Nuotrauką su raiteliais iš Lietuvos ukrainiečiai Raisa ir Vadimas įsidės į savo vestuvinį albumą.
Ką tik šeima tapę ir į namus švęsti važiavę jaunavedžiai pakeliui sutiko devynis žygeivius, traukiančius Juodosios jūros link.
Šių jaunų žmonių, septyniolikmetės ir dvidešimt ketverių metų vaikino, vestuvės buvo kur kas kuklesnės nei tos, kurias matėme prie Lucko ar Podolės Kremeneco pilių.
Ten vestuvininkai stebino tviskančiais apdarais, įmantriomis šukuosenomis, gausiai išpuoštais automobiliais.
O čia pulkelis pačių artimiausių kartu su jaunavedžiais tilpo į du suklypusius „Moskvič“ ir „Žiguliai“. Tik nuotakos bei jaunikio apranga išdavė apie šventę.
„Čia tai siurprizas! Kaimynai nepatikės!“ - nuostabos neslėpė nuotakos tėvas Valerijus.
Kelių minučių fotosesiją pakelėje vestuvininkai ir raiteliai pratęsė po valandos, kai vėl susitiko prie Dniestro hidroelektrinės. Nuo tilto atsiveria kvapą gniaužianti uolėtų šlaitų ir kalvų panorama.
Dniestras, kurį jau antrąsyk per pastarąsias dvi dienas kirto ekspedicijos dalyviai, yra trečioji pagal dydį Ukrainos upė - po Dniepro ir Pietinio Bugo.
Prasidėjęs Ukrainos Karpatuose, Dniestras beveik septynis šimtus kilometrų vingiuoja per šalį.
Pasiekęs Moldovos ir Ukrainos pasienį, vidurupys ir žemupys teka Moldovos teritorija ir vėl sugrįžęs į Ukrainą pasiekia Juodąją jūrą.
„Pusantro karto ilgesnė už mūsų Nemuną“, - tuoj palygino vienas raitelių, iš vestuvininkų sužinojęs Dniestro ilgį - 1362 kilometro.
Žygio dalyviai neatsispyrė jaunavedžių prašymui atsisėsti ant žirgų.
Jaunajai žemę siekianti balta suknelė nesutrukdė užlipti ant raitelės Skirmantės Naglytės Karkaso, o jaunikis sėdo ant Kranto. Šiuo žirgu joja Giedrius Klimkevičius.
Vestuvių fotosesijoje sudalyvavo ir šuo Alšis. Išgirdęs žirgus, jis guviai iš stovyklos atbėgo pasitikti sugrįžtančiųjų.
Gera nuotaika trykštantis nuotakos tėvas siūlė pasivaišinti gurkšniu ukrainietiško, į kartonines pakuotes išpilstyto turistinio vyno. Jį vestuvininkai godžiai gėrė vietoj Lietuvoje per vestuves įprasto putojančio.
„Gal prisijungtumėte prie mūsų?“ - sužavėtas netikėtos pažinties raitelius pakvietė Valerijus.
Tačiau 57 kilometrus įveikę žygeiviai svajojo ne apie vyną ir linksmybes.
Baigdami dvidešimt septintąją ekspedicijos „2000 kilometrų istorijos“ dieną raiteliai neslėpė nuovargio.
„Jie išsekę... Tiesą sakant, dėl vieno raitelio pastarąsias kelias dienas turėjau rimtų abejonių. Matėsi, kad žygis jam jau tampa per sunkus.
Kita vertus, nereikėtų stebėtis. Raiteliai skirtingi, jų fizinės galimybės nevienodos.
Tačiau po šiandienos maršruto vėl sudvejojau. Gal ir ištemps“, - konkrečiau kalbėti nebuvo linkęs raitelių vadovas G.Klimkevičius.
Žvarbų vakarą keliautojams atgaivos teikė karpių troškinys su daržovėmis ir ryžių garnyru. Jį virėjas Edmundas Jonikas paruošė iš Dniestro užtvankoje pagautos žuvies.
Nuo stovyklavietės atsiveriančią slėnio panoramą žygeiviai vadino verta milijono, bet ilgai ja džiaugtis neleido tamsa.
Visgi maudynių ji nesutrukdė. Į tilto žibintų nutviekstą užtvanką sušokę žygeiviai neskubėjo lipti į krantą.
Oro temperatūra vėlų vakarą buvo apie nulį, tad penkiolika laipsnių šiltesnis vanduo atrodė tarsi pašildytas.