, sulaukė išskirtinio dėmesio.
Vieni prašė kartu nusifotografuoti, kiti - užsėsti ant žirgo, treti domėjosi, kur žygeiviai traukia ir kaip einasi kelionė.
„Lietuvių vaidmuo šios pilies ir apskritai mūsų miesto istorijoje yra labai reikšmingas. Gaila tik, kad turistų iš jūsų šalies sulaukiame labai mažai. Nė nepamenu, kada paskutinį sykį sutikau lietuvių grupę. O, pavyzdžiui, ekskursijas turistams iš Lenkijos vedu po kelis kartus per savaitę“, - palygino pilyje dirbantis istorikas Dmitrijus Kondračiukas.
Išvaduotojai – Gedimino anūkai
Ant uolų, kur dabar įsikūręs Podolės Kamenecas, gyventojų būta ir prieš tūkstantį metų. XI – XII amžiuje ten buvo nemažas prekybos ir amatų centras.
Už pagalbą 1362 metais vykusiame mūšyje prie Mėlynųjų vandenų, kur nugalėjo Aukso Ordos kariuomenę, valdyti Podolę Algirdas paskyrė keturiems savo brolio Karijoto sūnums - Jurgiui, Aleksandrui, Teodorui ir Konstantinui.
Tai teritorija tarp Dniestro ir Dniepro upių, kur dabar išsidėsčiusios Ternopilio, Chmelnyckio ir Vinycios sritys.
Gedimino anūkai Karijotaičiai Podolę gynė nuo mongolų-totorių antpuolių, statė pilis ir miestus. Už tai vietiniai kunigaikščius rėmė ir laikė išvaduotojais.
Iš rankų - į rankas
Pasagos formos Smotričiaus upės vingyje aukštais uolėtais skardžiai, prilygstančiais dešimties aukštų namui, netruko išdygti galinga, labiausiai į pietryčius nutolusi LDK pilis.
Nuolat stiprinta tvirtovė tapo pagrindiniu punktu, saugančiu pietrytinį valstybės pakraštį.
Krikščionišką kraštą ji saugojo nuo musulmonų įtakos, todėl piliai stiprinti pinigų ne kartą skyrė Romos popiežiai Julijus II, Leonas X. Jų vardais pavadinti pilies bokštai.
Karijotaičiai Podolės Kamenecą valdė iki 1394 metų. Po apsilankymo Podolėje Lenkijos karalius Jogaila vakarinę jos dalį prijungė prie Lenkijos, o Rytinę Podolę, kartu su Podolės Kameneco pilimi, paskyrė valdyti Vytautui.
Po Žalgirio mūšio LDK atiteko ir Vakarinė Podolė. Bet tik iki Vytauto mirties. 1430 metais kilo karas tarp Lenkijos ir LDK dėl Podolės ir Voluinės.
Po ketveri ų metų Podolės Kamenecas galutinai prijungtas prie Lenkijos. Netrukus miestas tapo Podolės vaivadijos sostine ir karališkuoju miestu.
1672 metais tvirtovę užėmė turkai ir šeimininkavo tris dešimtmečius, kol po atkaklių bandymų lenkams pavyko ją susigrąžinti.
Po Antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1793 metais miestas atiteko Rusijai ir tapo Podolės gubernijos sostine. Tvirtovė prarado gynybinę reikšmę - iki 1917 metų ten veikė kalėjimas.
Netaisyklingo keturkampio plano pilis su aštuoniais iš dvylikos išlikusių bokštų ir įspūdingo pločio gyvybinėmis sienomis pretenduoja į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą.
Greta katedros - minaretas
Pasisvečiavę pilyje raiteliai leidosi į trumpą ekskursiją po miestą. Keliaudami Juodosios jūros link jie retai turi progą geriau susipažinti su miestais, tad nutarė praplėsti savo akiratį.
Nuo pilies besitęsiančiu vadinamuoju Turkų tiltu raiteliai pateko į Senamiestį.
Žygeiviai apžiūrėjo Šventų apaštalų Petro ir Povilo katedrą su minaretu greta.
Tai - miestą užgrobusių turkų palikimas. Aukštą ritinio formos bokštą, paprastai statomą prie mečečių ir musulmonų dvasininkų naudotą kviesti tikinčiuosius melstis, turkai iškėlė aukščiau krikščionių šventovės.
Podolės Kamenecą atsikovoję lenkai neliko skolingi. Pagal susitarimą su turkais minaretas nebuvo nugriautas kaip ir jį vainikuojantis pusmėnulis. Bet aukščiau islamo simbolio iškilo pusketvirto metro aukščio Švenčiausiosios Mergelės Marijos skulptūra.
Skvere priešais bažnyčią stovi paminklas popiežiui Jonui Pauliui II, o akmenyje greta iškalti jo žodžiai: „Jis yra vienas. Šią tikėjimo tiesą krikščionys paveldėjo iš Izraelio sūnų ir dalinasi ja su tikrais musulmonais. Tai - tikėjimas į vieną Dievą, dangaus ir žemės Viešpatį, visagalį ir gailestingą“.
Su Lietuva ši katedra, kaip ir pilis, turi daug sąsajų.
Toje vietoje, kur dabar stovi katalikų šventovė, Karijotaičių laikais buvo pastatyta pirmoji medinė bažnyčia mieste.
Kai po Sovietų Sąjungos griūties Ukraina paskelbė apie nepriklausomybę, katedros klebonu tapo lietuvis Juozas Budrevičius. Jis rūpinosi, kad anksčiau neveikę maldos namai vėl atgytų, juose vyktų pamaldos.
Palaimino raitelius ir komanda
Ne pirma diena kalbėję, kad norėtų paprašyti dvasininko pašventinimo ir Dievo malonės ir pritarimo, žygio dalyviai visa tai gavo būtent Podolės Kamenece.
Gatvėje sutikęs dvasininką, atlikti apeigas jo paprašė žygeivių gyvenimo akimirkas fiksuojantis fotografas Vladas Ščiavinskas.
Sužinojęs, kad dvasininkas tarnauja ne katalikų, o stačiatikių bažnyčiai, fotografas nesutriko: „Dievas yra vienas“.
Netrukus raiteliai išsirikiavo prie maldos namų. Rankose laikydami po degančią žvakę, jie klausėsi kiekvienam raiteliui atskirai bei visai juos lydinčiai komandai skirtų palaiminimo žodžių.
Dievo palaimos žygio dalyviams cerkvės vadovas dar kartą prašys sekmadienį 16 valandą vyksiančių pamaldų metu.
Rinkosi tarp katalikybės ir stačiatikybės
Vytauto Didžiojo pėdsakais traukiančių raitelių šeštadienį patirti įspūdžiai - ideali proga prisiminti krikščionybės įvedimą Lietuvoje.
Iki tol Lietuva dar buvo pagonių šalis: žmonės laikėsi senojo savo tikėjimo, nors visos kitos Europos tautos, įskaitant kaimynus lenkus, vokiečius ir rusus, išpažino Kristaus religiją.
Su ja kartu plito ir aukštesnė kultūra: krikščionys buvo atgaivinę senovės mokslus ir per keturiolika amžių daug ką sukūrę naujo. Senasis lietuvių tikėjimas, skyręs Lietuvą nuo krikščionybės, skyrė ir nuo šios kultūros.
Tuo metu lietuviai gyveno tarp dviejų krikščioniškų pasaulių: rytuose buvo stačiatikiai rusai, vakaruose – katalikiškos tautos.
Lietuviai turėjo pasirinkti vieną iš dviejų: arba Rytų Bažnyčią, kuriai priklausė stačiatikiai, arba Vakarų Bažnyčią, kurią sudarė katalikai.
Nuo Mindaugo krikšto Lietuva linko į Vakarus, bet Vytauto laikais buvo ir stačiatikių tikėjimo šalininkų, nes lietuviai valdė didelius Rusijos plotus.
Tačiau nei vienas iš didžiųjų kunigaikščių nemėgino Lietuvoje įvesti stačiatikių tikėjimo. Šis tikėjimas ėjo iš Lietuvos užkariautų bei valdomų rusų ir buvo pripažįstamas kaip sustingęs, bejėgis.
Krikščionybė, einanti iš Vakarų Europos tautų, imponavo savo didybe bei gajumu. Narsiems kovotojams lietuviams tai labiau patiko.
Be to, manyta, kad stačiatikybė nesulaikys Vokiečių Ordino nuo karų, kurie ir toliau būtų rengiami prieš lietuvius kaip eretikus.
Lietuva pakrikštyta 1387 m. Lenkijos karaliaus Jogailos iniciatyva.
Stačiatikybė ir katalikybė – krikščionybės šakos.
Katalikybė siekia aktyviai skverbtis į visuomeninį gyvenimą, o stačiatikybei būdingas siekis užsisklęsti religinėje sferoje.
Katalikybė, kaip ir protestantizmas (trečioji krikščionybės šaka) stengiasi įrodyti Dievo buvimą ir kelia sau uždavinį įrodyti tikėjimo ir mokslu paaiškinamo pasaulio darną.
Stačiatikių požiūriu, Dievas suvokiamas ne protu, bet tikėjimu. Tikintysis turi ne samprotauti apie Dievą, o jam melstis.