Rutina. Daugeliui tai baisus žodis, tačiau man, po tiek blaškymųsi Kinijos pakraštyje – buvusiai be darbo ir vėl iškilmingai pakilusiai iki aukštos pozicijos, iš jaukaus viešbutuko su asmeniniu vairuotoju persikrausčiusiai į purviną bendrabučio kambarį su tarakonais, rutina atėjo kaip ilgai laukta palaima. Pagaliau turiu namus, kuriuose galiu įsikurti, darbą, kuriame niekas dėl nieko nebepersigalvos, parduotuvėles, kuriose nebūsiu apgauta, bei gatves, kuriomis vaikščiodama nebepasiklysiu. Pagaliau galiu giliai įkvėpti, nusiraminti ir atidžiau apsidairyti aplink.
Saulėtą darbo dienos rytą šiaip ne taip išsiropštusi iš lovos ir pažvelgusi pro langą, galiu aiškiai atskirti mėlyną dangų nuo pilkos smogo juostos, kabančios virš miesto kaip antklodė. Niekas, net vėjas, nepajėgia jo išsklaidyti, net mano kambaryje kiekvieną dieną ant grindų nugula smulkutės juodos dalelės. Pasirodo, tai jas aš kaskart įkvepiu pritrūkusi deguonies. Tik įdomu, ar ir iškvepiu?
Drįstu spėti, kad Kinijoje labiausiai teršia mašinos, nors dėl labai aukštų automobilių kainų, savotiškų vairavimo tradicijų ir kelių tiesybos sprendimų Kinijoje labai populiarūs dviračiai bei elektriniai motoroleriai. Kasdien pakeliui į naująjį darbą praeinu palei vieną pagrindinių rajono kelių, tad galiu pamatyti ne tik įspūdingus kinų vairavimo ypatumus, bet ir transporto priemonių įvairovę.
Tikriausiai vienintelė transporto priemonė, kurios dar nemačiau šiame greitkelyje, tai šunų kinkinys. Išties nežinau, kodėl jis taip nesąžiningai ignoruojamas, mat, mano nuomone, tai toks pat garbingas keliavimo būdas, kaip ir arklių traukiami vežimai, penkiais bagažų sluoksniais apkrauti dviračiai ar šventąja dvasia varomi metalo laužai.
Kalbant apie pastaruosius, automobilių perdirbimas Kinijoje pasiekęs visiškai naują lygį. Gatvėse kartais galima aptikti mašinų griaučių, kuriuos pamatęs, sveiku protu suvoki, kad tokie neaiškūs lipdiniai turėtų pajudėti tik stumiami. Tačiau ne, jie energingai dūmija sau gatve ir, be abejo, kas sekundė plonina ozono sluoksnį.
Pridėkime dar nuo praėjusio amžiaus nebegalimus eksploatuoti autobusus, ir, tiesą sakant, aš jau nebepamenu, kada pastarąjį kartą galėjau pakeliui į darbą giliai įkvėpti ir neužuosti išmetamųjų dujų. Iki atvykdama į Kiniją niekada nebūčiau pagalvojusi, kad grynas oras yra tokia prabanga!
Vis dėlto Kinija taršos gigantu laikoma tik mūsų akyse, patys kinai nuo pat mažumės mokyklose mokomi šiek tiek kitokios statistikos. Viena pažįstama australė, dirbanti mano kompanijai priklausančioje ir jos darbuotojų vaikams skirtoje pradinėje mokykloje, buvo, švelniai tariant, apstulbinta, kai antrokų ir trečiokų anglų kalbos vadovėliuose rado atskirą temą apie gamtosaugą ir taršą.
Ne ne, pati ta idėja mokyti vaikus ekologiško gyvenimo būdo tikrai nėra bloga – lenk medį kol jaunas, kaip sakoma. Tačiau vadovėliuose vaikai mokomi, kad „didysis gamtos priešas ir taršos gigantas yra ne jų tėvynė ir ne juos supanti suodžiuose skęstanti pramoninė, o, žinoma, bjaurusis kapitalistinis priešas – Amerika“. Pasirodo, kinai tikinami, kad Amerikoje būna dar baisesnis smogas, ore sklando dar daugiau smalkių, o gamta dar labiau naikinama.
Man, nebuvusiai kitapus Atlanto, toks įsitikinimas atrodo labai jau įtartinai, mat nė vienas pažįstamas amerikietis neminėjo bent kada gyvenime matęs juodų dulkių, nei vien nuo buvimo Amerikoje gavęs astmą, o tai, kiek girdėjau, čia neretai pasitaiko.
Žinoma, ko nemačiau pati, patvirtinti negaliu. Tačiau vien tas faktas, kad pačios Kinijos tarša švelniai paskandinama kitų tautų nuodėmėse, jau šį tą pasako. Juk jei kinai uždarytų gamyklas, subliūkštų ir visa jos ekonomika, todėl daroma viskas, kad vietiniai apie tai net nepagalvotų.
Gal todėl Kinijoje tiek daug reklamos gamtosaugos tema. Pavyzdžiui, čia šiukšliadėžės gatvėse dažniausiai būna po dvi: viena skirta perdirbamoms, kita – neperdirbamoms atliekoms. Kokia graži iniciatyva. Na ir kas, kad kinai į tai visiškai nekreipia jokio dėmesio ir viską meta nežiūrėdami, kur papuola. O tai, beje, irgi nėra blogai. Pasipiktinę klausiate, kodėl? Ogi todėl, kad Kinijoje, kaip ir galima tikėtis, darbo jėga yra pigi, tad šlavėjų, priešingai nei Lietuvoje, tikrai netrūksta. Jau greičiau priešingai.
Pavyzdžiui, darbe yra pora moterėlių, kurios visas 8 darbo valandas slampinėja pakampėmis pavalydamos tai vienur, tai kitur, tai išnešdamos šiukšles, tai šiaip praslinkdamos kaip nematomi šešėliai. Susidariau įspūdį, kad pagrindinis jų tikslas yra šmėžuoti aplinkui su šluostėmis, kai praeina koks viršininkas, ir pakelti nuo žemės kiekvieną dulkelę, nežinia iš kur atsiradusią jau vos ne kaip vakuumas išlaižytame biure.
Iš tiesų, labai daug kas Kinijoje daroma iš principo: na ir kas, kad gamyklos nesustodamos pumpuoja dūmus į dangų ištisą parą, tačiau jas supanti pievutė papuošta ženklu „nemindžioti žolės“, ir gamta apsaugota!
Šis kontrastingas vaizdelis šalia daugelio kitų pirmomis dienomis pakeliui į darbą traukdavo akį kaip magnetas. Gėdingai turiu prisipažinti, kad iki įsidarbinimo retokai tekdavo proga paturistauti aplinkinėse vietovėse. Kol neturėjau darbo, daugiausia laiko praleisdavau savo kambaryje, nes po poros pirmųjų savarankiškų žygių, pasibaigusių visiška tragedija, supratau, kad čia turi žinoti, kur eini ir ką darai.
Visų pirma, niekada negalvojau, kad Kinijoje viskas gali būti taip skirtinga, palyginti su kitomis mano lankytomis šalimis. Čia beveik niekas nekalba angliškai ir, atmetus pagrindinius miestus, visi užrašai, jei tokių išvis yra, parašyti vien hieroglifais. Kinijoje turistauti ir apskritai keliauti nuo seno skatinami tik patys Kinijos gyventojai, tad vakariečiams – nors ir tvanas.
Kol dar neužkasėte po prieštaraujančiais komentarais, skubu pasitaisyti, kad didžiuosiuose miestuose ir turistinėse vietose dabar jau yra daug vakariečiams pritaikytų ženklų ir rodyklių. Pabrėžiu žodį „dabar“, mat, kaip vietiniai man aiškino, visi teigiami pokyčiai didmiesčiuose atsirado po tarptautinių renginių, tokių kaip kad Pekino olimpiada, Šanchajaus paroda ar Guangdongo Azijos žaidynės. Taigi infrastruktūra pagrindiniuose turistų centruose patobulėjo, viskas buvo padaryta tam, kad vakariečiai grįžtų namo su kuo geriausiais įspūdžiais, o ne paskęstų hieroglifų jūroje.
Gaila, tačiau kaimai – ir mano gyvenamoji vieta – šių teigiamų pokyčių nebuvo paliesti. Kaip jau daugelis ankstesnių mano straipsnių komentatorių pastebėjo, gyvenu toli gražu ne Kinijos bamboje, o didmiesčio priemiestyje, ir dėl to mano gyvenimas yra nepalyginamai sunkesnis. Vis dėlto galiu sakyti, kad turiu galimybę stebėti tikrąją Kiniją.
Čia nėra turistų informacijos centro ar metro. Nėra ir žalių skverelių ar obelų bei karvių, kaip būna Lietuvos kaimuose. Nėra gražių jaukių namų ir daržų. O mūsų, užsieniečių, visame šitame šimtatūkstantiniame priemiestyje yra gal šeši.
Riestastogių senamiesčių, kokius įsivaizdavau prieš atvykdama, šioje nefasadinėje Kinijoje irgi beveik nėra. Susidarė įspūdis, kad čia jų taip ir nepavyko išsaugoti per porą spartaus vadinamojo modernizavimo dešimtmečių. Dar ir dabar, užuot restauravę senus pastatus, kinai juos perstato, kad būtų patogesni gyventi, ir taip žengia į šviesų rytojų, palikdami nemodernią istoriją praeityje.
Net jei ir nusprendžia kažką išsaugoti ateities kartoms, kinai tai irgi padaro labai savotiškai. Pavyzdžiui, prieš porą mėnesių tris valandas dardėjau autobusais, metro ir taksi, kad pasidairyčiau po kažkokį senovinį kaimą netoli Guangždžou. Galiausiai radau jį visą rekonstruojamą prieš spalį prasidedančias Azijos žaidynes.
Bevaikščiojant po naujai sutvarkytas gatveles, manęs vis nepaliko įkyrus jausmas, kad kažkur jau visa tai mačiau, tik niekaip negalėjau prisiminti, kur. Staiga supratau, kad jau restauruoti senoviniai namai buvo „moderniai pagražinti“ naujutėlaite plytelių apdaila, kuri labai populiari ir Lietuvoje, ypač dekoruojant vandens parkus ir viešuosius tualetus. Pasirodo, net senovė turi būti šiuolaikiška, tvarkinga... ir patogi valyti?
Tačiau grįžkime prie mano gyvenimo Kinijoje, kuris, kaip paaiškėjo dar antrą dieną darbe, buvo nelegalus. Pasirodo, kaip kiekvienoje save gerbiančioje komunistinėje valstybėje, joje gyvenantys įtartini užsieniečiai, t.y. aš, privalo prisiregistruoti policijoje. Vis dėlto šis faktas yra vos ne valstybinė paslaptis: nei ambasadoje, nei lėktuve, nei muitinėje nė šnipšt neišgirdau apie tai, kad man reikia prisistatyti į policija per 24 valandas po atvykimo.
Kai pagaliau šios žinios mane pasiekė, supykau, kad šis įstatymas – valstybės projektas siekiant užsieniečius apiplėšti, nes, pasirodo, už pavėluotą prisiregistravimą laukia bauda. Suskaičiavus delspinigius, man reikėjo sumokėti nei daugiau nei mažiau, o ketvirtadalį būsimojo atlyginimo.
Taigi kartu su bendradarbiu jo mašina nuvažiavome oficialiai manęs pristatyti valdžiai. Prie policijos pastato nebuvo jokių policijos mašinų su švyturėliais. Tiesą sakant, išvis beveik nieko ten nebuvo. Praėję vienintelį raukšlėtą kaip slyva ir saldžiai užsimiegojusį sargą prie įvažiavimo vartų, įžengėme į erdvų vėsų pastatą, kur prie registratūros kabėjo angliškas užrašas „Police station“.
Reikalingą žmogų sutikome antrajame aukšte, praėję pro kelias duris ir tuščias aidinčias sales. Milžiniškame, mums gerai pažįstamu tarybiniu stiliumi dekoruotame kambaryje, apsistatęs senais kompiuteriais ir skeneriais, sėdėjo treninguotas žmogelis, kuris, kaip paaiškėjo, ir buvo tas rūstusis užsieniečių registratorius.
Jis paėmė mano pasą, atsainiai pavartė atvežtus kompanijos dokumentus, kažką pašnekėjo su atlydėjusiu mano bendradarbiu ir, po penkiolikos minučių spragsėjimo pele, kas, tiesą sakant, labai priminė „Minesweeper“ žaidimą, viską atidavė bei net neatsigręždamas parodė duris.
Išeidami iš pastato taip pat nesutikome nė gyvos dvasios. Padariau išvadą, kad arba mano kaime išvis nevyksta nusikaltimų, arba jų tiek daug, kad visi policininkai, išskyrus kažkokį pakaitinį, išvykę į gatves.
Taigi pagaliau oficialiai tapau visateise Kinijoje reziduojančia užsieniete, tad galiu pasinerti į ilgai lauktą rutiną. Valio! Nuo šiol mane seks Didžiojo brolio akis!.. Tad ta proga gal dar pridursiu, kad Kinija – nepaprastai nuostabi šalis ir viskas joje tobula. Dėl viso pikto...