Bacardi giminės verslo istorija, kuri slepiasi po plačiai išskleistais „Bacardi“ šikšnosparnio sparnais, ilgesnė negu romo kelias iš Kubos cukranendrės į stiklinę su ledu Vilniaus bare.
„Bacardi“ gamykla salos sostinėje San Chuane ūžia lyg lengvai romo prisiragavusi laivo įgula. „Šis verslas turi ilgą istoriją“, - taria gidas ir rodo į maketą namelio, prisiglaudusio po žaisline palme. „Šiame pastate prasidėjo romo karaliaus „Bacardi“ istorija“, - odę pradeda gidas ir priduria, kad būtent Bacardi šeima pavertė Kubą „romo namais“.
Barselonos provincijoje gimęs Facundo Bacardi i Masso emigravo į Kubą 1830 metais. Jaunuolis sekė paskui vyresnius brolius. Kuboje jis ėmėsi prekybos, susikrovė šiokį tokį kapitalą ir vedė. Katalonas su žmona Amalia susilaukė šešių vaikų - dviejų dukterų ir keturių sūnų. Būtent gausi šeima ir stiprios vertybės padėjo pamatus Bacardi verslo plėtrai.
Tačiau kelias iki aukso gysla sušvitusio verslo buvo duobėtas. Po žemės drebėjimo 1852 metais Kuboje ėmė siausti choleros epidemija, kuri nusinešė dviejų Bacardi vaikų gyvybes - Juanas buvo šešerių, o Maria dar kūdikis. Šeima bėgo nuo pražūties atgal į Kataloniją. Grįžo tik po kelių mėnesių - prekybos verslas buvo žlugęs. F.Bacardi 1855 metais bankrutavo.
Po bankroto F.Bacardi įjunko į alkoholį. Tačiau nepaskendo - jis buvo ne girtuoklis, o kūrybingas eksperimentų meistras-technologas. Pasitelkęs į pagalbą prancūzų kilmės kubietį Jose Leoną Boutellier'ą bankrutavęs verslininkas donas Facundo rado būdą, kaip panaikinti romo šlykštumą. Iki tol romas buvo pigus, prastai apdirbtas, sprangus gėralas, kurį maukė prasčiokai, o geresnės užeigos jį pardavinėti vengė.
Bacardi išvalė romą per medžio anglies filtrą ir supilstė gėrimą į ąžuolo statines, kad subręstų.
Supratęs, kad naujas produktas turi garsinti jo vardą ir būti atpažįstamas, ant kiekvienos dėžės F.Bacardi riebiu šriftu išdegindavo užrašą „Bacardi M“ (Bacardi Masso). Taip pat jis ėmė naudoti šikšnosparnio simbolį - gidas San Chuano gamykloje pasakoja, kad šis gyvūnas atskrido iš dono Facundo gimtinės - Katalonijoje šikšnosparnis reiškė šeimos sėkmę ir laimę.
Savo bendrovę F.Bacardi valdė kartu su J.L.Boutellieru. Bet šio sveikata pašlijo ir jis nusprendė pasitraukti - pardavė savo dalį jaunesniam Facundo broliui Jose. Jose su savo sūnumis darbavosi iš peties - pardavimai Kuboje augo, o romas ėmė skverbtis į plačiuosius vandenis - apdovanojimai tarptautinėse parodose didino Bacardi žinomumą ir pripažinimą.
Facundo iš verslo pasitraukė 1877 metais. Bendrovės prezidentu tapo jo vyriausiasis, 33 metų, sūnus Emilio. Facundo jaunesnysis tapo gamybos vadovu - nuo jo priklausė romo kvapas ir skonis. Jose tapo atsakingas už pardavimus.
Šeimos turtai augo, o Kuba mėgino išsivaduoti iš Ispanijos priklausomybės. Facundo rėmė Ispanijos valdžią, o jo sūnūs ne. Dėl paramos nacionalistiniams judėjimams Emilio atsidūrė už grotų - kalėjo ketverius metus.
Nuo to laiko Bacardi šeima nuolat įsitraukdavo į politikos sūkurius. Anot legendos, kai po nepriklausomybės kovų Kubą užėmė JAV, pačioje XIX amžiaus pabaigoje broliai Bacardi pasiūlė pasauliui gerti kokteilius „Cuba Libre“ (romas, laimas ir kola) ir „Daiquiri“ (romas, laimo sultys ir cukrus).
Viena iš Bacardi sėkmės priežasčių buvo geri santykiai su okupacine amerikiečių valdžia. Emilio Bacardi net gavo Kubos Santjago mero postą, nors ir toliau sukosi romo gamykloje. Į verslą Emilio įtraukė savo svainį Enrique Schuegą, kuris tvirtai nusprendė užkariauti užsienio rinkas - atidaryti gamyklas Barselonoje ir Niujorke, kuriose būtų į butelius išpilstomas Kuboje pagamintas romas.
Gamykla Niujorke veikė neilgai. 1920 metais JAV įsigaliojo Sausasis įstatymas. Užtat salsos ritmu alsuojanti ir romu kvepianti Kuba tapo amerikiečių turistų rojumi. Gamyklą Emilio įkūrė Santjage.
Kai į verslą įsitraukė trečia Bacardi karta, Havanoje verslininkai pasistatė įspūdingą art deco stiliaus pastatą, kuris iki šių dienų puošia sostinę. Šeima kvietė ištroškusius amerikiečius išsilaisvinti, atvykti į Kubą ir „maudytis Bacardi romo voniose“.
Per Antrąjį pasaulinį karą verslą valdė Jose Boschas - Enrique Schuego žentas. Labiausiai jis rūpinosi „Bacardi“ eksportu į Niujorką. Verslas augo, stiprėjo ir klestėjo.
O tada į valdžią atėjo Fidelis Castro. Bacardi greitai suprato, kad prieš Ameriką nusistatęs barzdotas vyras jiems nebus naudingas. Šeima dosniai rėmė opoziciją, išeivių iš Kubos organizacijas. Tai negelbėjo. F.Castro vyriausybė uždraudė ir nacionalizavo privatų turtą ir net bankų sąskaitas, kurias pasiekė.
Bacardi verslą perkėlė į Bahamų salas, vėliau pastatė gamyklą Puerto Rike, kur pagamintu romu galėjo prekiauti JAV be importo muitų. Gelbėdamas verslą ir kurdamas naujas strategijas Jose Boschas visada jautė kartėlį. Jis troško keršto ir diktatoriaus Fidelio Castro kraujo. J.Boschas bendradarbiavo su CŽV, kurdamas diktatoriaus nužudymo planą. Be to, įsigijo amerikiečių bombonešį „B-26“, kad galėtų slapta subombarduoti Kubos naftos gręžinius. Planas neišdegė, kai lėktuvo nuotrauką pirmame puslapyje išspausdino „New York Times“.
Po to Bacardi imperija suprato, kad savo tikslų geriausiai padeda pasiekti ne garsiai sprogstančios bombos, o tyliai krentantys pinigų maišai. Ši kompanija turi stiprų lobistų tinklą, kuris veikia ir JAV Senate, ir Kongrese, ir Europos Parlamento koridoriuose.
„Bacardi“ kompanijos būstinė dabar įsikūrusi Bermudų salose, Hamiltone. Ją valdo 16 narių valdyba, kurios pirmininkas yra Facundo L.Bacardi - įkūrėjo proproanūkis. Užtat Kuboje šiandien Bacardi romo nenusipirksi. Buvusioje bendrovės gamykloje valstybės įmonė gamina romą, pavadintą „Caney“.
Per metus „Bacardi“ parduoda 200 mln. butelių beveik 100 šalių. 26 kompanijos gamyklose dirba 6 tūkst. žmonių. Pardavimai siekia milijardus JAV dolerių. Bacardi šeimos imperijai dabar priklauso garsus italų vermuto ir putojančio vyno gamintojas „Martini & Rossi“, „Dewar's“ škotiško viskio ir „Bombay Sapphire“ džino gamyklos. 2001 metais Bacardi nusipirko „Cazadores“ tekilą, o 2004 metais už 2 mlrd. dolerių įsigijo skaidrų Prancūzijos laukų derliaus deimantą - vieną iš geriausių ir brangiausių degtinių pasaulyje gaminančią „Grey Goose“.
Muziejuje papasakojęs „Bacardi“ verslo istoriją gidas pasiūlo prisėsti bare. Juodbruvas vaikinas su odinėmis pirštinėmis grūda ledą, pilsto romą ir maišo kokteilius. „Bacardi“ siūlo įvairiausių skonių romą: kokosų, persikų, citrinų, aviečių, arbūzų, vanilės, obuolių ir kt. Prisitašyti nepavyks - tik paragauti, nes kiekvienas turistas gamykloje gauna talonėlį, kurį paduoda barmenui. Už jo nugaros - ir butelis „Bacardi 151“, kurio stiprumas siekia 75,5 laipsnio.
Vaikai geria kolą su ledu. Lauke karščio, tačiau velniškai vėjuota - vandenyno bangos išmuša bet kokį norą panardyti su fotoaparatu.
Jei lankytojai nenori ragauti, gali tik pauostyti - alkoholio garai kyla ir mažų medinių statinaičių, padarytų specialiai dėl lankytojų atrakcijos.