Kelionės tikslą Daegu nusprendžiau pasiekti greituoju KTX traukiniu, švilpiančiu trijų šimtų kilometrų per valandą greičiu, pro jo langus žvalgiausi po įstabias miškingas kalnuotas vietoves.
Akademijos paunksmėje
Kyungpook nacionalinis universitetas, kurio kvietimu atvykau į kasmet rengiamą tarptautinę vasaros mokyklą skaityti keturiasdešimt penkių valandų kurso „Architektūra ir utopija“, Pietų Korėjoje laikomas prestižiniu – jis yra trečias tarp nacionalinių universitetų reitingų lentelėje, tris kartus laimėjęs valstybinį pažangos prizą universitetų ir pramonės bendradarbiavimo srityje, parengęs daugiausia administratorių pasaulyje gerai žinomoms LG ir Samsung korporacijoms.
Universitete mokosi daugiau kaip trisdešimt tūkstančių studentų, iš jų beveik tūkstantis trys šimtai – atvykėliai iš užsienio šalių. Įsikūręs trečiame pagal dydį Pietų Korėjos mieste, turinčiame pustrečio milijono gyventojų – beveik tiek pat, kiek, atmetus visus, išvykusius duonos kąsnio ieškoti užsienyje, šiandien likę Lietuvoje.
Be Kyungpook nacionalinio universiteto, čia jų yra dar dešimt, ypač gausu universitetams nepriklausančių aukštojo mokslo kolegijų, kur mokslas trunka nuo dvejų iki trejų metų. Daegu – ryškus taškas šalies pramonės žemėlapyje, be daugelio pasaulio mastu garsių įmonių čia įsikūrusios ir Hyundai (beje, korėjietiškai tariama hjunde) korporacijos gamyklos. Daegu pasižymi dar viena, beje, ne pačia maloniausia savybe – klimato požiūriu tai karščiausias taškas šalyje. Nors miestas apsuptas aukštų kalnų, kur oras vaiskus ir vėsus, jis plyti milžiniškoje itin žemo reljefo dauboje. Todėl pirmąsyk atvykusiam nelengva susigaudyti topografijoje, nepaisant gausybės aukštybinių pastatų, kurie galėtų būti vizualiniai orientyrai. Bet… įveikei vos porą kvartalų, o tie milžiniški dangoraižiai, kuriuos įsidėmėjai, jau dingę iš akiračio.
Kyungpook nacionalinis universitetas primena didžiuosius Jungtinių Amerikos Valstijų universitetus, kuriuose teko dėstyti ar lankytis. Skirtingai nei daugelis Europos universitetų, kurių padaliniai dažniausiai išblaškyti po įvairias miesto dalis, čia visi fakultetai ir mokyklos įsikūrę didžiuliame aptvertame universitetiniame miestelyje, nuo vienų jo vartų iki kitų pėsčiomis tenka pėdinti daugiau nei pusvalandį. Nepriekaištingai puoselėjama aplinka – gausu medžių ir žalumos, centrinėje aikštėje įrengtas puikus baseinas su fontanu ir gyvomis įvairiaspalvėmis žuvimis.
Yra pustuzinis teniso kortų ir aikštynų, kuriais gali naudotis visi universiteto studentai ir darbuotojai. Nuo pat ankstyvo ryto čia gausu žmonių – veikiausiai todėl, kad pakilus saulei tampa nepakeliamai tvanku. Laisvalaikiu taip ir traukia persikelti į ramesnę tvanksną po medžiais arba arčiau žvaliai purslojančio fontano, spjaudančio aukštyn vandens čiurkšles. Čia su kavos puodeliu ir aš praleisdavau dažną rytą prieš paskaitas, juoba kad iki architektūros mokyklos buvo vos keletas minučių kelio.
Vasaros mokyklos dėstytojus – tuziną profesorių, atvykusių iš Jungtinių Valstijų, Japonijos ir įvairių Europos šalių – savo reprezentacinėje menėje po savaitės priėmė universiteto rektorius. Nors tai viso labo formalus gestas, nustebino priėmimo kultūra – į septintą dešimtį įžengęs universiteto vadovas buvo puikiai pasirengęs susitikimui: pademonstravo, kad nestokoja geografijos, istorijos ir lingvistinių žinių, kiekvieną svečią asmeniškai pamalonino dėmesiu, nors kalbėjo pasitelkęs guvią korėjietę vertėją. Kviestiniams profesoriams rektorius patarė šalia kitų dalykų, radus laiko, būtinai nepraleisti trijų: pakilti pėsčiomis į kalnų viršūnes, apsilankyti saunoje ir neaplenkti universiteto muziejaus.
Pirmuoju patarimu netrukau pasinaudoti. Kopdamas į didingą Apsano kalną, kuriame glaudžiasi kelios senos budistų šventyklos, patyriau įstabių gamtos vaizdų ir gaivaus, vėsaus oro žavesį, todėl į kalnus leidausi dar keletą kartų. Prisipažinsiu, antruoju rektoriaus patarimu taip ir nepasinaudojau – atrodė ganėtinai keista keletą valandų tūnoti įkaitintoje saunoje, kai aplink tvyro daugiau kaip trisdešimties laipsnių karštis, nors būtent tokia yra korėjietiška tradicija.
Likus porai viešnagės dienų ryžausi apsilankyti universiteto muziejuje, nors nieko nesitikėjau, maniau, kad tai bus įprastinė pompastiška ekspozicija, kurioje formaliai pristatomi vietos „laimėjimai“. Įsivaizdavau porą nykių kambarėlių, apkabinėtų vėliavėlėmis, vimpelais, žymesnių profesorių portretais, sportininkų taurėmis ir akademinių laimėjimų sertifikatais.
Nustebau išvydęs per keturis aukštus išskleistą puikiausią archeologijos reliktų, dvasinės ir materialinės istorijos artefaktų ekspoziciją, aprėpiančią daugiau nei tūkstantmetį Korėjos praeities. Šiai aukštos prabos kolekcijai, kuri nepadarytų gėdos jokios šalies (ne tik miesto) nacionaliniam muziejui, buvo galima padaryti nebent vieną priekaištą – tik patys svarbiausi eksponatai buvo aprašyti ir anglų kalba. Kita vertus, tai liudija, kad muziejus yra savotiška gyva istorijos saugykla, skirta ne tiek svečiams, kad galėtų akis paganyti, ne aukštosios mokyklos savireklamai, o universiteto studentų savišvietai ir savižinai. Vertas pagarbos ir sektinas požiūris! Deja, po ūkanotu Lietuvos dangumi muziejininkystė ir aukštasis mokslas kaip buvo taip ir yra nesusisiekiantys indai…
Kyungpook nacionalinio universiteto tarptautinė vasaros mokykla nepanaši į, pavyzdžiui, Europos šalyse rengiamas vasaros mokyklas, kurios daugiausia būna labai kryptingo, specializuoto pobūdžio, skirtos dažniausiai doktorantams ar jauniems dėstytojams. Tokio pobūdžio tarptautinėje vasaros mokyloje praleidau 1993-iųjų rupjūtį. Ją, skirtą kultūros studijoms, ne vienus metus Vokietijos Liudvigsburgo pilyje rengė Štutgarto universitetas, kuriam tada vadovavo energinga ir ambicinga rektorė profesorė Heidi Ziegler, vėliau tapusi privataus universiteto vadove. Korėjiečių vasaros mokykla buvo skirta saviems universiteto studentams ir čia besimokantiems užsieniečiams (tiesa, į kai kurias paskaitas ateidavo ir vietos profesūra).
Išklausę keturiasdešimt penkių valandų kursą anglų kalba ir sėkmingai išlaikę egzaminą jie galėjo savo akademinę „sąskaitą“ papildyti trim kreditais. Šios mokyklos temų spektras buvo labai platus: tarptautinis verslas, verslo statistika, tarptautinė JAV politika, JAV masinės komunikacijos įstatymas, architektūra ir utopija, viešojo administravimo tyrimų metodologija, signalai ir sistemos, algebrainė topologija ir kt. Kiekvienas iš šių kursų buvo skirtas vienos ar kelių giminiškų specialybių studentams, todėl kiekvienas lektorius paskaitas skaitė atitinkamo fakulteto auditorijoje. Visus čia dėstančius užsienio lektorius po vienu stogu suburdavo tarptautinių ryšių centras ir dvi šios mokyklos spiritus movens – rektoriaus patarėja tarptautiniais klausimais dr. Lorne Hwang, beje, maloni anglė, prieš penkiolika metų kartu su vyru, korėjiečių kilmės amerikiečiu, ir vaikais persikrausčiusi į Daegu, ir jos padėjėja p. Woo.
Tarptautinių ryšių centro patalpos tapo neformaliu svetimšalių klubu (tiesa, žodis svetimšalių ne visai tikslus – tarp mūsų buvo ir keletas Jungtinių Valstijų universitetuose dirbančių korėjiečių). Susiburdavome įvairiomis progomis – bendrai užkandžiaudavome, žiūrėdavome korėjiečių filmus, aptardavome akademinius klausimus. Padarė įspūdį čia demonstruota nauja šios šalies kino produkcija (iki tol buvau matęs tik Pietų Korėjoje plačiai žinomo, bet man ne itin patinkančio Kim ki Duko filmus). Sakyčiau, tai esmingai naujas požiūris į savo istoriją.
Viename iš pastaruoju metu šalyje nuskambėjusių filmų (deja, jo pavadinimas ir režisieriaus pavardė išsitrynė iš atminties) gvildenama Korėjos karo tema, pastaruoju metu vėl tapusi pavojingai aktuali. Šiaurės korėjiečiams pašovus lėktuvą, viename kalnų kaime su parašiutu nusileidžia sunkiai sužeistas JAV karinių oro pajėgų pilotas. Už kelių savaičių tame pačiame kaime du Pietų Korėjos armijos dezertyrai kaktomuša susiduria su trim iš viso būrio gyvais likusiais šiauriečių kariškiais. Kadangi jėgos apylygės, nei tie, nei anie nesiryžta šauti pirmieji, todėl stovi vieni prieš kitus ištisą parą, lietui pliaupiant…
Galiausiai po komiško apsisvaidymo granatomis kaimiečiai, atsigavę nuo išgąsčio, įkalbina nuožmius priešininkus pagelbėti lauko darbuose, juolab kad svaidydami granatas jie sunaikino maisto atsargų sandėlį. Prie jų prisideda ir kaimo žiniuonės išgydytas amerikiečių pilotas. Keletą savaičių jie triūsia kartu ir karingas priešiškumas pamažu tirpsta. Pietiečiai negali grįžti į savo dalinį, nes bus sušaudyti kaip dezertyrai, o šiauriečiai – už tai, kad nepaaukojo gyvybių kovos lauke, gindami komunizmo idėjas… Mezgantis naujoms bičiulystėms, kaimo prieigose išlaipinamas amerikiečių desantas. Tai nuožmių, ciniškų, žudyti ir prievartauti pasirengusių vyrų būrys, kurio užduotis – surasti nukritusio lėktuvo pilotą ir jo gabentą svarbią informaciją apie karines operacijas.
Netrukus amerikiečių desantininkų įkaitais tampa visi. Ir visi iki vieno atsiduria ties gyvybės ir mirties slenksčiu – atėjūnai ketina nušluoti nuo žemės paviršiaus visą kaimelį, išžudyti jo gyventojus, išskyrus savo tėvynainį. Regis, įvyksta stebuklas – buvę priešininkai, tarp jų ir amerikietis pilotas, sutartinai duoda atkirtį desantui, o vėliau atremia ir oro ataką.
Filmo moralas akivaizdus – Korėjos skilimą į šiaurę ir pietus lėmė pašalinių (Sovietų Sąjungos ir JAV) grumtynės dėl įtakos sferų, o įveikti priešpriešą, sugydyti perkirstą tautos kūną įstengs tik patys ideologijų suskaldytos šalies gyventojai… Įdomu, kad numanomos filmo potekstės, kaip teko patirti iš daugelio pokalbių su kolegomis korėjiečiais, atitinka dabartinės jaunuomenės požiūrius ir nuotaikas.
Nepaisant plačiai pagarsintos konfrontacijos tarp Šiaurės ir Pietų Korėjos, pietiečiai žiūri į tai ne itin rimtai – karo veiksmams Šiaurė, nors ir sutelkusi gausią armiją, neturi nei technologinių, nei ekonominių resursų. Jaunimas nė kiek neabejoja, kad anksčiau ar vėliau šalis susivienys. Amerikiečių karinių pajėgų buvimą – jų čia apstu, vien Daegu yra trys karinės bazės – vertina kaip tam tikrų sąlygų padiktuotą, tačiau neišvengiamai laikiną reiškinį. Suprantama, susivienijimas – tai tik įsivaizduojama projekcija, kuriai įgyvendinti reikės nemažai laiko. Skirtingai nei Vokietija, kuri Berlyno sienos žlugimo išvakarėse buvo ekonomiškai pasirengusi rytinės savo dalies reintegracijai, Pietų Korėja panašių pastangų kol kas nededa. Tad, papūtus naujiems politikos vėjams, ekonominis veiksnys gali tapti susivienijimo užkarda…
…Į kiekvieną vasaros mokykloje dėstomą kursą (jų buvo dvylika) užsirašė nuo 15 iki 50 korėjiečių studentų. Manąjį pasirinko trisdešimt keturi, du po savaitės pasitraukė, nes nepakankamai gerai mokėjo anglų kalbą. Per pirmąją paskaitą tvyrojo keista įtampa, kuri veikiai atslūgo, bet ją, kaip paaiškėjo, pajuto beveik visi svetimšaliai dėstytojai. Studentus korėjiečius kaustė kalbos barjeras. Kasdieninis darbas su studentais išryškino ir kai kuriuos korėjietiškos kultūros ypatumus, kuriuos mums vėliau įžvalgiai pakomentavo tarptautinį verslą dėstęs amerikietis profesorius Alenas, šioje šalyje gyvenęs ketvertą metų, beje, čia gimė ir abu jo vaikai.
Pasak Aleno, korėjiečiai itin jautrūs viešumui: būti viešai išjuoktam ar pažemintam jiems yra nepakeliama kančia. Dėl šios priežasties jie nenoriai reiškia mintis balsu, ypač būdami tarp kitų, menkai pažįstamų studentų, tačiau gyvai ir noriai bendrauja su užsienio dėstytojais individualiai, drąsiai reiškia mintis raštu, nors ir ne itin taisyklinga anglų kalba. Ilgėliau padirbėjus gramatinės klaidos jau nebetrukdo įžvelgti ir suvokti perteikiamos minties. Kita vertus, kiekvienas studentas siekia tapti tarptautinės korporacijos darbuotoju, todėl tarp jų vyksta didelė konkurencija dėl aukštesnio įvertinimo…
Neįkyrios, trumpos, dalykiškos Aleno pamokos apie korėjiečių mentalitetą jau pirmąją savaitę labai pravertė. Suteikti žinių apie kasdieninės korėjiečių kultūros savitumą pasirūpino ir mus nuoširdžiai globojusios tarptautinių ryšių koordinatorės, tad vėliau nebesutrikdavau išgirdęs tiesų ir labai asmenišką klausimą arba kai autobuse ar stotelėje apspisdavo būrelis moksleivių – kalbindami svetimšalius jie pasitikrina savo kalbos žinias ir įtvirtina savo autoritetą tarp bendraamžių. Nebestebino ir tai, kad vaišindamas svečią korėjietis pripildo jo taurę, bet sau neįsipila nė lašo: Korėjoje svečio pareiga pripildyti šeimininko taurę. Šios taisyklės neperpratus, nesupratingo svečio apleistas šeimininkas visą vakarą sėdės prie tuščios taurės. Įgijęs tokių elementarių, bet svarbių žinių vėliau stengdavausi vizitinę kortelę ar dovanėlę šeimininkams įteikti abiem rankomis ar bent kaire suspaudęs dešiniosios alkūnę: paduoti daiktą viena ranka čia laikoma mandagumo ir supratingumo stoka…
Profesorius In-Seob Hanas per susitikimą Vilniuje pakvietė apsilankyti Ulsano universitete. Nuvykęs į Daegu kvietimo nepamiršau ir brūkštelėjau profesoriui trumpą žinutę. Gavau labai malonų ir dalykišką atsakymą. Po trijų dienų sėdau į autobusą, vykstantį į Ulsaną – daugiau nei milijoną gyventojų turintį miestą, laikomą industrine Korėjos sostine: čia įsikūręs Hyundai automobilių gamybos centras, sutelkta šios kompanijos laivų statybos pramonė. Be kita ko, Hyunday yra didžiausia laivų statykla pasaulyje. Ulsano universitetas nuo kai kuriose srityse jį pranokstančio Kyungpook nacionalinio universiteto skiriasi tuo, kad yra privatus – prieš keturiasdešimt metų jį įsteigė Hyundai kompanija, kuri iki šiol yra pagrindinis jo savininkas ir finansinis rėmėjas. Šiame universitete studijuoja daugiau kaip dvylika tūkstančių studentų, dėsto beveik tūkstantis profesorių ir mokslininkų. Kai kurie padaliniai remiami ypač dosniai – pavyzdžiui, okeano inžinerijos mokykla.
Tarptautinių ryšių dekanas profesorius In-Seob Hanas, jaunas, simpatiškas ir labai dalykiškas žmogus, puikiai kalbantis angliškai, beje, informatikos mokslų specialistas, pasitiko mane Ulsano prieigose. Vykome pietauti su architektūros fakulteto profesūra. Po puikių pietų (korėjiečių virtuvė verta specialaus aptarimo), fakulteto dekanas Suk-Bong Kangas aprodė sparčiai kylančius naujus fakulteto rūmus (jiems projektuoti buvo surengtas tarptautinis konkursas, kurį laimėjo užsienio architektas) ir kol kas laikiną šios specialybės studijų buveinę, supažindino su studentų darbais.
Pasidairėme po visą įspūdingą aukštosios mokyklos teritoriją, tiesa, mažesnę ir kompaktiškesnę nei Kyungpook. Pažintis su šiais dviem universitetais patvirtino nuojautą, kad Pietų Korėja, kaip ir šalys, vadinamos „Azijos tigrais“, turi ne tik didelių (beje, pamatuotų) ambicijų, bet ir galingą potencialą joms įgyvendinti: aukštojo mokslo vizija šioje šalyje aiški ir nuosekliai plėtojama siekiant tarptautinio prestižo ir negailint solidžių, ilgalaikių valstybės ir privačių korporacijų investicijų. Tai visiškas kontrastas mūsų kraštui, paklydusiam tarp suktų, apgaulingų neoliberalizmo pažadų, nestabilios, permainingos, paviršutiniškos valstybinės mokslo politikos, neaiškių orientyrų ir klampios brandaus postkomunizmo realybės…
Budizmo architektūros švytėjimas
Pirmieji pasižvalgymai po Pietų Korėją kiek nustebino: priešingai nei Birmoje (Myanmare) ar Tailande, kur reikšmingą miestovaizdžio segmentą sudaro gelsvos ar plytų spalvos tunikomis apsisiautusių vienuolių siluetai, čia vienuolį pamatysi ne itin dažnai. Iš pradžių tą aiškinau sparčia krikščionybės plėtra šioje Azijos šalyje – tik vienas trečdalis jos gyventojų yra budistai, vis daugiau erdvės čia randa įvairios krikščioniško tikėjimo bendruomenės. Beje, keistas paradoksas – kai Vakaruose svyruoja (arba yra sąmoningai klibinami) krikščionių tikėjimo, pirmučiausia katalikybės, pamatai, kai vis ryškesnis krikščionybės atoslūgis, dalyje Azijos šalių, tarp jų ir Korėjoje, pastebima slinktis krikščionybės link. Išties gluminantis ir veikiausiai atskiro svarstymo reikalaujantis paradoksas. Bet jį teks palikti nuošalėje, nes šįkart ketinu aptarti Korėjos budizmo architektūrą.
Sakyčiau, truputį glumino faktas, kad didmiesčiuose tiek nedaug budistinių šventyklų. Ir tai nebuvo akių apgaulė: iš tiesų dauguma (ypač didesnių ir svarbesnių) Pietų Korėjos budizmo šventyklų pastatytos tolokai už miestų, dažniausiai aukštai kalnuose. Tai susiję su korėjietiško budizmo istorija. Budizmas pasiekė šią šalį 372 metais po Kr., o apie 500 metus po Kr. jau buvo tapęs valstybine anuometinės Gogurėjo karalystės religija, tačiau, įsigalėjus Joseonų dinastijai, prasidėjo šio tikėjimo atoslūgis, nes karališkoji valdžia rėmė ir skatino neokonfucionizmo sklaidą. Šios dinastijos valdymo metais budizmas patyrė daugybę suvaržymų: iš pradžių vienuolynų skaičius buvo apribotas iki 242, vėliau buvo leista veikti tik 36 reikšmingesniems vienuolynams, galiausiai visos šventyklos miestuose buvo uždarytos, o vienuoliams uždrausta įkelti koją į bet kurio miesto teritoriją…
Nepaisant budizmui nepalankios vėlesnės valstybinės politikos, Pietų Korėjos teritorijoje iki šiol yra daugiau kaip trys tūkstančiai budizmo šventovių. Svarbiausios iš jų įsikūrusios aukštai kalnuose. Korėjietišką budizmą, kurio pagrindinė atmaina yra seon (dzen) budizmas, tyrinėjantis Jangas Eunhwa puikioje knygoje „Kelionė į korėjiečių šventyklas“ tvirtina, kad senaisiais laikais Korėjoje ir Japonijoje šventyklos buvo statomos miestų centruose, tačiau laikui bėgant susiformavo trys jų tipai: miestų, kalnų ir akmeninių urvų šventyklos.
Pasak Eunhwa, itin didelį kalnų šventyklų skaičių Korėjoje galima sieti su keliais veiksniais: pirma, žmonių sąmonėje giliai įsišaknijęs už budizmą senesnis kalno garbinimo kultas (buvo tikima, kad mirę protėviai tampa tautą sergstinčiomis kalnų dvasiomis), antra, kalnuose šventyklos buvo statomos gynybiniais tikslais – pavyzdžiui, Beomeosa ant Geomdžongo kalno buvo pastatyta siekiant apginti šalį nuo japonų įsiveržimo, trečia, nusišalinimą ir askezę propaguojančiam budizmui kalnuotos vietovės teikė natūralų tokio gyvenimo prieglobstį.
Korėjos budizmo šventyklų statyba buvo glaudžiai susijusi su pung-su praktika, t. y. tuo, kas Kinijoje vadinama feng-shui. Seon budizmo sklaidai itin nusipelnęs korėjiečių vienuolis Doseonas mokė, kad panašiai, kaip kūno ligas žmonės gydo badydami jį adatomis, taip ir šalies teritoriją galima sustiprinti užstatant ją šventyklomis ir pagodomis. Budistų vienuolių bėgimas į kalnus ypač sustiprėjo po 1424 metų, kai Joseonų dinastijos tęsėjas karalius Seondžongas uždraudė vienuoliams įžengti į šalies sostinę, nugriovė giedojimo salę pagrindinėje šventykloje ir uždarė dvidešimt tris bhiksuni (moterų vienuolių) prieglobsčius, versdamas visus vienuolius tapti pasauliečiais.
Pietų Gyeongsano provincijos kalnuose esanti Haein šventykla, vadinama tiesiog Haeinsa (sa korėjiečių kalba reiškia šventyklą), įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo lobyną. Tai viena iš trijų svarbiausių Korėjos seon budizmo šventovių, kurioje saugoma ne tik korėjiečiams, bet ir visam budizmo pasauliui svarbi vertybė – Tripitaka Koreana arba kitaip Goryeo Tripitaka (Goryeo vardu buvo vadinama Korėja tarp 10 ir 14 amžių po Kr.). Tai išsamiausias ir seniausias budistinio kanono rinkinys kinų rašmenimis, savotiška budizmo biblija, pasak žinovų, joje neaptikta nė vienos klaidos.
Ją sudaro 81 340 medinių blokų (kiekvienas 70 cm ilgio ir 24 cm pločio, svoris – nuo trijų iki keturių kilogramų), suskirstytų į daugiau nei šešis su puse tūkstančio tomų. Pirmasis tekstų rinkinys buvo išskaptuotas medyje 1087 m. tikint, kad skaptavimo darbas su Budos pagalba išgelbės šalį nuo ją užgriuvusio karo, tačiau 1232 m. įsiveržus mongolams jis buvo sunaikintas (tiesa, yra šiek tiek jo liekanų). 1236–1251 seon ir kyon budizmo ordinų vienuoliai, remiami šalies valdovo, iš naujo išdrožė visą Tripitaka rinkinį. 1398 m. jis buvo atgabentas į Haeinsa, kur yra saugomas iki šių dienų. Kadangi šis rinkinys yra ypač tikslus, juo buvo remiamasi atkuriant japonų, kinų ir Taivano budizmo kodeksų versijas.
Janggyeongpanjeon – gana paprastos struktūros keturių dalių statinys, kuriame saugoma Tripitaka Koreana, buvo suręstas iš medžio XV a., tačiau statytojų meistriškumas lėmė, kad šventovė sėkmingai išsilaikė iki mūsų dienų. Jos grindys padengtos smėlio, druskos, molio ir kitų ingredientų mišiniu, kuris sutraukia drėgmę lyjant ir drėkina patalpas atėjus sausrai, be to, patalpos vėdinamos atidarius skirtingų dydžių langus šiaurės ir pietų pusėse. Į Haeinsa, kaip ir į kitas korėjietiškas seon budizmo šventyklas, patenkama pro trejus vartus: Vieno pilioriaus (Iljumun), Keturių Sargų (Cheonwangmun) ir Nedvejybės (Bulimun), kurie reiškia aukštesnių ir grynesnių budizmo tiesų atsivėrimą žengiant šventovės link. Pirmuosius vartus sudaro viena linija išdėstyti keturi pilioriai, simbolizuojantys vienybę arba proto vienovę, žymintys ribą tarp sekuliaraus ir Dharmos pasaulių. Antrieji vartai dekoruoti didelėmis statulomis milžinų, saugančių budizmo šventyklą iš išorės ir prižiūrinčių žmonių dorą.
Neatsitiktinai kiekvienas iš jų pavaizduotas trypiantis nedorėlį… Tretieji vartai, stovintys ant trisdešimt trijų pakopų dangaus, yra paskutiniai prieš įžengiant į Budos žemę… Už jų įkurdinta pagrindinė Budos menė. Kadaise ji buvo vadinama Aukso sale, vėliau – Dharmos. Įveikus trečiuosius vartus, prieš akis atsiveria kiemo erdvė ir trys svarbiausi šventyklos objektai: pagoda, varpo paviljonas ir pagrindinė menė. Būtinas šios architektūrinės erdvės atributas – švyturys, simbolizuojantis Budos mokymo šviesą.
Po pagoda saugomi įvairūs budistiniai reliktai (kartais paties Budos). Varpo paviljonas – pakylėtas nuo žemės ir apgaubtas čerpių stogu. Architektūrinės erdvės sąrangoje svarbiausias akcentas – pagrindinė menė. Jos išorinės sienos (išskyrus fasadą) ištapytos scenomis iš Budos Šakjamunio gyvenimo ir didaktiniais vaizdais, simbolizuojančiais proto nušvitimo kelią. Jose vaizduojamas piemuo, gaudantis ištrūkusį jautį, kurį mėgina prisijaukinti. Jautis simbolizuoja protą arba sąmonę, piemuo – žmogų, kuris siekia jį suvaldyti. Paskutinėse scenose galiausiai paaiškėja, kad jautis niekados nebuvo realus – nėra jokio ego ir individualaus proto. Nėra nei mirties, nei gyvenimo, nei skausmo…
Į menę paprastai įžengiama pro šonines duris – naudotis centrinėmis pagarbiai paliekama budistų vienuoliams.
Varpo paviljone ant medžio stulpų laikomos pakylos yra keturi objektai – medinė žuvis, debesies formos metalo gongas, didžiulis būgnas ir varpas. Šiuos muzikos instrumentus vienuoliai muša du kartus per dieną, skelbdami Dharmą visiems pasaulio gyventojams: gongas ją skelbia gyvenantiems ore, medinė žuvis – gyvenantiems vandenyje, būgnas ir varpas – pragaro ir žemės gyventojams. Vienuoliai gongą, žuvį ir būgną muša kiek tinkami, o varpas išmuša nustatytą dūžių skaičių. Kai kuriose šventyklose varpo garsai sklinda pusės šimto kilometrų atstumu. Vakarinę ceremoniją, kai mušami visi instrumentai ir skambinama varpu, turėjau progą pamatyti, bet tai buvo jau ne Haein šventykloje…
Tęsinys kitame numeryje