Aštuonios ryto. Berlyno metro nuo oro uosto riedu centro link. Kiekvienoje stotelėje į vagoną įlipa vis daugiau žmonių. Šalia atsisėda moteriškė su dideliu gauruotu šunimi, kurį ji vis ramina, vagono gale garsiai liežuviais mala dvi lenkės, matydamas šį chaosą galvą kraipo solidus vokietis su ausinėmis ausyse, o aplinkui sustoję studentai šnekučiuojasi apie mokslų pradžią. Štai tas įprastas vokiškas rytas, sueiliuotas sekundės tikslumu važiuojančių traukinių ir nudažytas tūkstančiais grafitų piešinių ant kiekvienos miesto plokštumos.
Man nuo rytinio skrydžio iš Kauno vis dar gurgia pilvas, o galvoje pilna abejonių. Visi aplinkui snūduriuoja, šnekučiuojasi, keliauja iš namų į darbą. O aš kur šiuo traukiniu riedu? Į Ganą! Palikau šiltus namus Lietuvoje, palikau draugus, žvejybą ir galimybę taip pat kiekvieną rytą iš namų troleibusu važiuoti į šiltą darbo vietą.
Tenka pripažinti, kad ne visi šį mano poelgį supranta, net ir pavargusi bei suirzusi mano paties sąmonė spyriojasi prieš ambicingus keliauninko planus. Tačiau užsimerkus ir ramiai atsirėmus į stiklą, širdį užplūsta ta pati, jau kažkur sutikta, laisvės, begalinio kelio ir naujų nuotykių nuojauta.
Grįžęs iš Kenijoje pasidžiaugiau lietuviška vasara ir nuoširdesniu nei bet kada bendravimu su draugais ir gimine. Dabar, iškritus pirmiems rudeniniams lietaus lašams ir Lietuvos krepšinio rinktinei laimėjus bronzos medalius, vėl patraukiau atgal į Afriką.
Pirma stotelė – Berlynas. Čia reikia įsigyti Ganos vizą.
Namas Berlyno sienos pakraštyje
Atsibundu ant patogios sofos Berlyno centre. Aukštos lubos ir medinės grindys primena senus butus Vilniaus centre. „Turėtų būti Rytų Berlynas“, – susimąstau, kad vakar buto šeimininkų taip ir nepaklausiau, kurioje miesto pusėje apsistojau.
Nors baiminausi, kad čia užtruksiu savaitę, tačiau Ganos vizą gaunu per kelias valandas, žinoma, papildomai sumokėjęs 20 eurų. Tad iki skrydžio į Madridą pasilieku vieną laisvą dieną – noriu pasivaikščioti Vokietijos kultūros, jaunimo, istorinėje ir visokioje kitokioje sostinėje – Berlyne.
„Guten morgen (vok. labas rytas)“, – įėjęs į virtuvę bandau prisiminti vokiečių kalbą, kuria dar galėjau susikalbėti prieš kokius septynerius metus. – „Ciao (it. labas)“, – atsako italė Irene, atvykusi čia iš Turino studijuoti kultūros vadybos. Ir iš tiesų, ką dar kito būtų galima studijuoti šiame mieste, jei ne kultūrą?
Kaip tik laisvą dieną po vakarykščio vokiečių kalbos egzamino turinti mergina pasisiūlo aprodyti miestą. Pasakau, kad labiausiai norėčiau pasivaikščioti istorinės sienos paribiais.
Irene šoka prie lango ir pravėrusi užuolaidas iš karto pradeda entuziastingai pasakoti Berlyno sienos istoriją. Pasirodo, siena stovėjo priešais esančioje intensyvaus eismo gatvėje, o namas, kuriame gyvena mergina, iš tiesų yra buvusiame Rytų Berlyne. Beje, jame Šaltojo karo metais buvo įsikūrusi „Stasi“ agentų būstinė.
Keistas jausmas apima žiūrint į senas nuotraukas, kuriose Martinas Lutheris Kingas iš Vakarų Berlyno per didelės mūrinės sienos viršų žvelgia į šį tylų ir nerimą keliantį pastatą. Dar prieš 30 metų aplinkinių pastatų fasaduose styrojo kulkosvaidžiai, pasirengę nupilti kiekvieną, kuris šoks per vielas ir mūrus. Taip pat šiame strategiškai patogiame name „Stasi“ tardė įtartinus asmenis, bandančius kasti tunelius ir organizuoti pabėgimus.
Šalia stovėjusi graži neogotikinė Susitaikymo bažnyčia statant sieną buvo... susprogdinta. Mintimis panirus į šiuos istorinius faktus kūnas nueina pagaugais.
Vis dėlto sugrįžus šiandienos realybėn, tas pats pastatas nušvinta jau visai kitokiomis spalvomis. Dabar pirmajame daugiabučio aukšte savo krautuvėlę įkūręs geraširdis turkas, antrajame aukšte, kur ankščiau šmirinėjo „Stasi“ agentai, dabar gyvena ši italė Irene su draugu vokiečiu Andreasu. Čia niekada nepritrūksta alyvuogių, itališko kumpio, sūrio, čia vakarais sergama už Miuncheno „Byern“ komandą ir pliekiamas stalo futbolas.
Aplinkiniai langai, pro kuriuos kadaise kyšojo kulkosvaidžiai, dabar švyti įvairiomis spalvomis, matosi įmantrūs šviestuvai ir įspūdingi meno kūriniai ant sienų. Gatve, kurioje stovėjo aukštos užkardos, dabar lekia nauji tramvajai ir vokiški automobiliai. Ant aukštos gretimo penkių aukštų namo sienos išpaišytas grafitas skirtas Brazilijos futbolo rinktinei, o vietoje neogotikinės bažnyčios, nors ir neįmantri, tačiau stovi moderni koplytėlė.
Kurti įkvepiantis miestas
Daug kur Berlyne apima panašus dvilypis jausmas – slogią istorinę miesto praeitį gyvybingai užgožia spalvotas šiandienos gyvenimas. Bevaikščiojant gatvėmis ir skverais, kuriais dar prieš dvidešimtmetį šliaužė ši siena, dabar galima išvysti muziejus ir skulptūrų parkus po atviru dangumi. Sugriautus pastatus keičia nauji dangoraižių kvartalai, tokie kaip Potsdamo aikštėje, arba apgriuvusiuose pastatuose kuriamos menininkų bendruomenės iš viso pasaulio.
Vienas tokių neįkainojamų pastatų, kurį verta aplankyti kiekvienam atvykusiam į Berlyną, – „Tacheles“. Nuo 1909 m. stovintis pastatas anksčiau buvo ir didžiulis prekybos centras, ir AEG kompanijos technikos namai, ir nacių būstinė Antrojo pasaulinio karo metais, galiausiai iki pat 1990 m. stovėjo apgriuvęs. Tais pačiais metais buvo norima nesaugų pastatą nugriauti, tačiau likus mėnesiui iki sprogdinimo ten įsikėlė menininkų bendruomenė.
Dabar šiek tiek parestauruotas pastatas namais tapo laisviems pasaulio menininkams. Čia įrengtos galerijos, o grafitų piešiniais išmargintuose kambariuose kuria menininkai iš Japonijos, Artimųjų Rytų, Australijos, Pietų Amerikos ir Europos.
Žvarbiuose spalvotuose koridoriuose iš salių skamba „The Beatles“ ir „Doors“ hitai, kažkada pelėsiais trenkę kambariai dabar tapo jaukiais mažais barais ir dailininkų dirbtuvėmis, aplinkui kalbama ispaniškai, angliškai, vokiškai ir daugeliu kitų kalbų.
Paklaidžioti margais koridoriais užtenka pusvalandžio, kad išėjęs lauk pasakytum: „Aš dar čia sugrįšiu.“ Nors Vilniuje turime ir Užupį, ir daug kitų smagių vietų, kuriose kuriamas menas, tačiau tokie meno namai, matyt, galimi tik Berlyne – mieste, kuris pusę amžiaus buvo suskaldytas, o išsilaisvinęs tapo kunkuliuojančiu kultūros centru.
Visa kita panašu kaip ir kiekviename dideliame mieste: skanūs turkiški kebabai, itališka kava upės ar kanalo krantinėje, po kojomis dundantys metro traukiniai, penktadieniniai daržovių ir vaisių prigrūsti turgeliai, balandžiai prie Brandenburgo vartų, didžiuliai žaliuojantys parkai su tvenkiniais ir nesibaigiantys statybos darbai visose miesto dalyse.
Ne, miestas ne man. Greičiau į Afriką! Vis dėlto turiu pripažinti, kad Berlynas sugundė savo įvairialype aplinka, spalvotais žmonėmis ir savo atvirumu viskam. Kada nors čia užsibūsiu ilgiau, tačiau dabar rankoje spaudžiu Ganos vizą, atsisveikinu su mane trumpam apsistoti priėmusiais Irene bei Andreasu ir keliauju tiesiai į Madridą.
Ispanijoje laukia kelionių bičiulis Karlosas, skanūs kumpio užkandžiai, vynas, vasara ir tikrasis kelionės startas. Turiu bilietą tik į vieną pusę – per Kasablanką į Akrą, Ganos sostinę. O toliau jau – kaip išeis.