Eldoretas, Nairobis, Kopenhaga, Vilnius, namai, Berlynas, Madridas, naktis Kasablankoje ir štai šeštą ryto, po dviejų mėnesių, praleistų Europoje, aš vėl išsilaipinau drėgme, karščiu ir automobilių dūmais dvelkiančioje Afrikoje. Viskas labiau panašėja į sapną. Kita vertus, kai kelias savaites darbuojiesi Kenijos mokyklose, žvejoji Dusetose, važinėji dviračiu Madride ir atsiduri Ganos sostinėje Akroje, realybės jausmas tiesiog išnyksta.
Nešikai tuojau griebia mūsų krepšius, taksistai tempia už rankų į skirtingas puses prie savo sukiurusių automobilių, oro uosto darbuotuojai, norėdami įrodyti, kad dirba savo darbą, liepia nešdintis nuo praėjimo. Praburzgia sunkvežimis, papildamas pliūpsnį juodų dūmų, dviratininkas vos nepapuola po automobiliu.
Akroje aušta rytas. Stoviu šioje mėsmalėje, bet kitaip nei pirmą kartą išlipus Juodajame žemyne, dabar jaučiu neįtikėtiną ramybę. Kenijos žmonių mėgstamą „Pole pole“ (lėčiau lėčiau) čia keičia posakis „Bri bri“. Pro šalį einantis rastamanas paprašo europietiškų monetų. Dideliam jo nustebimui, atrėžiu griežtą „Ne“. Dar bando klausti, iš kur aš. Atsakau „Lithuania“. „Australia?“, - perklausia jis. Linkteliu galvą per daug nesiginčydamas. Šis burbėdamas nušlepsi asfaltu prie Karloso. Per penkias minutes aplinkiniai kaulytojai praminė mane tyliu baltuoju šunsnukiu, tačiau bene vienintelis iš grupės gavau šiek tiek daugiau ramybės.
Afrikos didmiestis
Jau pirmomis akimirkomis pradedu lyginti Ganos sostinę su Nairobiu. Kenijos sostinė prieš devynis mėnesius mane pasitiko dangoraižiais, plačiomis gatvėmis ir jose įsikūrusiomis krautuvėlėmis, užkandinėmis, barais bei supermarketais. Nors chaotiškas, tačiau Nairobis vis dėlto turėjo sistemą, didmiesčiui būdingus atributus bei Rytų Afrikos ekonominio centro dvasią.
Akroje visai kitaip. Tai vienaaukščių ir keletos aukštesnių namų darinys, kuriame neoficialiai gyvena apie tris milijonus žmonių. Žvelgiant iš lėktuvo, tai akimis neaprėpiama žmonių, automobilų ir mažų pastatėlių maišalynė šalia Atlanto vandenyno. Šiukšlinas upės vanduo įsilieja į vandenyną ir paverčia visą pakrantę rusvų, drumzlinų bangų sangrūda. Dulkės, karštas vėjas, svilinanti saulė, grioviai pilni įvairių nuotekų, plastikiniuose maišeliuose parduodamas geriamasis vanduo, mažose kamarėlėse įsikūrusios pinigų keityklos, prie kelio išdėliota aliejuje virta žuvis - viskas taip, kaip ir įsivaizdavau dar pirmą kartą keliaudamas Afrikon.
Vis dėlto tokioje aplinkoje tik dar labiau išryškėja kontrastai. Tarp neišvaizdžių namelių žiba naujutėlės degalinės su vištienos užkandinėmis pašonėse, nutiesti puikūs keliai su šviesoforais sankryžose, didesniuose pastatuose įsikūrusios įstaigos iš vidaus žvilga jei ne prabanga, tai nepriekaištinga tvarka, o naktį bene kiekviename name sužimba elektrą taupančios lemputės.
Vienintelė vieta, kurioje galima užčiuopti tikrąją Akros dvasią, didmiesčio rėmus ir šiokią tokią tvarką nusidriekusi palei Atlanto vandenyną. Čia pastatyta didžiulė triumfo arka su didele juoda žvaigžde ir nepriklausomybės atgavimo metais „1957“, šalia – naujas futbolo stadionas ir nepriklausomybės aikštė, kurioje švenčiamos nacionalinės šventės. Ne taip toli nuo vandenyno įrengtas ir gražus Nacionalinio Ganos teatro pastatas, pačioje pakrantėje įsikūręs spalvotas suvenyrų turgus su būgnais, lietuviškos vėliavos spalvomis (Ganos spalvos tos pačios) ir atsipūtusiais pardavėjais.
Vos ne vandenyno bangų skalaujamas čia supiltas ir didelis šiukšlių sąvartynas, kuriame rausiasi palaidos kiaulės, pašonėje futbolą žaidžia miesto jaunimas. Už kilometro į Rytus, beveik paplūdimy, sename, dar portugalų pastatytame forte įsikūrusi šalies vyriausybė ir prezidentas. Kelių kvadratinių kilometrų spinduliu aplink valdžios pastatus viską seka vaizdo kameros, stovi šarvuotis, ir aptvertoje didelėje teritorijoje žaliuoja įvairūs medžiai. Tačiau tereikia pasukti į šoną ir, praėjus per keletą Bobo Marley dainomis skambančių kiemų, vėl atsiduri dulkinoje, automobilių pilnoje gatvėje. Akra – tai nesibaigiantis dulkinos civilizacijos skruzdėlynas.
Baltieji Ganoje
Akroje knibždėte knibžda europiečių ir amerikiečių. Ir tai ne turistai. Jau pirmomis valandomis įsitikinau, kad statistiniam į Keniją atostogauti atvykstančiam turistui Ganoje išgyventi būtų labai sunku. Lyginant su Kenijos didmiesčiais, Akros nakvynės namuose nėra tiek patogumų, mieste beveik nematyti užkandinių ir restoranų, nėra supermarketų, turizmo informacijos centrų, gatvėse mažiau higienos ir turistinių objektų.
Užtat čia vieni baltieji atvyksta dirbti įvairiose kompanijose, kiti ieško galimybių privačiam verslui, treti savanoriauja, ketvirti Ganoje rengia savo bakalauro ir magistro darbus, penkti čia tiesiog gyvena ir mėgaujasi afrikietiškais būgnais bei banglenčių sportu. O susirengę keliauti po šią šalį nuotykių ieškotojai pasiruošę sirgti maliarija, viduriuoti ir pirkti maistą tiesiog kaitrioje, dulkinoje pakelėje.
Per kelias dienas, praleistas Akroje, sutikau prancūzą, besidarbuojantį Ganoje. Jis dirba tarptautinėje kompanijoje Akroje – pardavinėja žaidimų kompiuterius afrikiečiams. Kalbėdamas su juo, vos tvardžiau šypseną. Štai dar vienas pavyzdys ir taip dideliam Ganos kontrastų sąrašui.
Su mūsų savanorių grupe vienu lėktuvu atskrido ir du penkiasdešimtmečiai verslininkai iš Kanarų salų. Anot jų, Gana ekonomiškai stiprėjanti ir auganti valstybė, todėl ateinančius dešimt metų šiai šaliai reiks sunkvežimių ir kitos technikos keliams tiesti bei namams statyti. Išsikvėpinę ir lengvais švarkais apsirėdę ispanai tikisi laivais iš Ispanijos atgabenti į Ganą cemento maišykles ir jas daug brangiau pardavę nei Europoje uždirbti pinigų. Tiesa, iš nepriekaištingai atrodančių verslininkų muitininkai kyšio pareikalavo jau Maroke persėdant į lėktuvą. Akroje išgyventi jiems bus ne ką lengviau.
Nakvynės namuose, kuriuose apsistojom kelioms naktims, kiekvieną dieną zujo vis naujos belgės, olandės, vokietės. Daugiausia studentės, keliaujančios į Ganą rašyti bakalauro darbų, gilintis į Afrikos kultūrą. Gurkšnodamas arbatą po mango medžiu nakvynės namų kiemelyje visas tas viešnias stebėjau gerą valandą. Vienos netvardė emocijų dėl pirmų žingsnių žengtų Afrikos žeme, kitos nukabinusios nosis, su daugybe lagaminų rankose ir išraudusiais nuo saulės veidais traukė oro uosto link. Taip ir keitėsi kiekvieną dieną vis nauji pakeleiviai iš Europos.
Prieš iškeliaudamas darbuotis į džiungles, dar sutikau ir lenką savanorį Danielį, kuris iškart pasisveikino su manimi lietuviškai. Vilniuje pagal mainų programą studijavęs teisininkas, baigęs studijas, tiesiog nusprendė iškeliauti į Afriką. Pirmas valandas Akroje bevaikštinėjantis Danielis įdėmiai klausėsi mano pasakojimų ir patarimų apie savanorystę Afrikoje. Išpūstos, visur šmirinėjančios jo akys priminė mano pirmąjį išsilaipinimą Kenijoje. Matyt, visi nusileidę Afrikoje ties pusiauju pirmą kartą elgiasi panašiai.
Ganos gyventojai
Gana neturistinė šalis, tad ir vietinių gyventojų požiūris į baltuosius visai kitoks, nei Kenijoje. Akroje baltasis - tai tik dar vienas miesto gyventojas. Čia iš tavęs nebandys prašyti dvigubai didesnės kainos už pasivažinėjimą viešuoju transportu, tačiau niekas svečio iš Vakarų ir nepraleis pirma pro duris. Dėl šios priežasties iš karto pamėgau Ganą. Čia pilna visko - krikščionybės, islamo, afrikietiškų būgnų ir Ašanti kultūros palikimo, prekybos vergais ir kolonializmo istorijos randų, laisvės dvelksmo (Gana - pirmoji Afrikos valstybė, išsivadavusi iš kolonialistų įtakos), demokratijos ir regi muzikos.
Žinoma, pirmasis pokalbis su vietiniais visada pakrypsta apie futbolą. Ypač po šių metų Pasaulio futbolo čempionato, kai Gana per plauką nepateko į pusfinalį. Dar dabar Akroje kabo šalies prezidento plakatai, sveikinantys Juodąsias žvaigždes su puikiu pasirodymu, tad sutikę, pavyzdžiui, ispaną Karlosą, ganiečiai nepasikuklina pasigirti savo pasiekimais bei pasveikinti pasaulio čempionų.
Ganą ir vakariečius vienija ne tik futbolas. Čia klubuose galima išgirsti tuos pačius garsiausius hitus, skambančius Europos šokių aikštelėse, praturtėjęs jaunimas važinėja vakarietiškais automobiliais, o be to, daug vietinių žmonių yra keliavę po Didžiąją Britaniją, Nyderlandus, Vokietiją, Italiją ir kitas Senojo žemyno šalis.
Taigi, bendraujant su vietiniu jaunimu, čia niekada neišvysi saldaus apsimestinio lipšnumo, užslėpto noro pasipelnyti iš baltojo ir vienadienės draugystės. Būtent tokioje malonioje aplinkoje su keliais vietiniais draugais ant gyvenamo namo stogo, dvelkiant Atlanto vandenyno gaivai, mes, keturi savanoriai iš Ispanijos ir vienas lietuvis, praleidome paskutinį vakarą dideliame mieste. Gera žinoti, kad visada Akroje turėsiu pas ką sugrįžti, tačiau dabar galvoje sukasi Ganos džiunglių vaizdas, uodai, mažas musulmoniškas miestukas Larabanga, kuriame savanoriausiu ir gyvensiu kelis mėnesius. Ten ryt ir išvykstu.