Dalia – mokslo darbuotoja. Darbo metu ji tyrinėja augalų ligas ir dirvožemio mikrobus, o per atostogas tyrinėja pasaulį. Magiškai skambantį žodį „Chimborazo“ ji pirmąsyk išgirdo tarptautiniuose kursuose. Išgirdęs klausimą, ar jo šalyje yra kalnų, vyriškis iš Ekvadoro parodė žemėlapyje Andų juostą. Dalia įsižiūrėjo į žemėlapį. Ekvadorietis padėjo jai ištarti žodį. Tai buvo lyg burtai – moters neapleido mintis, kad ji turi užkopti į šį kalną.
Intriga tik sustiprėjo, kai nuo jaunystės po kalnus keliaujanti moteris sužinojo, kad 6310 metrų aukščio ugnikalnis Čimborasas – arčiausiai saulės esantis žemės rutulio taškas. Jei nori palypėti į saulės šviesą, nereikia kopti į Everestą. Mūsų planeta nėra taisyklingas rutulys, ties ašigaliais ji kiek suplota. Todėl prie ekvatoriaus žmonės gyvena arčiausiai dangaus ir toliausiai nuo žemės centro.
Penkerius metus svajonė užkopti į Čimborasą pleveno ore. Per tą laiką Dalia užkopė į aukštesnę – 7134 metrų Lenino viršukalnę Kirgizijoje: „Žmogui, su kuriuo kopiau į Lenino kalną, pasiūliau eiti į Čimborasą, bet jis turėjo kitų planų. Pagalvojau – negaliu laukti, kol atsiras su kuo eiti, turiu eiti dabar.“
Kai ji nusipirko lėktuvo bilietus, viskas tapo aiškiau. „Labai sekiau datas. Skaičiau, kad geriausias laikas lipti yra sausis ir vasario pradžia. Į Čimborasą įkopia tik apie dešimt procentų norinčių įkopti žmonių. Daugiausiai įkopimų įvyksta sausį“, – moteris kelionę suplanavo prieš dešimt mėnesių.
Neramu vienai vykti į kraštą, kuriame riaušės ir skurdas yra kasdienybė. Kai šių metų rugsėjo 30-ąją į Ekvadoro gatves išėjo protestuoti šimtai policijos pareigūnų, Dalia nenustebo. Jau prieš trejus metus Ekvadoras jau buvo šalių, į kurias nerekomenduojama vykti, sąraše.
Kelionė buvo sunki – iš pradžių į Varšuvą, iš ten – į Madridą, iš Madrido – į Bogotą, ir tik tada į Ekvadoro sostinę Kito.
„Kai skridome virš Atlanto, lėktuvo kapitonas pasveikino europiečius su Naujaisiais metais. Atnešė šampano. Pietų Amerikoje Naujieji ateina vėliau, vakare. Norėjau važiuoti švęsti į miesto aikštę, bet dingo tas noras iš baimės“, – Dalia neslepia, kad Bogotos oro uoste negalėjo sumerkti akių. Dar įkiš į jos kuprinę kas nors narkotikų, areštuos, deportuos iš šalies, tuomet ji neužkops į išsvajotąjį Čimboraso. O gal užpuls teroristai ar prievartautojai. Gandai apie Kolumbijos sostinę ją gąsdino.
Ekvadore ji pasijuto daug saugesnė.
Lietuve ėmė rūpintis žmonės, su kuriais susipažino tarptautiniuose kursuose. „Smagi šeimynėlė. Jie buvo labai draugiški ir jautė pareigą supažindinti su miestu ir savo giminėmis. Per dieną aplankydavome tris šeimas vis pusbroliai ir pusseserės, – iš pradžių Dalia buvo labai įdomu pamatyti, kaip gyvena Ekvadoro žmonės: „Paskui supratau, kad jiems labai smagu parodyti visai giminei, kad turi draugų europiečių. Padarė jie giminės susitikimą. Gal keturiasdešimt žmonių. Didžiuliame puode troškino kelių kiaulių mėsą. Specialiai man iš kukurūzų miltų kepė bunjuelį – kalėdinę duoną iš kukurūzų miltų. Visi nori pabendrauti. Vaikus tėvai siunčia pas mane, kad jie mokytųsi anglų kalbą.“
Nuo bendravimo Dalia pavargo. Todėl pabėgo viena pasivaikščioti po apylinkes – apžiūrėjo žemės ūkį, pasigėrėjo, kaip stačiame šlaite ekvadoriečiai sugeba laukus įdirbti. Net nepagalvojo, kad jos pasigedo:„Žiūriu, laksto visa giminė po kaimelį. Sako – mes rūpinamės, kad būtum saugi, o tu bėgioji. Pasakiau, kad norėjau fotografuoti. Tada supratau, kad toks rūpestis man netinka“, – Dalia nusprendė, jog metas vienai traukti į savo kelionės tikslą – Čimborasą.”
Į Kitą važiuojantis autobusas tik pristabdė. Autobuso šauklys iššoko, pagriebė Dalios kuprinę ir ją įstūmė į važiuojantį autobusą. Čia taip įprasta – nesaugu, bet greita. Autobusas važiuoja per kaimą, šauklys rėkia, kur autobusas važiuoja. „Ispaniškai nemoku, o autobuse reikia pirkti bilietą. Žinojau, kad Ekvadore valanda kelio kainuoja apie dolerį. Važiavom pusantros valandos, daviau dolerį, tada kitą, gražino man aštuoniasdešimt centų“.
Kai šauklys išmetė iš autobuso 29 kilogramų sveriančią Dalios kuprinę, moteris atsiduso: „Pasiėmiau visus reikalingus daiktus visiems atvejams – ir pliažui, ir kalnams. Vos atkeliu. Bet nespėjau pažiūrėti, ir jau kažkoks berniukas įkėlė kuprinę į „taksą“. O, galvoju, gerai sekasi. Pirmos dvi savarankiško būvio valandos suteikė pasitikėjimo.”
Dalia greitai susirado agentūrą, kurioje užsisakė žygį į kalną. „Gidui išaiškinau, kad rytoj ryte turiu išvažiuoti aklimatizuotis į antrą pagal aukštį Kotopachio kalną, poryt grįžti ir po dviejų dienų vėl važiuoti dviem dienoms į Čimborasą. Kai taip susakiau, pajutau, kad vadybininkas su manimi pagarbiai pradėjo kalbėtis. Viena diena ten kainuoja šimtą dolerių, todėl gidai stengiasi prastumti kuo daugiau dienų“, – Dalia mėgsta derėtis. Tačiau jei važiuotų į Ekvadoro kalnus antrąkart, ji nesisamdytų gido, susirastų tik vairuotoją, kuris nuvežtų iki kalnų trobelių.
Jei nusprendei kopti į Čimborasą, tikimybė, kad pasieksi tikslą, ne tokia jau didelė. Prie kalnų trobelių dažnai tvyro rūkas.
„Gidai išeina į lauką ir medituoja – neisim, oro nėra. Aš klausausi ir galvoju – mano doleriai, mano laikas, mano svajonė, eisim. Sako, gerai, žiūrėsim naktį, dabar einam miegot“, – prisimena keliautoja. Išeiti į kalną reikia dvyliktą nakties – kopti naktį lengviau, nes kietesnis sniegas. Prieš kelionę reikia pailsėti, tačiau Dalia neįstengė priversti savęs užmigti septintą valandą vakaro. Skaudėjo galvą ir pykino – nuo penkių kilometrų aukščio ir nuo nerimo: „Atsikėliau vienuoliktą. Visuose kambariuose tylu, niekas nesikelia. Pradėjau garsiai mėtyti daiktus, išgirdo. Išėjo į lauką apsimiegojęs gidas – ne, neisim, rūkas, vėjas ne ta kryptimi pučia. Sakau – einam“.
Dalia prisimena, kad iš žmonių pilnos didžiulės trobos į žygį išėjo tik kelios komandos po du ar tris žmonės. Ji suprato, kad tokiame rūke eiti negalimam, bet nelipti buvo per gaila: „Aišku, nieko nenutiktų – tūkstančiai neužlipa. Tačiau gal jie ne taip maniakiškai nori.“
Kai Dalia ruošėsi kelionei, jai atrodė žavu, kad Čimborasas yra arčiausiai Saulės. „Kai lipi į kalną, nemąstai niekų apie ekvatorių ir žemės centrą. Tiesiog kiloji kojas, – dabar įsivaizdavimų ir realybės santykis Daliai kelia šypseną. Kai ji pasiekė viršūnę, ji nepajuto išsvajoto džiugesio. -„Gerai, užkopėm, leidžiamės atgal, nieko daugiau nenoriu. Taip buvo šalta, po velnių“.
Leisdamasi ji mąstė apie tai, kad visuose darbuose svarbiausias yra eiti. O kai jau nueini – tada ieškok kito kalno, kitos svajonės: „Sakiau savo gidui – aš pagaliau laisva. Žmogus nesuprato. Aš laisva. Nebeturėjau jokių planų Ekvadore“.
Iki skrydžio atgal buvo likusios trys savaitės. Suplanuotoji kelionė dalis baigėsi, prasidėjo džiazas. Norėjosi aštresnių įspūdžių, todėl moteris išsiruošė į džiungles. Ekvadoras – viena iš septyniolikos mega bioįvairovės šalių, kur mažoje teritorijoje skaičiuojama tūkstančiai rūšių.
„Nusivyliau piranijų žvejyba. Išdalijo mums žalios mėsos maišą. Žuvytės juokingai mažos – kaip sprindis, bet kaip greitai ėda mėsą“. Kur kas labiau jai patiko judantys žali lapeliai. Einame naktį per džiungles, prožektoriais pasišviesdami, matome – takas juda. Žali lapeliai juda. Pagalvojau, kad man jau viskas. O ten skruzdėlės neša lapus. Visokių gyvių toje naktinėje kelionėje radom. Kartą plaukiam, gidas sako, kad netoli yra gyvatė. Niekas nieko nemato, o jis priplaukė iš šono, pašvietė šaką ir ten plona gyvatėlė prilipusi. Jis iš kvapo gyvatę pajuto“, - pasakoja įspūdžius keliautoja.
Prie mažos gyvatėlės ji jautėsi saugi. O kai pamatė anakondą, visi atsitraukė atgal pagarbiu atstumu: „Anakonda be pusryčių nėkėlė didelio pasitikėjimo.“
Pasitikėjimo nekėlė ir šamanas, turintis šamano sertifikatą. Kai grupė nuvyko į indėnų kaimelį, jų paklausė, kuris iš jų nori būti pagydytas.
„Išrinkom seniausią moteriškę, kuriai viską skaudėjo. Šamanas atliko ritualą, o kiti stebėjo ir kikeno, – moteris stebėjosi, kad šamanas leidžia filmuoti ir fotografuoti. – Tačiau jam nereikėjo mokėti, paprašė tik nupirkti pakabuką. Nusipirkau – negi gaila dviejų dolerių už tokį malonumą, taip prajuokino. Kol šamanas būrė, tai buvo toks niūrus, o kai pinigus pradėjo skaičiuoti, akys iškart sužvilgo“.
Tiesa, ritualą patyrusiai moteriai skausmas praėjo – tik gali būti, kad ne dėl burtų, o dėl vyro duotų tablečių ir vakarop atlikto masažo.
Visa kelionė Daliai kainavo apie 9 tūkstančius litų. Dabar moteris įsitikinusi, kad išsisisuktų ir už 7 tūkstančius. Tačiau į Ekvadorą greičiausiai ji jau nebeskris. Svajonę vardu Čimborasas ji jau paleido. Dabar Dalia laukia, kol atsiras nauja svajonė, kuriai vėl bus nebeįmanoma atsispirti.