Dienos maršrutą beveik įpusėjusius raitelius Baltos miestelyje pasiekė nelaukta žinia: stovykloje likusi raitelio Vaidoto Digaičio kumelė Alseta yra pavojingai silpna, vaduojasi mirtimi.
„Turiu būti su ja“, - lyg kirviu nukirto žemaitis. Žirgą Kruizą palikęs pusdieniui pas vieną Baltos gyventojų, V.Digaitis susistabdė pakeleivingą mašiną. Keturi ja važiavę jaunuoliai nedvejodami padėjo sunerimusiam lietuviui grįžti į vakarykštę stovyklavietę.
Tačiau nuvykęs prie savo kumelės raitelis jau niekuo nebegalėjo jai padėti. Aštuonerių metų Alsetos gyvybė užgeso ant šeimininko rankų.
Ašarų pilnomis akimis atsisveikinęs su kritusia kumele, raitelis grįžo į Baltą. Jis sėdo ant ukrainiečio kieme palikto žirgo Kruizo ir patraukė bendražygių jau įveiktu keliu iki stovyklavietės.
Saugią žemaičio kelionę tamsoje užtikrino ne tik liemenė su atšvaitais, bet ir V.Digaitį automobiliu lydėjęs žygio vadovas Gintautas Babravičius.
Jis pasirūpino ir kritusia kumelė - pranešė apie įvykį milicijai ir sutarė kitą rytą susitikti dėl dokumentų sutvarkymo bei palaidojimo.
Žemaitukus V.Digaitis augina šešerius metus. Iš dešimties turimų, keturis pasiėmė į žygį prie Juodosios jūros.
Dviem pakaitomis joja raitelis Jonas Plūčas. Kitais dviem - Kruizu ir Alseta - jojo Vaidotas.
„Kartais pagalvodavau, kaip jausčiausi pardavęs savo žirgą?.. Kaip jaučiausi, jei mirtų?.. Jei žūtų?..“- vakare į stovyklavietę atjojęs kalbėjo V.Digaitis.
Atsakymą į šiuos klausimus jis gavo tik praradęs Alsetą. Susimąstęs vyras nebuvo linkęs jais dalintis. Per šešerius metus jis nėra pardavęs ar netekęs savo žirgų.
Veterinaras, Sveikatos mokslų universiteto docentas, katedros vedėjas bei Stambių gyvulių klinikos vedėjas Audrius Kučinskas:
„Paskutinį vakarą kumelė į stovyklą grįžo priekaboje. Parvežėme ją paskutinius septynis kilometrus, nes nebenorėjo eiti, atrodė liūdna.
Ji karščiavo, kūno temperatūra buvo 41 laipsnis, nors normaliai turėtų būti 38,5 – 39,5 laipsnio.
Nakčiai daviau jai antibiotikų, priešuždegiminių vaistų.
Rytą kumelė atrodė žvaliau. Nutarėme nusivežti ją į kitą stovyklą ir ten imtis gydymo. Bet ji bijojo eiti į priekabą, ėmė panikuoti, stovėjo įsitempusi. Vėliau atsigulė ir priėjęs pamačiau, kad ji – jau visai silpnutė.
Pastačiau lašelinę, suleidau imuninetą stiprinančių ir kraujagyslių pralaidumą mažinančių vaistų.
Kad kumelės inkstai yra pažeisti, išdavė kraujo priemaišos šlapime.
Manau, kad ją pakirto intoksikacija. Greičiausiai suėdė kokių arkliams nepalankių žolių. Ukrainos pievų, kuriose pririšame arklius, mes nepažįstame.
Yra ir bronchito požymių. Bet tai – prielaidos.
Ši kumelė – svarbus praradimas žygeiviams. Ji buvo labai stipri, tvirto būdo - ėjo iki paskutinio“.
Giedrius Klimkevičius, raitelių grupės vadovas, žygio sumanytojas:
„Ruošdamiesi žygiui galvojome, kad gali būti įvairių situacijų. Joms rimtai ruošėmės: treniravome žirgus, turėjome pakaitinių, rūpinomės pašaru jiems ir maistu žmonėms, nakvynėmis, apdraudėme žirgus ir draudėmės patys.
Turime vieną geriausių Lietuvoje arklių specialistą, veterinarą Audrių Kučinską.
To, kas nutiko, negalime sieti su pervargimu ar išsekimu. Šitai rodo ir veterinaro atliekami kraujo tyrimai.
Įvyko nelaimė, kaip nutinka ir žmonių gyvenime. Ką padarysi, taip yra.
Ačiū Dievui, kad raiteliai sveiki gyvi. Nors yra pervargę, jie vis dar stiprūs savo valia. Siekiame savo tikslo.
Mūsų numatytam planui, atstumams ir tolesniems veiksmams ši nelaimė įtakos neturės.
Praėjus savaitei nuo žygio pradžios aiškiai matėsi, kurie žirgai yra neparuošti žygiui. Šiandien visi, išskyrus raiščius pasitempusį Kokoną, yra geros formos, jais galima joti.
Jei duodam žirgui pailsėti vieną dieną, kitą jis jau nerimsta, negali nulaikyti.
Antroji žygio pusė mums yra ypač sudėtinga: vargina šaltis, prasideda lietūs, jojame kalnuotomis vietovėmis.
Bet įveiktas kelias patvirtina, kas buvo kalbama ir žygio pradžioje. Žemaitukai yra labai ištvermingi žirgai“.