„Laimingai“, - atsikvėpė raitelis Jonas Plūčas, iš kelto ant kranto išvedęs savo žirgą.
Kelionė per Dniestro upės užtvanką truko apie dešimt minučių, bet raiteliams ji sukėlė daug nerimo.
„Pamatęs keltą išsigandau: denis metalinis, apsauginės tvorelės – tik vienur kitur. Galvoju, jei greitis bus nemažas, banguos, žirgai ims kanopomis daužyti į denį lyg į būgną, gali blogai baigtis.
Nutarėme atrišti pavadžius, kad pasibaidę ir netyčia įkritę į vandenį nesusipainiotų ir išplauktų“, - pasakojo raitelis Vaidotas Digaitis.
Šeštadienį ilsėjęsi žirgai kitą dieną nerimo, tryško energija, veržėsi pirmyn – raiteliams vos pavyko juos suvaldyti.
Tačiau lietuvius ramino pakrantėje sutiktas žvejys. „Jie – karo žirgai, nebijokit. Kas jiems gali blogo atsitikti?“ - sakė ukrainietis, išgirdęs apie lietuvių žygį ir ištverminguosius žemaitukus.
Keturiasdešimt minučių palaukę krante, aštuoni vietiniai, keturi lengvieji automobiliai ir devyni raiteliai su žirgais įlipo į keltą.
Pirmieji žengė Giedrius Klimkevičius su Krantu, V.Digaitis su Alseta, Algimantas Motiejūnas su Tropiku ir Antanas Normantas su Kaktusu. Jie savo pavyzdžiu padrąsino likusius krante.
„Niekada šimtu procentų nežinai, kaip žirgas sureaguos, kada susinervins.
Kelionė nebuvo lengva, bet viskas baigėsi sėkmingai“, - pasakojo Skirmantė Naglytė, jojanti ant Karkaso.
Galimybės užtvanką kirsti tiltu kaip visureigiai, raiteliai nesvarstė - būtų tekę daryti nemenką lankstą laiko ir jėgų sąskaita.
Kitoje pusėje žygeivius pasveikino dvi sutuoktinių poros iš Lvovo. Dniestro užtvankos pakrantėje ukrainiečiai atostogauja jau dvi savaitės.
„Graži gamta, geras oras, ramybė, sava kompanija ir žvejyba - ko daugiau reikia geram poilsiui?“ - sakė penkiasdešimtmetis Nikolajus Sergeičiukas.
Jis - verslininkas, žmona Nina – pedagogė. Atitrūkę nuo darbų sutuoktiniai sėda į automobilį, prisikabina turistinę priekabą ir drauge su taip pat atostogauti mėgstančia bičiulių pora traukia prie upių ar ežerų.
Kai susitikome, poilsiautojai pakrantėje buvo užmetę keturiolika meškerių.
„Vieną dieną nepagauname nė žuvytės, kitą žuvys kimba lyg pašėlusios. Didesnes pasiliekame, mažesnes paleidžiame. Didžiausias mano laimikis - aštuonių kilogramų svorio karpis“, - pasigyrė N.Sergeičiukas ir apsimovęs žvejo botus nuskubėjo į vandenį parodyti žuvies.
Dvi savaites iš eilės atostogaujantys ukrainiečiai maitinasi žuvimi – kepa, verda, troškina, net konservuoja.
„Geriausiai konservavimui tinka karpis. Jį reikia išvalyti, atskirti kaulus ir supjaustyti nedideliais gabalėliais.
Į pusės litro stiklainį žuvies neprikemšu aklinai. Turi likti šiek tiek laisvos vietos.
Kartu į stiklainį įdedu vieną lauro lapą, 5-6 juoduosius pipirus, garstyčių, kiek telpa ant piršto galo, įpilu 70 mililitrų aliejaus ir valgomąjį šaukštą 9 proc. stiprumo acto“, - vardino Nikolajaus žmona Nina.
Tuomet nuo konservavimui skirto metalinio dangtelio apačios moteris nuima guminę juostelę, uždengia stiklainį ir deda jį į orkaitę. Kai žuvis užverda, sumažina liepsną kiek įmanoma ir palieka dešimčiai valandų.
Išėmusi stiklainį iš orkaitės, Nina į dangtelį įdeda išimtą gumelę ir sandariai užsuka specialia mašinėle.
„Labai dėkoju! Grįžusi į Lietuvą būtinai pabandysiu!“ – pažadėjo raitelė Skirmantė Naglytė.
Žygio dalyviai iš žvejų už 200 grivinų (65 litus) įsigijo dešimt šviežutėlių karpių, sveriančių apie 12 kilogramų.
Tą patį vakarą išvalytos žuvies virėjas Edmundas Jonikas neskubėjo kepti - pamarinavo ir troškins kitai vakarienei.
Stovyklavietės virtuvėje jau pradėjo suktis ir Alšis.
„Ausytės pakeltos, uodega - irgi. Tik labai sulysęs“, - pamilto mišrūno išvaizda ir džiugina, ir neramina ekspedicijos dalyvius.
Veterinaras A.Kučinskas neabejoja, kad šuns svoris netrukus taps normalus. Po ligos atsigaunantis Alšis nebestokoja apetito, bet gardesnį kąsnelį žygeiviai jam ištiesia tik gavę veterinaro pritarimą.
Daugiau informacijos apie žygį www.2000kmistorijos.lt